Deinas sėdėjo prie kompiuterio ir skaitė VIN leidinius.
— Kas nauja girdėti? — paklausė Rani.
Deinas papurtė galvą suprasdamas, ką ji norėtų išgirsti.
— Apie Ketę Graem — kol kas nieko.
— O apie Maiklą A-Rae? Irgi nieko?
— Tik tiek, kad Abanato policijai iki šiol taip ir nepavyko jo surasti.
— Kvailių gauja, — ištarė Rani.
Ji pakilo, nužingsniavo iki terasos durų, pasuko atgal. Sode smaginosi Zedas su Dariena; Deinas puikiausiai matė, kaip Rani stengiasi žiūrėti kur nors kitur — bet kur, tik ne laukan… Ji buvo lyg medinė nuo įtampos — štai jau daugiau nei standartinę savaitę. Praleidęs greta jos aštuonias dienas, Deinas pajuto, kad ir jo paties nervų sistema pradeda irti per siūles.
Jis žinojo, kad po trylikos dienų Rani turės atsakyti Lorasui U-Elenui: taip arba ne. Tačiau jau po dešimties dienų paties Deino Čabade nebebus. Prieš porą dienų kompiuteriniu tinklu jis sėkmingai išsiuntė Raselui O’Neilui adresuotą laišką navigatorių kodu. Tad dabar užvis labiausiai baiminosi, kad Zedas gali pričiupti jį koridoriuje arba sode — ir padaryti ką nors, Deinas nežinojo ką, kas sutrukdytų jam ištrūkti iš Čabado. Jam vėl ėmė sapnuotis Tinklas, nuo ko padėtis nėmaž nepasitaisė. Kartą nelaiku įrėpliojęs į virtuvę užklupo ten Zedą ir Darieną apsikabinusius. Tokio žvilgsnio, kokiu jį nudelbė Zedas — kupinu laukinio, kraują stingdančio įtūžio, — Deinui neteko susilaukti nei šiame, nei bet kuriame kitame pasaulyje.
Dešimt dienų, įtikinėjo jis pats save. Juk tu gali ištverti dar dešimt šitokių dienų. Vis dėlto jis nebuvo toks tikras, ar ištvers Rani. Jis puikiai suprato, kaip jai bus skaudu, kai jis netikėtai pradings. Tačiau jis privalėjo išvykti — nieku gyvu nevalia praleisti šitokios progos. O jeigu ji vis dėlto negrąžins jam laisvės, nors ir prisiekė tai padarysianti? O jeigu Zedas ir Dariena vis dėlto neišvyks į Neksą?
— Šitą dėk į skyrelį, paženklintą „R”, — tarė Rani, paduodama jam ataskaitą.
Deinas nejučia dirstelėjo, kas ten yra. Ataskaitos turinys, savaime aišku, buvo nėjo reikalas, bet Rani, regis, nė nepastebėjo jo šniukštinėjant, o jei ir pastebėjo — nekreipė dėmesio. Tai buvo ataskaitos iš Barakų: vien skaičiai — kiek vergų parduota Aukcione praėjusiais metais, kiek po Aukciono parduota prekybos agentams, kiek pinigų išleista narkotikams, maistui, darbuotojų atlyginimams, kiek surinkta pinigų, koks gautas pelnas.
Kambario durys, buvusios vos vos praviros, staiga plačiai atsilapojo. Deinas pašoko lyg užkluptas vagis, paskui suakmenėjo. Tarpduryje stovėjo Zedas.
Rani skubiai tarstelėjo:
— Deinai, eik į terasą.
Deinas padėjo į šalį ataskaitas iš Barakų. Jis pakilo ir atsitraukė nuo krėslo, stengdamasis judėti be garso. Nuo karščio išbrinkusios terasos durys užstrigo. Deinas atlapojo jas tik trūktelėjęs iš visų jėgų, prakaitas išpylė delnus, sroveno šonais. Jau nerdamas pro duris, Deinas išgirdo Rani sakant:
— Labas rytas, Zedai-ka.
Jis stebėjo juos pro stiklą dengiančios užuolaidos kraštą. Palaidi Zedo plaukai draikėsi ant pečių. Jis atrodė jaunesnis, ne toks rūstus, tarsi kažkas — vienas toks asmuo, pagalvojo Deinas — būtų nulaupęs nuo jo laiko paliktus ženklus. Koridoriuje, Zedui už nugaros, stovėjo Dariena.
Zedas prašneko:
— Man nėra reikalo užeiti. Norėjau tik pranešti tau, kad mes išvykstame. Pirmiausia keliaujame į Abanatą, ten susirasime Džo Lėjakanavą ir skrisime į Tinklą. Paskui persikelsime į palydovą, iš ten keleiviniu laivu skrisime į Neksą. Ant savo stalo palikau laišką tau — tai oficialus mano atsistatydinimo iš Tinklo valdytojo pareigų prašymas.
