— Aš tave mačiau, — atsakė Deinas. — Aukciono dieną tu praėjai pro pat Jago Šeimos namus.
Moteris net krūptelėjo.
— Štai kaip. Aš tiesiog vaikštinėjau. Man patinka Abanatas, gražus miestas. — Ji pakėlė taurę; Deinas užjuto, kad hiperė pasijuto nepatogiai. — Tau turbūt atrodo kitaip.
— Tegu jį bala, — pasakė jis. — O aš gerokai nustebau tave pamatęs. Maniau, tu seniai pakėlei sparnus iš čia.
Ji atsakė:
— Norėjau. Bet susidūriau su šiokiomis tokiomis kliūtimis, kai reikėjo parduoti krovinį.
Deinas nerūpestingai mestelėjo:
— Tavo dilerė išnykusi iš miesto?
Kairysis — žalias — jos antakis sutrūkčiojo.
— Nagi, po šimts paralių, o tu iš kur žinai?
Jis išsišiepė. Viskas tvarkingai dėliojosi į vietas. Iš tiesų, pagaliau ir jam šyptelėjo sėkmė… Vyriškis prie gretimo staliuko pakišo kvaišalų suktinę jam po nosimi. Deinas giliai įkvėpė.
— Ačiū. — Jis nusišypsojo. — Gal pasikalbėkime apie reikalus, Žvaigždžių Kapitone.
Dabar jau abu Lamonikos antakiai šoktelėjo aukštyn. Bet ji pasisuko kėdėje ir mostelėjo Rozai. Mergaitė irgi jai pamojavo. Lamonika vėl atsisuko į Deiną.
— Kalbėk, — tarė.
Deinas gurkštelėjo vyno. Šis nutekėjo stemple it vanduo.
— Turbūt žinai, — pradėjo jis, — kad aš dirbu Jago Šeimai. — Ji linktelėjo. — Jago Šeima perka doraziną. — Deinas stebėjo jos veidą. — Jago Šeimos dilerės Abanate vardas… — jis patylėjo, — …Šeriksė Esba.
Lamonika pasilenkė arčiau jo.
— Tęsk, — paragino.
— Šeriksė Esba išvyko iš Čabado. Asmuo, užėmęs jos vietą, vardu Lorasas U-Elenas.
Ir šiaip jau bereikšmis Lamonikos veidas tapo, jei tik tai įmanoma, dar abejingesnis. Tačiau kairysis jos antakis vėl sutrūkčiojo.
— Na, ir ką? — tarstelėjo ji.
— Štai, prašom, — tarė Roza, pasilenkdama virš stalo su gėrimo taure rankoje.
Lamonika išsikrapštė kreditinį diską ir šleptelėjo ant stalo.
— Nori pakartoti? — paklausė ji Deino.
Deinas papurtė galvą. Roza nutaisė grimasą. Blizgučių juostos driekėsi jos krūtimis, šlaunimis ir nugara. Speneliai buvo švelniai parausvinti.
— Tikrai nenori? — mygo Lamonika.
— Tikrai, — atsakė Deinas.
Roza gūžtelėjo pečiais ir nukinkavo sau.
— Taigi, — vėl prašneko jis, — Jago Šeima domisi tuo asmeniu.
Formuluote jis pats liko labai patenkintas. Domisi tuo asmeniu. Šitaip galėtų pasakyti Rani.
— Iš tikrųjų, — pridūrė jis, — Rani Jago norėtų su juo susitikti.
— Na, ir ką? — pakartojo Lamonika.
— Tu jį pažįsti?
— Gal ir taip.
— Ar galėtum vėl su juo susisiekti?
— Tarkime, taip.
— Jago Šeima būtų tau dėkinga, jei perduotum jam šią žinią.
Lamonika nusišypsojo.
— Kaip labai dėkinga? — sausai paklausė.
— Penkiasdešimt kreditų, — tarė Deinas.
— Šimtas.
— Septyniasdešimt penki. — Šimto kreditų jo diske nebebuvo.
— Devyniasdešimt.
— Aštuoniasdešimt penki, — tarė jis.
— Sutarta. — Ji išsišiepė. — Kaip vienam vakarui — visai neblogai padirbėta. — Ji pakėlė taurę, gurkštelėjo. — Ką pasakyti Lorasui U-Elenui? Kaip jis turėtų atsakyti?
Deinas susiraukė. Šito Rani jam nepasakė… Viena nekelia abejonių: ji tikrai nenorėtų, kad U-Elenas skambintų kompiuterine telefono linija. Deinas prisiminė atsakymus į kvietimus pokyliui — ištisas jų šūsnis, išsklaidytas po kambarį.
— Pasakyk jam — tegul parašo jai laišką, — tarė.
Lamonika linktelėjo.
— Sardonikso sektoriuje žmonės rašinėja kalnus laiškų. — Ji pasirąžė; auksiniai žiedai ausyse sublyksėjo. — Sumokėk man, drauguži.
