— Jo aš iš tikrųjų neapkenčiu, — atsakė. — Bet apgailestauju, kad tau tenka šitaip kentėti.
Rani nuleido galvą, kakta pasiekdama kelius; Deinui dingtelėjo, kad galbūt ji pagaliau pravirko. To jis ir vylėsi. Bet kai moteris pakėlė galvą, jis įsitikino, kad jos akys sausos.
— Noriu atsikelti, — tarė Rani.
Deinas padėjo jai pasiekti vonios kambarį. Iš ten ji dar šūktelėjo:
— Pasakyk Imeldai, kad aš noriu sriubos. Ir vyno.
— Manai, padės, o ne pakenks? — suabejojo vyriškis.
Ji susiraukusi dėbtelėjo į Deiną iš vonios:
— Kas aš tau — mažas vaikas? Atnešk, ko prašiau.
Deinas nulipo į virtuvę. Kara ir Imelda sėdėjo viena priešais kitą prie stalo, susikibusios už rankų.
— Rani nori sriubos ir vyno, — tarė jis.
Imelda atsistojo.
— Sriubos… — suniurzgė ji. — Sriubos tokiu metu — juk pernelyg karšta. Kada Zedas ir toji moteris grįžta?
Tikiuosi, niekad, pagalvojo Deinas.
— Klausk Rani, — atsakė.
Jis pats nunešė padėklą viršun. Rani išgėrė pusę taurės vyno ir atsiduso.
— Jau viskas gerai, — ištarė.
Deinas paklausė:
— Ar norėtum, kad dar ką nors padaryčiau?
Domna įsmeigė žvilgsnį į jį, jos lūpose virptelėjo keista šypsenėlė.
— Paguldyk mane į lovą, — paprašė.
— Tu ir taip lovoje, — atitarė Deinas.
— Kvailys. — Ji ištiesė ranką ir sugriebusi prisitraukė jį artyn.
— Pamylėk mane. Noriu su tavimi mylėtis.
Jis išsinėrė iš drabužių. Praėjo jau nemažai dienų nuo tos, kada jie paskutinį kartą mylėjosi. Deinas šmurkštelėjo pas ją po antklode. Rani raumenys buvo susimetę mazgais. Deinas masažavo moters nugarą ir pečius tol, kol kaustanti įtampa ėmė slūgti, išpampę gumburai atsipalaidavo. Ji atsiduso ir prigludo prie jo visu šiltu, lanksčiu kūnu. Juodu ėmė siūbuoti vienu ritmu, kol juos užliejo kvaitinantis orgazmo srautas.
Pažadino juos kažkoks šaižus garsas. Deinas jau buvo spėjęs išsiristi iš lovos, kai pagaliau susivokė, iš kur garsas sklinda. Buvo naktis. Deinas prasikrapštė akis ir dirstelėjo į laikmatį. Valanda prieš vidurnaktį. Žvaigždės, dingtelėjo jam, miegojome kaip užmušti. It pašėlusi blykčiojo kompiuterio lemputė, bylojanti apie gautą pranešimą; Deinas nugūrino prie jo, surinko klaviatūra reikalingas kombinacijas, priimančias pranešimą ir nutildančias garsinį signalą. Jam į akis tvykstelėjo ryškiai žalios raidės: VYRIAUSIASIS PILOTAS ORIONAS KVIEČIA DOMNĄ RANI JAGO.
Iš lovos šūktelėjo Rani:
— Kas ten?
Perdžiūvusia burna Deinas tebekiūtojo prie kompiuterio, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo teksto. Jis išgirdo sušiugždant patalus — Rani išsiropštė iš lovos.
— Pranešimas tau. Atsiuntė Tamas Orionas.
— Vyriausiasis pilotas? Ko jam galėjo prireikti? Dievulėliau! Turbūt jau vidurys nakties? — Ji priėjo artyn.
— Tikriausiai svarbu, — ištarė Deinas.
— Tegul tik pabando būti nesvarbu.
Ji nekantriai paspaudė priėmimo klavišą. Tačiau ekranas nenušvito, tik plykstelėjo kitas užrašas: PATVIRTINKITE TAPATYBĘ. Suraukusi antakius Rani prispaudė nykštį prie ekrano.
Ekrane ėmė slinkti tekstas:
PRIEŠ DVIDEŠIMT MINUČIŲ NUSILEIDIMO TERMINALO RYŠIŲ SKYRIUS PRANEŠĖ APIE NELAIMĖS SIGNALĄ GAUTĄ IŠ SARDONIKSO TINKLO NAVIGATORIŲ KODU NUTRŪKO PERDAVIMO VIDURYJE NUSILEIDIMO TERMINALUI NEBEPAVYKSTA UŽMEGZTI RYŠIO SU TINKLU PER MANE PERDUOTAS PRAŠYMAS PATARTI. Ir parašas: TAMERLANAS ORIONAS, VYRIAUSIASIS PILOTAS, ABANATO PAGRINDINIS NUSILEIDIMO TERMINALAS.
Rani mestelėjo:
— Įjunk šviesą.
Deinas pakluso.
— Zedas Tinkle, — pasakė ji.
Deinas gūžtelėjo pečiais.
— Na ir kas? Jis — ten, tu — čia. Nieko negali padaryti.