Rani buvo atsisukusi nugara į terasą, tad Deinas nematė jos veido. Išgirdo tik balsą:
— Kaip jūs keliausite?
— Skrisime Jago Šeimos luotu.
Ji linktelėjo. Į kambarį dryktelėjo drakonkatė. Nekreipdama dėmesio nei į Rani, nei į Zedą, ji sustingo ant kilimėlio ir gailiai sukniaukė. Rani ištarė:
— Izide, prašau eiti sau.
Gyvūnas ištykino laukan. Rani įsisprendė rankomis į klubus. Deinui buvo pasiutusiai jos gaila. Ramiu, nė nevirptelėjusiu balsu ji ištarė:
— Kiek suprantu, judu jau viską suplanavote.
— Liko sutvarkyti vieną dalyką, — tarė Zedas ir mostelėjo į merginą. — Darienai reikia grąžinti laisvę.
— Na, žinoma, — atsakė Rani.
Ji priėjo prie kompiuterio. Pirštai ėmė lakstyti klavišais. Po kelių akimirkų iš spausdintuvo išlindo dokumentas. Rani paėmė jį ir ištiesė broliui.
— Nori peržiūrėti?
— Nereikia, — atsakė jis. Ir staiga nušvito spindulinga šypsena.
— Ar tu sutiktum pasirūpinti dar dviem smulkmenomis?
Rani atsisėdo į krėslą prie kompiuterio.
— Jei tik galėsiu, — pasakė.
— Norėčiau padovanoti savo medicininį skeletą Janiui Kynetui.
Sesuo atsakė:
— Pasirūpinsiu, kad jaunuolis gautų jį.
— Ačiū. Ir dar — gal atsisveikintum už mane su Deiviu, jauniausiuoju Kynetų sūnumi?
— Gerai, — pažadėjo Rani.
Deinas labai gerai jautė nuovargį jos balse. Jis laukė, kad Zedas prieitų prie sesers, suspaustų glėbyje, paliestų jos veidą tuo kraupiu, dviprasmišku judesiu.
Tačiau Zedas taip ir liko stovėti tarpduryje. Tik kilstelėjo ranką.
— Lik sveika, — tarė.
Laikydama galvą iškeltą, Rani sulaukė, kol brolis nutols nuo durų. Tada rankomis užsispaudė ausis ir suglebo, kaktą priglaudusi prie kelių.
Deinas atlapojo terasos duris ir pripuolė prie moters. Jėga atitraukė jos pirštus nuo ausų.
— Rani, — ištarė.
Gintarinės jos akys buvo užgesusios, jose sustingo tik šokas ir sielvartas. Ji atrodė lyg neregė. Deinas pakėlė ją iš krėslo lyg vaiką ir paguldė ant lovos.
— Rani…
Jis išgirdo laibą katerio dūzgimą tolumoje. Rani žvilgsnis palytėjo jo veidą ir tuoj pat nukrypo kažkur kitur — vidun. Deinas atsisėdo ant lovos krašto, suspaudė Rani ranką ir pakuždomis prašneko: ėmė porinti visokias neįtikėtinas istorijas — pasakojo apie Peliną, rietė gudriausius pramanus apie savo nuotykius hipererdvėje, stengėsi kalbėti bet ką, kad tik Rani jį išgirstų. Kvėpavo ji lygiai ir giliai, krūtinė ritmingai kilnojosi. Bet pulsas plazdėjo pernelyg tankiai. Akys liko atmerktos, žvelgiančios į niekur. Moteris taip ir neišliejo nė vienos ašaros.
Rani prisivertė išsikapanoti iš šitokios būsenos. Deinas nuėjo atnešti ledinio vandens iš šaldytuvo, o kai grįžo prie lovos, Rani jau žvelgė į jį sutelktu žvilgsniu. Per sujauktus patalus ištiesė jam ranką. Apsilaižė sukepusias lūpas. Deinas paskubomis puolė prie pusryčių likučių ir atnešė jai stiklinę sulčių. Ji godžiai išgėrė.
— Deinai, — sukuždėjo.
Jis ėmė glostyti jai veidą. Kraupus skruostų blyškis jau po truputį traukėsi.
— Taip, Rani-ka. Aš čia.
Sutelkusi jėgas, ji ėmė rangytis.
— Noriu atsisėsti.
Apglėbęs rankomis moters pečius, Deinas švelniai ją pakėlė. Ji prigludo jam prie krūtinės.
— Zedas išvyko.
Jis linktelėjo.
— Tai nebuvo tik sapnas.
— Ne, Rani-ka. Apgailestauju.
Jos akys tvykstelėjo netikėtai nuožmiu pykčiu.
— Kaip tu gali šitaip sakyti? Juk neapkenti jo.
Nejaugi ji tikisi, kad imsiu tai neigti? — nustebo Deinas.