Lamonika spaudė penkiolikos g pagreitį ištisas penkiolika sekundžių, kol skaičiai kompiuterio ekrane pranešė, kad jie jau sukorė ketvirtį kelio planetos link. Pagaliau Tori ėmė mažinti greitį, kol šis pasiekė vieną g. Įjungusi kompensatorių, traukos jėgą kabinoje ji sumažino iki trijų ketvirčių g. Įtampa atsileido, Deinas pasirąžė.
— Verčiau patikrink, kaip laikosi tavo ligonis, — perspėjo Tori.
— Žvaigždės…
Jis nuskubėjo prie Zedo gulto. Tinklo šeimininko akys buvo plačiai atmerktos. Iš lūpų kampučio lašėjo kraujas, bet sąmonės jis nebuvo praradęs. Deinas stvėrė audeklo skiautę, nubraukė kraują.
— Prastai? — paklausė. — Nori dar anestetiko? Nuskausminančiųjų tabletės?
— Ne, — atsakė Zedas. Ir atsisėdo — labai iš lėto. Deiną kone pakerėjo jo stiprybė. — Aš. Tik. Įsikandau. Liežuvį.
Iš priešingos kabinos pusės atsklido Tori Lamonikos balsas:
— Nusileidimo terminalo ryšių skyriui — kalba „Lamija”. Praneškite į Čabadą: užduotį atlikome, vykstame namo.
— Supratau jus, Žvaigždžių Kapitone. Sveikiname sėkmingai atlikus užduotį. Perduosime žinią… — Balsas staiga užlūžo, kvėptelėjęs kažkokį nesuprantamą keiksmą.
Įsijungė kitas balsas — kone spigus iš baimės; atrodė, žmogus netiki tuo, ką regi akys:
— Viešpatie Jėzau…
Tori mygtuko spustelėjimu nutraukė ryšį.
— Ko gero, mes žinome, ką jie pamatė.
Tori Lamonika nustatė kursą į Abanato Nusileidimo terminalą.
Deinas neturėjo ko nusitverti. Nusliūkino prie maisto saugyklos, įsipylė vandens, pasiėmė maistinę lazdelę. Dirstelėjo į žmogų sidabrine ir mėlyna uniforma, susigūžusį ant apatinio gulto, ir šūktelėjo pakėlęs balsą:
— Zedai! Narkotiko nori?
„Lamijos”, kaip ir bet kurio kito MPL tipo žvaigždėlaivio, vaistinėlėje buvo bent kelių rūšių narkotikų.
— Ne.
Deinas priėjo prie gulto. Zedas buvo blyškesnis už popierių. Veido raumenys trūkčiojo. Nuo suskrudusių rankų varvėjo skystis. Paklodė buvo sudrėkusi. Vyzdžiai virto mažyčiais juodais taškeliais, nuo lūpų kampučių driekėsi gilios it griovos skausmo raukšlės. Lengviau buvo žiūrėti jam į veidą nei į pirštus, stirksančius tiesiog iš riešų, kaip pagaikščiai iš laužo, storai aplipusius sukietėjusiu anestetiku. Akys atrodė padūmavusios. Bet staiga Zedo antakiai šoktelėjo aukštyn. Jis sukarkė:
— Tau. Gera. Tai. Matyti?
— Ne!
Zedo akių vokai nusileido. Krūtinė sunkiai kilnojosi. Kietai užsimerkęs jis pasakė:
— Man. Reikia. Kad. Paskambintum.
— Kam paskambinti?
— Tamui Orionui. Tegul. Perduoda… Sajai Tomas. Gydytoja. Centrinė ligoninė. Pasakyk jai… — Jis grūmėsi iš paskutiniųjų, stengdamasis neuždusti, giliai įtraukė gurkšnį oro, tada prašneko vėclass="underline" — Iškviesk nudegimų specialistų grupę. Tegul atvyksta Ja. Narajanas. Svarbu — Ja Narajanas. Chirurgas.
— Kodėl? — paklausė Deinas.
Zedas neatsakė.
— Jei nori, kad paskambinčiau, pasakyk kodėl.
Oras švilpdamas veržėsi pro sukąstus Zedo dantis. Jo veidas kraupiai persikreipė. Tau gera tai matyti? Pašaipus klausimas erzinančiai dūzgė Deino smegenyse. Susvilusios mėsos kvapas persmelkė visą kabiną tarsi kažkokio narkotiko tvaikas. Deinas vylėsi savo akimis išvysiąs, kaip suardomi Zedo planai, bet nė už ką nesitikėjo pamatysiąs jį tokį bejėgį, kenčiantį. Matyti tai jam anaiptol nebuvo gera. Priešingai — teko sukąsti dantis, kad nesupykintų. Deinas dirstelėjo į sieninį laikrodį. Gali būti, kad Tamas Orionas šiuo metu ramiai miega namuose. Laikrodis buvo kalibruotas rodyti standartinį laiką. Deinas jautėsi klaikiai pavargęs. Sliūkindamas atgal į navigatoriaus krėslą, stengėsi perskaičiuoti laiką: Abanate, ko gero, dar net nebrėkšta.
