— Čionai, — tarė Rani, ūmai pakeisdama kryptį. Deinas nesusimąstęs nusekė jai iš paskos. Netrukus jie išniro į Bulvarą, perėjo skersai jį ir patraukė Įkūrėjų Lankos link.
Prie vartų budinti moteris šypsodamasi nusilenkė ir įleido juos į vėsią žalią medžių ūksmę.
— Kodėl po miestą tu visuomet vaikščioji pėsčia? — paklausė Deinas.
Rani sukikeno.
— Man tai vienintelė proga pasimankštinti, — atsakė ji ir nusišypsojo. — Be to, slenkančios šaligatvių juostos skirtos tik turistams.
Juodu sustojo greta fontano ir užsižiūrėjo į vandens kaskadas, įspūdingai krintančias nuo vienos sumaniai įtaisytos uolos atbrailos ant kitos.
— Man taip patinka kriokliai, — ištarė Rani.
Deinas atsakė:
— Esama tokių pasaulių, kuriuose krioklių daugiau nei Čabade uolų.
Rani palingavo galvą.
— Negaliu patikėti, — pasakė. Paskui kairysis jos lūpų kamputis smagiai trūktelėjo aukštyn. — Žinai, aš tau pamelavau, — tarė ji, uždedama delną vergui ant rankos.
— Ką būtent?
Moteris nusišypsojo plačiau.
— Vaikščioti pėsčiomis — anaiptol ne vienintelis būdas man prasimankštinti.
Jos plaukai žaižaravo krioklio purslų šydu, vandens lašeliai žalioje medžių paunksnėje atrodė tarsi blizgantys žvyneliai. Deinas dirstelėjo Jago Šeimos namų pusėn…
— Niekas mūsų nepamatys, — kuštelėjo Rani ir pabandė prisitraukti jį arčiau.
Tačiau Deinas ją sulaikė.
— Rani-ka, tai nesaugu, — pasakė. — Gali būti, kad mus kas nors stebi. Tie hipererdvės farai…
Rani susiraukė.
— Prakeikimas, — ištarė tyliai. — Aš kaip tik stengiausi juos užmiršti.
Kai jie išėjo iš medžių pavėsio, Rani paklausė:
— Kaip tau sekėsi vykdyti užduotį?
Deinas įsitempė.
— Užmečiau kabliukus — pirmas žingsnis žengtas, — atsakė.
— O koks bus kitas žingsnis?
— Turiu grįžti ten rytoj vakare.
— Labai jau miglotai kalbi, — pareiškė ji. Juodu ėjo skalaujami saulės, Deino rankas ir sprandą išmušė prakaito lašeliai. — Spėju, kad tyčia.
Jis atsakė:
— Taip, aš iš tikrųjų nieko nenorėčiau aiškinti.
Rani atsigręžė į jį. Abiem rankomis nubraukė nuo veido išsitaršiusius plaukus ir pasakė:
— Man nepatinka, kai mane laiko nežinioje, Deinai.
Jai už nugaros aštrioje Čabado saulės šviesoje tamsiu metalu blykčiojo geležiniai tvoros virbai.
Deinas pasakė:
— Rani, jei pasakysiu tau, ko ėmiausi ir su kuo susitikinėju, aš išduosiu tam tikrų asmenų pasitikėjimą. Ir tai dar ne viskas — aš sulaužysiu hiperių tradiciją. Juk pažadėjau tau pamėginti surasti Lorasą U-Eleną. Ar gali tiesiog pasitikėti manimi, kad pažadą tikrai įvykdysiu?
Šeimininkei visiškai nepatiko pasijusti užspeistai į kampą, Deinas matė tai iš jos veido išraiškos. Rani kiek kryptelėjo galvą.
— Kiek laiko dar reikės laukti, kol galėsiu pasikalbėti su juo?
— Nežinau, — atsakė Deinas.
Dievulėliau, šmėkštelėjo mintis, jau verčiau ji manimi patikėtų. O jeigu ne, teks prikurti jai krūvą nesąmonių.
Jis nenorėjo meluoti nė vienam iš Jago Šeimos.
Rani linktelėjo.
— Gerai. Patikėsiu tavim.
— Ačiū, — atsakė Deinas.
Ji prunkštelėjo.
— Nebūk kvailys, Žvaigždžių Kapitone. Įdomu, ką turėčiau daryti, kad išpeščiau iš tavęs tai, ko gražiuoju nenori pasakyti? Gal atiduoti tave Zedui? Kad jis tuo pačiu išsiaiškintų dar ir tai, jog mudu su tavimi buvome meilužiai?
Jis rimtai atitarė:
— Tavęs Zedas niekad nė pirštu nepaliestų.
