— Jau kviečia lipti į luotą, — tarė Deinas. — Man reikia eiti.
— Taip, — atsakė Rani.
Deinas pasiėmė krepšį. Saulės nutvieksti Rani plaukai atrodė lyg išvaškuoti. Deinas atsisuko į koloną ir kilstelėjo ranką. Zedo rankovė sujudėjo — norėdamas galėjai palaikyti tai mostelėjimu. Dabar aš laisvas, pagalvojo Deinas — gal šimtąjį kartą. Tu nebegali manęs paliesti. Ir dar — taip pat bene šimtąjį kartą — jis paklausė savęs: ir kodėl aš pažadėjau Rani sugrįžti?
Vis dėlto jis numanė dar grįšiąs čionai. Tikrai negreitai, gal po šešerių ar dešimties metų — šiaip ar taip, turės praeiti dar daug laiko.
— Lik sveikas, — tarė Rani. — Aš tau parašysiu.
— Gerai. Ir atsiųsk nuotrauką.
— Būtinai, — prižadėjo ji. — Netgi ne vieną.
— Savo nuotrauką irgi atsiųsk.
Ji šyptelėjo.
— Nejaugi manai, kad, pagaliau ištrūkęs iš manojo pasaulio, dar norėsi turėti mano nuotrauką?
— Žinoma, norėsiu, — atsakė jis svarstydamas, kaip atrodys jo vaikas, kaip atrodys pati Rani po dvejų ar trejų, ar šešerių, ar dešimties metų.
Įlaipinimo signalas skimbtelėjo ir antrą, paskui — trečią kartą. Rani stumtelėjo Deiną:
— Eik!
Pastvėręs krepšį jis nudriuokė luoto link. Trapo viršuje stovėjo įgulos narys ir mosavo abiem rankomis. Deinas pasileido tekinas į aukštą laivą, kuris jau visai netrukus nugabens jį į palydovą, į jo paties žvaigždėlaivį, namo — į kunkuliuojančius debesis ir vilnijančius, tamsiai raudonus hipererdvės srautus.