Išorinio vaizdo ekrane vis labiau augo Čabadas. Deinas įsijungė garso ryšį.
— Kviečiu Abanato skrydžių valdymo bokštą. Kalba „Lamija”, MPL48, registruota Nekse; pilotė ir savininkė — Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika, navigatorius — Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro, keleivis — Zedas Jago. Prašome leidimo leistis.
— Leistis galite, Žvaigždžių Kapitonai. Laukėme žinios iš jūsų.
— Ačiū, skrydžių valdymo bokšte. Prašome perduoti asmeninį Zedo Jago pranešimą vyriausiajam pilotui Tamui Orionui. Skubu. Žinią reikia persiųsti gydytojai Sajai Tomas į Abanato centrinę ligoninę. Prašome į Nusileidimo terminalą atsiųsti nudegimų specialistų grupę mūsų pasitikti, taip pat iškvieskite chirurgą Ja Narajaną. Tai svarbu, valdymo bokšte.
— Viską supratome, Žvaigždžių Kapitone. Jūsų žinią perduosime. Malonėkite perjungti mums laivo kompiuterio valdymą.
— Sukrušta skrydžių kontrolė, — burbtelėjo Tori.
Deinas pasitrynė akis. Galva buvo tarsi vatos prikimšta. Jis ilgesingai pagalvojo apie gerų dešimties valandų miegą. Paskui vėl nurėpliojo prie Zedo gulto. Vyriškis suanglėjusiomis rankomis nebuvo nė krustelėjęs. Kai Deinas pasilenkė prie jo, jis atsimerkė.
— Paskambinau, kam prašei, — ištarė Deinas.
Zedo lūpos virptelėjo — galbūt tai buvo šypsena.
Tori tupdė „Lamiją” lyg vėjo nešamą sniegulę. Kai tik jie nusileido ant juodo, biraus skrydžių lauko paviršiaus, išsyk sutreškėjo kompiuterio telefono linija:
— „Lamija”, kalba kosmouosto administracija. Kaip suprantame, jūsų laive yra sužeistas asmuo. Medikų brigada jau laukia. Įleiskite juos į laivą.
Deinas atsakė:
— Administracija, mes išsikvietėme savo gydytojų grupę. Kol jie neatvyks, nieko į laivą neįsileisime.
— Mes įgalioti patikrinti jūsų sužeistojo sveikatos būklę!
Atsiliepė Tori:
— Kalba Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika. Susikiškite savo įgaliojimus patys žinote kur.
Deinas pasitrynė ranką. Vergo tatuiruotė buvo visiškai išrūkusi jam iš galvos. Jis vėl nusliūkino prie gulto.
— Zedai, — tarė.
— A?
— Kaip man pašalinti tatuiruotę nuo žasto?
— Gelis. Saja. Žinos. — Jis kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo į Deiną. — Reikia. — Jo veidas persikreipė. — Vandens.
Dinas atnešė jam puodelį vandens ir prikišo prie lūpų, kad berankis žmogus galėtų atsigerti.
Pasigirdo moters balsas:
— „Lamija”, kalba Saja Tomas. Atleiskite, kad taip ilgai užtrukau. Pirmiausia jiems teko mane surasti, o paskui — dar ir pažadinti. Kvietėte mane pas ligonį?
— Ja. Narajanas, — ištarė Zedas.
Deinas atsakė:
— Taip, daktare. Ar Ja Narajanas su jumis?
— Ja atvyksta iš namų.
Deinas dirstelėjo į Zedą; šis linktelėjo.
— Manau, galime atidaryti liuką.
Tori atrakino liuko užraktą. Vidun siūbtelėjo žmonės. Jie akivaizdžiai buvo naujokai žvaigždėlaivyje. Nevikriai ropštėsi per liuko briauną, net nesusigaudydami, kam skirtas lubose įtaisytas skersinis. Tori Lamonika tik dūrė pirštu gulto link. Zedas iškvėpė:
— Sveika, Saja.
Moteris išvydo jo rankas ir aštriai įkvėpė. Paskui ėmėsi įsakinėti. Sanitarai įsmeigė adatą Zedui į ranką, pritvirtino prie jos vamzdelį ir buteliuką. Paskui apipurškė plaštakas baltomis putomis. Į kaklą ir abu žastus įtrėškė po gelio ampulę. Galiausiai atsinešė neštuvus ir užrito Zedą ant jų.