Deinas išsitraukė iš kišenės kreditinį diską. Pervedimo įtaisas, jo manymu, turėjo būti prie baro. Jis jau buvo besistojąs…
— Nereikia, — tarstelėjo Lamonika.
Susikišusi į bumą du pirštus, ji veriančiai sušvilpė. Ember ir Roza apsidairė. Visi likusieji nė nekrustelėjo. Lamonika pamojavo, šįkart — abiem rankomis, ir Roza pasiėmė padėklą. Mergaitė stabtelėjo prie žaidėjų stalo priimti užsakymų, paskui pasuko pas juos. Ant padėklo stovėjo pilka metalinė dėžutė: NKPĮ — nešiojamas kreditų pervedimo įtaisas.
Deinas gerokai nustebo jį išvydęs: dauguma barų nesivargindavo tokiais apsirūpinti, nebent, be gėrimų bei narkotikų, prekiautų ir dar kai kuo: stipriaisiais narkotikais ar seksu. Bet paskui jis prisiminė žaidėjus. Roza padėjo įtaisą ant Deino ir Lamonikos stalo.
— Net nežinojau, kad judu lošiate, — tarė.
— Mes ir nelošiame, — atsakė Lamonika. — Aš laimėjau lažybas. — Žaliasis jos antakis kilstelėjo. — Beje, negrąžinai man kreditinio disko.
— O! Atleisk.
Mergaitė ištraukė jį iš kapšelio, kurį nešiojosi prie juosmens. Ir padėjo juodo plastiko žetoną tiesiai Lamonikai į delną. Jų pirštai buvo susilietę tik trupučiuką ilgiau, nei būtina. Lamonika nusišypsojo. Ji nuspaudė prietaiso mygtuką ir įkišo savo diską į alfa skyrelį. Deinas susirado beta plyšį, į jį įdėjo savąjį diską.
Lamonika vikriai nurodė NKPĮ pervesti aštuoniasdešimt penkis kreditus iš disko beta plyšyje į diską alfa plyšyje. Prietaisas atsirūgo. PERVEDIMAS SĖKMINGAI ATLIKTAS, — sužibo užrašas ekranėlyje. Žalios raidės ryškiai tvykstelėjo prietemoje ir tuojau užgeso. Prietaisas išspjovė diskus lauk.
— Tikrai jau viskas? — paklausė Roza.
Lamonika paėmė prietaisą ir padėjo atgal ant padėklo.
— Kol kas — taip, — atsakė. Ir skiausčia ranka paglostė žiburiuojančią mergaitės šlaunį. — Kol kas.
Roza išraiškingai sugargaliavo, pakėlė padėklą ir be garso nuslydo šalin.
Deiną išpylė prakaitas. Jam gniaužė gerklę. Jis bandė save įtikinti, jog tai — tik kvaišalų dūmo poveikis, nedaugiau. Lamonika stebėjo mergaitę prie baro. Deinas atsikrenkštė. Ji grįžtelėjo į jį. Vyrukas prislopino balsą.
— Noriu pasiūlyti tau dar vieną sandėrį.
— Hmmm… — Žvaigždžių Kapitonė gurkštelėjo gėrimo. — Tai jau ketvirtas pasiūlymas, kurio sulaukiu šįvakar. — Ji įsistebeilijo į buvusį hiperį virš taurės briaunos. — Rėžk.
— Tai asmeniška, tai visiškai niekaip nesusiję su Jago Šeima, o kainą gali įvardyti pati — sveiko proto ribose.
— Man jau patinka, — tarstelėjo pilotė ir nusižiovavo.
Kažkas patapšnojo Deinui per kairįjį petį. Raumenys susimetė mazgais, galugerklyje susitvenkė rūgštis. Vieną šiurpią akimirką Deinas buvo tikras — visiškai tikras, — jog tasai, kuris palietė jo petį, tasai, kuris prisėlino taip tyliai, kad jis net neišgirdo žingsnių — tasai yra faras arba, dar blogiau, kas nors, vilkįs Tinklo uniformą…
— Ei, — tarstelėjo vyrukas, sėdįs prie stalo kairėje. — Nori dar?
Jis pasilenkė kišdamas Deinui panosėn smilkstančią kvaišalų suktinę. Vilkėjo marškinius su Nusileidimo terminalo ženklu, siaurą galvą buvo nusiskutęs visiškai plikai.
— O tu visai nieko. Kaip čia atsitiko, kad iki šiol nesu tavęs čia matęs?
Deinas atsiduso.
— Ne dabar, bičiuli. Aš užsiėmęs, — tepasakė.
— Ak. — Vyrukas atitraukė ranką. — Atleisk. — Jo balsas nuskambėjo liūdnai.
Lamonika sukikeno.
— Taigi sakei?..
Deinas nusišluostė delnus į kelius.