— Nekalbėk šitaip. — Rani sugniaužė kumščius, prisispaudė juos prie šlaunų. — Pamišimas yra klinikinis cheminis sutrikimas; jį galima nustatyti ištyrus kraują. Zedas juk gydytojas. Jeigu jis būtų pamišęs, apie tai būtų žinoma.
— Aš — ne gydytojas, — laikėsi savo Deinas, — bet žinau, kad kraujo cheminė sudėtis keičiasi priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Dėl entropinio neatitikimo tarp normalaus erdvėlaikio ir hipererdvės ne vienas iš ankstyvųjų hipererdvės tyrinėtojų beviltiškai nusprūdo nuo koto. Kiek laiko Zedas jau vadovauja Tinklui? Man regis, ilgai. Pasirūpink, kad jam atliktų kraujo tyrimus. Jis tikrai išprotėjęs.
Rani atsakė:
— Ne. Niekada tuo nepatikėsiu.
Deinas gūžtelėjo pečiais.
— O štai ir jie.
Rani atsistojo greta Deino. Pro terasos duris juodu matė Zedą ir Darieną — jie ėjo per pievą susikibę už rankų ir juokėsi.
— Ne, — išgirdo Rani savo pačios balsą. Nusisukusi nuo to reginio, ji atsisėdo į krėslą, kumščiais pasirėmė smakrą. Zedas negali būti beprotis. Kažkas… kažkas jame pasikeitė, ir tiek. Jis susirado mylimąją — štai kur visa esmė, juk nei ji, nei jis pats nesitikėjo, kad tai išvis įmanoma. Turėčiau tik džiaugtis dėl jo, šmėkštelėjo mintis.
Ji pratarė:
— Man atrodo, vien tave išvydus, jame prabunda polinkis smurtauti.
Deinas triukšmingai iškvėpė.
— Taip. Juk jam reikia kur nors nuleisti garą.
— O kaip šitai suprasti?
Deinas paaiškino:
— Jis — žmogus, linkęs į smurtą. Daugelį metų pats savyje kūrė tam tikras nuostatas… — Deinas sudvejojo, bet nutarė pasakyti viską: — …jis išsiugdė sadistinius polinkius, kurie jam siejasi su kiekvienu lytiniu aktu. Toji mergina nepaprastai panaši į tave, Rani. O tavęs jis nieku gyvu nekankintų. Tad jos, bent jau tyčia, jis irgi nė už ką neįskaudins. Tačiau sadizmas įsišaknijęs jame — ir būtinai turi kur nors prasiveržti.
Staiga jai užgniaužė kvapą, žodžiai įstrigo gerklėje.
— Ar gali būti, kad jis žino…
— …jog mes mylėjomės? — už ją užbaigė Deinas. — Tikiuosi, ne. O žvaigždės, Rani, tikrai tikiuosi, kad ne.
Rani išgirdo žingsnius laiptuose, netrukus koridoriuje nuaidėjo moters juokas.
— Nenutuokiu, kaip jis būtų galėjęs tai suuosti, — tarė ji. — Bet vis vien pasistenk be reikalo nesipainioti jam po kojų.
Namai skeldėjo. Zedas ir Dariena daug laiko praleisdavo Zedo kambaryje. Juodu pietaudavo valgomojo nišoje, juodu vaikštinėdavo sode. Rani jų beveik nematydavo, nebent retsykiais jie sušmėžuodavo pro terasos langą. Tačiau ji girdėdavo jų juoką laiptuose, o naktimis iš už sienos, kuri nepaaiškinamai virto plona it popierius, kartais atsklisdavo meilės aimanos. Galų gale Rani teko prisipažinti sau, kad pati klausosi ištempusi ausis. Ji beveik nebeišeidavo iš savo kambario. Ten ir valgydavo. Deinas, nors ir miegodavo savo kambarėlyje vergų korpuse, ištisas dienas praleisdavo su ja. Vos atsitraukęs nuo jos, vergas vaikščiodavo itin atsargiai; neretai Rani užklupdavo jį lūkuriuojantį prie kambario durų — suprato, kad jis irgi klausosi. Deinas nėrėsi iš kailio, kad tik išvengtų susidūrimo su Zedu. Kartą įpuolė į Rani kambarį visas drebėdamas. Ji prišoko prie Deino.
— Ar tau ką nors padarė?
Jis papurtė galvą.
— Kas atsitiko?
Jis nenorėjo apie tai kalbėti. Rani jautėsi tarsi įklimpusi beviltiškoje kebeknėje, panašioje į tuos žaislus-labirintus, kuriuos taip įkyriai brukdavo prekeiviai Abanato gatvėse. Ji virto mažulyčiu kamuoliuku, kuris, nuolat atsitrenkdamas į sienas, ritinėjasi į visas puses rankose purtomame plastikinių koridoriukų raizginyje.
Deinas kartą kitą šnektelėjo su Dariena, susidūręs su ja ant laiptų ar virtuvėje — tais retais atvejais, kai ji pasirodydavo be Zedo. Rani susidomėjo, apie ką juodu kalbėjosi. Deinas tik gūžtelėjo pečiais.