Rani įsmeigė žvilgsnį į jį.
— Tau nerūpi, — ištarė.
— Rani, aš net nespėjau dorai pabusti! — Jis dar kartą permetė pranešimą žvilgsniu. Net jeigu Tinkle įvyko kas nors nenumatyta — koks gi skirtumas? Juk jie jau atsisveikino. — Rani, jis išvyko. Ir tegul keliauja sau, kur tinkamas.
Ji nekreipė į Deiną dėmesio. Pripuolė prie spintos, ėmė paskubomis rengtis.
— Vykstu į Abanatą, — tarė.
Deinas suprato, kad nusiteikusi Rani visiškai rimtai. Ir stvėrė ją už rankos.
— Ir ką tuo laimėsi?
— Kažkas negerai. Noriu sužinoti kas.
Deinas pasakė:
— Galbūt sugedo kompiuterinė ryšio įranga. Paskambink Tamui Orionui, pasakyk, tegul išsiunčia jiems Nusileidimo terminalo remontininkų brigadą. Sugedusią ryšio įrangą sutaisys bet kuris inžinierius hiperis.
— Bėda visai ne ta, — tarė Rani.
— Iš kur žinai?
Stipriai trūktelėjusi moteris ištraukė ranką iš jo delno.
— Deinai, nagi, pakrutink smegenis! Tinklas yra žvaigždėlaivis, vadinasi, aprūpintas visa įmanoma ryšių įranga. Ten yra ir radijo bangų, ir lazerio spindulio siųstuvai, kompiuterinė telefono linija, pranešimų kapsulė, šviesos signalų sistema. Kad ir kas ten būtų nutikę — gedimas tikrai ne toks, kokį įstengtų sutaisyti remontininkų brigada.
Ji sakė tiesą. Deinas krumpliais ėmė trintis akis, norėdamas greičiau išjudinti apsnūdusias smegenis. Rani įsirangę į marškinius, jos galva išlindo pro tampraus audinio apykaklę.
— Paskambink Džo, skelietei, — pasiūlė Deinas. — Tegul ji skrenda pažiūrėti, kas ten nutiko.
— Ji Tinkle, su Zedu.
— A.
Jis žiūrėjo, kaip Rani pirštais bando išsišukuoti plaukus. Nerimas vis labiau augo. Deinas prisiminė, kad nelaimės signalas pasiųstas navigatorių kodu. Džo Lėjakanava ir buvo navigatorė. O jeigu jau skelietė ryžosi šauktis pagalbos, turėjo nutikti kažkas iš tiesų rimta. Deinas apsidairė savo kelnių. Rani jau avėsi batus.
— Rani. Ar supranti, kad tai gali būti pavojinga?
Ji niekinamai timptelėjo lūpą.
— Žinoma.
Deinas svarstė visus įmanomus variantus, kokia bėda galėtų ištikti žvaigždėlaivio variklio šerdį.
— Tu tik painiosies visiems po kojų.
Domna Jago tik dėbtelėjo į jį. Jis žengė žingsnį atatupstas; sprando plaukeliai pasistojo piestu. Rani veidas virto akmeniu, tik akys degė. Dabar ji buvo nepaprastai panaši į Zedą.
— Privalau žinoti, — tarė ji. Deinas stovėjo nedrįsdamas net kvėpuoti. Kraupi liepsna jos akyse užgeso. Staiga Rani pakreipė galvą, žvilgsnis tapo mąslus, šaltas. — Tu galėtum nuskristi ten.
Deinas vos nepargriuvo susipainiojęs savo paties kelnėse.
— Ką?
— Tu galėtum nuskristi į Tinklą. Duočiau tau jo brėžinius. Galėtum įsigauti vidun. Juk tu — Žvaigždžių Kapitonas, tai reiškia, kad esi ir kvalifikuotas inžinierius. Tu galėtum padėti.
Ji stengėsi Deiną įvertinti — panašiai, kaip inžinierius vertintų įnagį. Ji vėl buvo ta pati Domna Rani Jago, kuri andai pasakė jam: „Užmiršai, kad tu priklausai man.”
Ji buvo nusiteikusi visiškai rimtai. Žvelgė į jį taip, tarsi jis ūmai būtų virtęs kažkuo svetimu. Ji nė nemirktelėjusi pasiųs Deiną į Tinklą — padėti žmogui, kurio jis siaubingai bijojo ir visa širdimi neapkentė, pasiųs jį ten, kur dar tebetvyro pernelyg gyvi išlietų ašarų ir patirto pažeminimo prisiminimai. Kažin ko ji imsis, jei aš atsisakysiu? — dingtelėjo jam. Tikriausiai pripumpuos dorazino…
Rani tarė:
— Juk tu nenori ten skristi, ar ne? — Jis papurtė galvą. — Neketinu įsakinėti. — Ji pasuko prie kompiuterio. — Aš tau sumokėsiu.
— Rani ėmė maigyti klavišus. Ekranas blykstelėjo. Moteris prispaudė nykštį prie švytinčio plastiko. Iš specialaus plyšio išslydo popieriaus lapas; Rani jį paėmė ir ištiesė Deinui. — Ar toks užmokestis tave patenkintų, Žvaigždžių Kapitone?