Viena gydytojų išlipo iš laivo, bet tuojau sugrįžo. Iškart pasuko prie hiperių.
— Ar vienam iš jūsų reikia pašalinti vergo tatuiruotę? — paklausė.
Deinas pabandė atsiraitoti rankovę ir tik dabar susizgribo iki šiol tebesėdįs su skafandru. Nusimetė jį, atkišo ranką. Gydytoja išspaudė iš tūbelės gelio, patepė juo tatuiruotę. Tepalas buvo vėsus. Ji paaiškino:
— Palaukite, kol sukietės. Maždaug po šešių valandų nupieškite — ir tatuiruotės nebebus. Jūsų odos pigmentacija tokia, kad neturėtų likti nė rando.
Pro liuką vidun kyštelėjo ilga kažkieno ranka. Kažkoks ilgakojis žmogus pasišokėjęs įsikibo lubų skersinio. Deinas įsistebeilijo į nepažįstamąjį, kuris driuoktelėjo į „Lamiją” tarsi išsivyniojanti virvė. Balsas prašneko tiesiog Deino galvoje: Vadinasi, tai jūs — Deinas Ikoro. Dėkoju, kad pasirūpinote mano draugu. Aš — vyriausiasis pilotas Orionas. Deinas pravėrė burną, bet vėl užsičiaupė. Atsigręžė į Tori.
— Vyriausiasis pilote Orionai — Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika.
Tori ištiesė jam ranką. Aukštaūgis rankos jai nepaspaudė, bet Lamonika staiga nusišypsojo. Orionas spėriai nužirgliojo prie Zedo gulto ir pasistiebė triūsiantiems gydytojams už nugarų.
Pusbalsiu murmėdami tarpusavyje gydytojai išsirikiavo į eilę, eisenai vadovavo Saja Tomas. Jie ruošėsi nešti Zedą laukan. Juos sulaikė liuko angoje išdygęs Tamas Orionas.
— Prašau pasitraukti, — tarė Saja Tomas.
— Palaukite. — Zedas buvo atsimerkęs. — Tamai.
Orionas kažkaip sugebėjo susilankstyti taip, kad jo veidas atsidurtų viename lygyje su Zedo galva.
— Skauda?
Zedas kvėptelėjo:
— Pusė. Bėdos.
— Padėti?
— Tu. Nieko. Negali. Padaryti.
Saja Tomas mestelėjo gana šiurkščiai:
— Kuo greičiau nugabensime tave į ligoninę, Zedai, tuo greičiau Ja galės kibti lopyti tavo rankas.
— Taip, — atsakė Zedas. Paskui dirstelėjo į Tori Lamoniką. — Įrankiai, — tarė. — Naujus. Įrankius.
Tarnas Orionas mostelėjo supratęs ir atsitraukė nuo liuko. Viskas aišku? — paklausė. — Zedas prašė manęs aprūpinti jus nauja įranga vietoj tos, kurią praradote jį gelbėdami.
Tegul jį galas, pagalvojo Deinas, nieko mums iš jo nereikia! Tačiau jo atsakas Tamo Oriono sąmonės nepasiekė, o Lamonika, ko ir reikėjo tikėtis, džiaugsmingai priėmė pasiūlymą.
Laimingos kelionės namo, kapitonai, — palinkėjo vyriausiasis pilotas. Įsikibęs skersinio jis vienu šuoliu apleido laivą. Deinas žvilgsniu lydėjo gydytojų grupę, manevruojančią su Zedo neštuvais. Kabinoje atkakliai tebetvyrojo suspėjęs įsismelkti gydomųjų putų bei susvilusios mėsos tvaikas. Prisistatė Nusileidimo terminalo mechanikas; pro atvirą liuką jis įkėlė glėbį įrankių ir pasišalino. Deinas atbulais dantimis žiaumojo maistinę lazdelę. Galva buvo tartum vatinė. Jis klestelėjo atgal į navigatoriaus krėslą ir užsižiūrėjo į skaičius, mirgančius ekranuose.
— Noriu paskambinti tiesiogine linija.
Tori įdėmiai stebėjo skaičius.
— Tik neplepėk ilgai. Man pasiutusiai maga mauti iš čia.
Jis paskambino Rani. Šioji atsakė akimoju.
— Atrodai taip pat, kaip aš jaučiuosi, — tarstelėjo Deinas. Jos skruostuose neliko nė šešėlio rausvumo, veidas buvo blyškus lyg išdžiūvęs kaulas.
Deinas paskubomis išbėrė:
— Dariena Riis buvo farė; Maiklas A-Rae tyčia pakišo ją Zedui. Jam atrodė, kad, atimdamas Zedą, sugebės tave palaužti. Dariena nužudė Džo Lėjakanavą ir susprogdino Tinklą. Ji buvo labai jau aršiai nusiteikusi prieš vergiją. Ją pribaigė Zedas — pykštelėjo pjaunamojo lazerio spinduliu. Jis pats dabar Abanato ligoninėje, juo rūpinasi gydytoja Saja Tomas ir chirurgas, vardu Ja Narajanas. O aš išvykstu „Lamija”.