— Nieko įdomaus vienas kitam nepasakėme. Ji kažką užsiminė apie orą. Sykį ar du paklausė, kaip laikaisi tu, bet neatrodė, kad mano atsakymai ją labai domintų.
— Ar gali nupasakoti, kokia ji?
Jis skėstelėjo rankomis.
— Ji panaši į tave: atrodo taip pat kaip tu, net kalba taip pat kaip tu.
— Ar ji… ar jis tikrai jai rūpi? Ar ji myli jį? Iš tikrųjų?
— Po šimts, iš kur man žinoti? — atsakė Deinas. — Ko gero.
Juk tai nelogiška, mąstė Rani, tai visiškai neįtikėtina. Kaip gali šitaip būti: jis pametė galvą dėl jos ir visiškai atsiribojo nuo manęs? Rani įsiklausė, tačiau tuodu buvo sode, ji net negirdėjo jų balsų.
Rani ketino vos grįžusi į užmiesčio valdą paskambinti įdarbinimo agentūron ir nusisamdyti sekretorių, gal netgi du. Bet nepadarė to. Pirmąsias kelias dienas po sugrįžimo ji beveik išvis neatsitraukė nuo kompiuterio. Pirštai netrukus prisiminė įgūdžius vikriai lakstyti klaviatūra. Kalnai užgriuvusių darbų veikė raminančiai — įnikusi įjuos, Rani galėdavo nebegalvoti apie nieką kita. Paštą jai išrūšiuodavo Deinas. Rani skaitydavo VIN leidinius; pasak jų, referendumas jau beveik neabejotinai buvo pasmerktas žlugti. Parašų rinkimo akcija dar teberuseno tik Belėje.
Kompiuterine telefono linija Rani kalbėjosi su Imre ir Teo Levosu. Visi drauge sutarė, kad judinti Tarybos Aukštesniosios Grupės kol kas tikrai neverta. Tačiau dorazino stygiaus problema kaip buvo, taip ir liko itin aštri. Rani karštai troško aptarti Loraso U-Eleno pasiūlymą su Zedu. Keletą naktų iš eilės ji prasėdėjo įsigilinusi į finansines ataskaitas ir galiausiai įsitikino, kad, jei neatsitiks ko nors nenumatyta, kas iš Jago Šeimos pareikalautų didelių išlaidų, jai kaip tik pavyks surinkti penkiolika milijonų kredų. Ją pakankamai blaiviai paveikė mintis, kad „Farmacija”, ko gero, šitiek pinigų išleidžia kiekvieną standartinį mėnesį.
Ketvirtąją dieną į valdą atvyko pašto kateris. Tarp kitų Rani rado ir Loraso U-Eleno laišką, kuriuo šis priminė, jog apsispręsti jai liko septyniolika dienų. Susiraukusi Rani švystelėjo popierių į šiukšliadėžę. Po to, kai sužinojo esanti nėščia, regis, jai tapo sunku priimti bet kokį sprendimą. Vos ji atsistodavo pamąstyti, žingsniuodama po kambarį išgirsdavo iš sodo sklindantį juoką — ir užsispausdavo delnais ausis, norėdama atsiriboti nuo to garso.
Viena gulėdama lovoje naktimis, ji nejučia susimąstydavo, ar nereikėtų susiorganizuoti persileidimo. Bet šito jai labai nesinorėjo — juk teko įdėti tiek pastangų, kol pastojo, be to, pasitaikydavo, ji prabunda paryčiais ir išvysta tamsoje mažą širdelės formos veiduką topazo spalvos akimis, apsuptą kviečių gelsvumo plaukų. Retsykiais vaiko akys būdavo juodos. Ji susimąstydavo apie Deiną. Žinojo turinti grąžinti jam laisvę, tuojau pat.
Bet jeigu ji grąžins vergui laisvę dabar, jis nedelsdamas ir išvyks — tada ji liks visiškai viena.
Kompiuteriniuose tinkluose moteris susirado informacijos apie Ketę Graem. Katriona Graem — gimusi Foralyje, Diksono Pasaulyje, trisdešimt aštuonerių metų, profesionali karė — Rani išsiaiškino, jog tai Senosios Žemės terminas, atrodo, reiškiantis ir samdinį, ir policininką. Dalyvavusi keturiose reikšmingose kampanijose, tarp jų — ir Kinijoje III; trys vaikai, vienas iš jų — jau suaugęs, pats vadovauja daliniui — kas, po šimts, galėtų būti dalinys? — parūpo Rani. Skaitydama apie šią moterį, kurios gyvenimas taip smarkiai skyrėsi nuo jos pačios gyvenimo, Rani suvokė, kiek daug esama Gyvenamų Pasaulių, apie kuriuos ji net ničnieko negirdėjusi.
Antrasis Loraso U-Eleno priminimo laiškas išpurtė ją iš sąstingio. Rani parašė į Jago Šeimos banką Takui Rafaeliui. Laiške pranešė šiam, kad Jago Šeima ketina imtis naujo verslo — kol kas konkrečiai nenurodomo produkto gamybos, ir tam prireiksią investuoti penkiolika milijonų kredų. Rani užantspaudavo laišką ir padavė Deinui, kad įdėtų į pašto krepšį.