— Žinau, — sutiko Rani. Jos bateliai aštriai gurgždino tako žvyrą. Tiesiog priešais buvo antrieji vartai, o virš jų dunksojo namo fasadas su Jago Šeimos simboliu. — Tiek jau to, Deinai. Nepradėkime visko iš naujo. — Juodu išėjo pro vartus. — O, ne! — Ji, rodos, išsigando, balsas nuskambėjo kone spigiai.
Deinas pažvelgė moteriai per petį. Ant namų laiptų trypčiojo visas knibždėlynas VIN žurnaliūgų su kameromis bei įrašymo aparatūra.
Neįmanoma nei jų apeiti, nei peršokti, nei prasikasti po jais, nutarė Deinas. Jis dirstelėjo į Rani.
— Na, Domna, ką darysime? — paklausė.
Jos veido raumenys įsitempė. Bet tuojau pat, gerokai vergą nustebinusi ir sužavėjusi, Rani nusišypsojo ir tvirtai žengė pirmyn.
VIN darbuotojai Domną jau pastebėjo. Kelioms akimirkoms juos dar sulaikė mandagumas ir aukšta jos padėtis. Bet paskui visi urmu puolė artyn. Deinas žingtelėjo į priekį, atsistodamas tarp jos ir atgarmančio būrio.
— Ne! — tarstelėjo Rani.
Priblokštas vergas pasitraukė.
Rani ėmė baksnoti pirštu:
— Tu, tu, tu, tu ir tu, — tarė. — Jeigu negaišindami laiko praleisite mane iki durų, galėsime pasikalbėti viduje.
Tie nedvejojo nė akimirkos.
— Viskas aišku, ponia, — tarė viena žurnaliūgų, įsitaisiusi pačiame priekyje — aukšta juodaodė moteris ryškiai geltona tunika ir kelnėmis. Rankose ji laikė kamerą. — Rikiuokitės į pleištą, mikliai!
Tarsi būtų iš anksto surepetavę šį manevrą, penketas išrinktųjų pasisuko, ir Deinas tik dabar pastebėjo, kad kiti keturi segi geltonus ženkliukus — vadinasi, Rani iš tikrųjų rinkosi laiminguosius ne visai atsitiktinai…
— Eime!
Jie vieningai pajudėjo pirmyn. Visi kiti VIN atstovai suvokę, kas atsitiko, pratrūko plūstis. Tačiau moteriai geltonais drabužiais tai buvo nė motais: ji tik šyptelėjo ir nuleidusi pečius ėmė brautis pirmyn, nekreipdama jokio dėmesio į piktą niurnėjimą. Deinas laikėsi užnugaryje, taip pat ir vienas laikraštininkas su geltonu ženkleliu — dėl visa pikta, jei nusivylusieji bandytų nemačiomis prasmukti iš paskos, bet nieko neatsitiko. Koriosas atidarė duris. Išrinktųjų VIN atstovų grupė pašėlo šaudyti kameromis į visas puses.
— O čia dar koks priedas? — tarstelėjo juodaodė moteris.
— Šeštas, — atsakė kažkoks trumpulis su vaizdo kamera rankose.
— Ne, — atsiliepė dar kažkas. — Mūsų septyni.
— Ar galime užsukti į virtuvę?
— O užlipti į antrą aukštą?
Aukštaūgė moteris dūrė pirštu į Deiną:
— O šitas kas?
Viskam vadovauti ėmėsi lyg iš po žemių išdygęs Binkis.
— Piliečiai, Domna Rani siūlo jums įsitaisyti su visa įranga štai šitame kambaryje. — Jis atidarė duris į erdvią svetainę. — Ji pati ateis po kelių akimirkų. Prašome palaukti jos čia. Interviu truks dvidešimt minučių.
— Pasiutimas, — užprotestavo aukštaūgė moteris, — mes tikrai nusipelnėme daugiau laiko! Juk mes ją užspeitėme, argi ne taip?
— Užsičiaupk, Tede, — atsiliepė trumpulis. — Kitaip ji išvis išmes mus pro duris.
— Dvidešimt minučių, — pakartojo Binkis jokių ginčų nepripažįstančiu tonu ir mostelėjo į duris.
Niurnėdami laikraštininkai suėjo į svetainę. Iš virtuvės atlingavo Koriosas, ant ištiesto delno nešdamas apkrautą padėklą.
Po interviu, kai VIN žurnaliūgos išsinešdino iš namų, Rani liko sėdėti svetainėje. Tas kambarys nebuvo iš jos mėgstamų: apstatytas per daug sunkiais, tamsaus medžio baldais, su tokia pat puošyba. Rani jis pernelyg priminė motiną. Delnu ji perbraukė švelnų krėslo apmušalo aksomą. VIN žurnaliūgos išėjo nepaprastai patenkinti. Rani atsakė į kokius du trečdalius jų klausimų, be to, pakišo iš koto verčiančią antraštę laikraščio ekstra numeriui: „RANI JAGO REMIA REFERENDUMĄ!”