Ji atsakė:
— Man paskambino iš Nusileidimo terminalo ryšių skyriaus. Pasakė, kad jis gyvas. — Rani akis temdė begalinis nuovargis. — Aš labai tau dėkinga.
— Juk mudu buvome sutarę.
Ji ištiesė jam ranką, palietė ekraną ir atitraukė pirštus. Tada atlošė pečius.
— Lik sveikas, Žvaigždžių Kapitone.
Nežinia kodėl, bet jam buvo skaudu, kad Rani kreipėsi į jį šitaip. Deinas bandė įsivaizduoti, ką ji turėjo išgyventi per tas laukimo valandas. Nusileidimo terminalo ryšių skyrius, reikia manyti, pranešė jai, kad Tinklo nebėra — subyrėjęs į dulkes. Dabar Domna Jago žino, kad jai pavyko susigrąžinti Zedą — kažin, parūpo Deinui, ką ji galvoja apie kainą?
— Rani…
Jos balsas virptelėjo:
— Ką, Žvaigždžių Kapitone?
— Prašau nevadinti manęs šitaip.
Rani veidas šiek tiek priartėjo prie ekrano, ir Deinas pamatė, kad ji verkia.
— Sudie, Deinai. Keliauk laimingai, tučtuojau. Ir niekada nebegrįžk į Čabadą. Linkiu tau kuo geriausios kloties. Apsigyvenk kokiame nors jaukiame žaliame pasaulyje su mylimąja, kuri bus tau geresnė nei šita.
Ji nutraukė ryšį. Deinas atlošė galvą ant krėslo atkaltės. Kažkodėl sužnybo širdį.
Tori šiurkščiai jį papurtė.
— Šiaušk, atsigulk.
Jis mostelėjo į valdymo pultą.
— O kaip?..
— Dievulėliau! Nejaugi manai, kad aš nesugebėsiu suvaldyti savo laivo pati? Marš į lovą.
— O kur mes keliausime?
— Į Neksą. Kur kitur? Nebent tu nori, kad nugabenčiau tave į kokią kitą planetą.
Deinas pagalvojo apie Peliną. Tai iš tiesų buvo jaukus, žalias pasaulis. Ir gausi šeima apsidžiaugtų jį pamačiusi… Bet kol kas jis dar nesijautė pasiruošęs ilgam nutūpti planetoje.
— Tegul bus Neksas.
— Čiuožk gulti.
Jis kilstelėjo galvą. Ši svėrė kokią toną.
— Ne.
— Kaip išmanai, — tarė Tori ir ėmė kalbėtis su skrydžių valdymo bokštu. Gelio sluoksnis ant Deino žasto sušilo. Jau snūduriuodamas jis ūmai suvokė, kad prie kompiuterio sėdinti Lamonika plūstasi — vadinasi, kažkur kažkas negerai.
— Kas atsitiko? — paklausė Deinas.
— Suknisti farai! — Lamonika apsisuko su visu krėslu ir įsmeigė žvilgsnį į jį. — Nebegalime kilti, drauguži.
— Kodėl?
— Kilti neleidžiama ničniekam — tol, kol jie atkapstys tą kalės vaiką, kuris ir užvirė visą šitą kebeknę — Maiklą A-Rae. — Ji prašneko, mėgdžiodama beasmenį skrydžių valdymo bokšto balsą:
— „Vi-siems lai-vams: pa-ki-li-mo pro-ce-są nu-trauk-ti. ” Maršrutinių luotų pilotai kraustosi iš galvos. Jie ten turi glėbius keleivių, kuriuos reikia pristatyti į palydovą.
— Kada galėsime išskristi? — paklausė Deinas.
— O kas žino? — Tori vėl ėmė murmėti pakilimo komandas, tik šįsyk jau atvirkščia tvarka.
Atgijo radijo ryšys:
— „Lamija”, girdite mane? Pasiruoškite įlaipinimui.
— Ką? — Tori pliaukštelėjo delnu per krėslo ranktūrį. — Kam ko prisireikė mano laive?
— Hipererdvės policija, narkotikų skyrius, — pragydo balsas.
Deinas akimoju išsitiesė krėsle. Kairioji jo ranka nutirpo, jis ją papurtė. Per nervų sistemą nuvinguriavo silpnas pavojaus signalas.
— Ei, — tarstelėjo jis, — žiūrėk, kad jie tau parodytų leidimą įlipti.
Kompiuterio garsiakalbyje sutreškėjo kitas balsas:
— „Lamija”, kalba hipererdvės policijos narkotikų skyriaus kapitonė Graem. Reikalaujame įsileisti mus į laivą.