Jis pakėlė nuo grindų neregėtą daiktą, panašų į antikinio kario šalmą; tik tas šalmas buvo aptrauktas nikeliu, nusagstytas mygtukais, apvytas planų įvairiaspalvių laidų pynėmis. Laidai buvo nutįsę pro gremėzdiškojo įrenginio vamzdžius ir kolbas — prie elektroninės mašinos.
— Šitas? — akademikas gū.žtelėjo pečiais. — Mm…
— „Monomacho kepurė” — tai yra mūsuose jas paprastai taip vadinam, kasdieniškai, — atėjo į pagalbą Chilobokas. — O jeigu tiksliai, tai EDS-1 — elektrodinių daviklių sistema galvos smegenų biopotencialams skaičiuoti. O aš va ia kur žinau, Arkadijau Arkadjevičiau: Krivošeinas vis prašė dar tokią padaryti…
— Taip, aišku. Jums leidus, pridėsiu ją prie įrodymų, kadangi ji buvo ant užmuštojo galvos.
Vyniodamas laidus, Anisimovas atsitolino į kambario gilumą.
— Kas gi žuvo, Arkadijau Arkadjevičiau? — sušnibždėjo Chilobokas.
— Krivošeinas.
— Ai-ai, kaipgi čia? Se tau, prisipaikiojo… Ir vėl jums rūpesčiai, Arkadijau Arkadjevičiau, nemalonumai…
Grįžo tardytojas. Supakavo į popierių „Monomacho kepurę”, padėjo ją savo dėžėn. Laboratorijos tyloje girdėjosi tik apie bejausmį praktikantą triūsiančių sanitarų šniokštavimas.
— O kodėl Krivošeinas buvo nuogas? — staiga paklausė Anisimovas.
— Nuogas? — nusistebėjo akademikas. — Vadinasi, ne gydytojai jį nurengė? Nežinau! Negaliu įsivaizduoti.
— Chm… aišku. O kaip jūs galvojate, kam jiems šitas bakas? Ar kartais ne maudymuisi?
Tardytojas parodė į stačiakampį plastmasinį baką, gulintį ant šono tarp sudaužytų ir sutraiškytų kolbų; nuo perregimų sienelių karojo pilkai geltono sutirštėjusio skysčio patakai ir varvuoliai. Salia bako mėtėsi didelio veidrodžio šukės.
— Maudymuisi? — Tie klausimai pradėjo piktinti akademiką. — Atleiskit, bet jūs gana savotiškai įsivaizduojate mokslinės laboratorijos paskirtį, draugas… ė-ė… tardytojau!
— Ir veidrodis šalimais stovėjo — geras, per visą ūgį, — kalbėjo toliau Anisimovas. — Kam gi jo būtų prireikę?
— Nežinau! Aš neturiu kada gilintis į visų šimto šešiasdešimties mano institute atliekamų darbų technines detales!
— Matote, Apolonai Matve… tai yra Matvejau Apolonovičiau, prašau atleisti, — sukruto į pagalbą docentas Chilobokas, — Arkadijus Arkadjevičius vadovauja visam institutui, yra penkių tarpžinybinių komisijų narys, redaguoja mokslinį žurnalą ir, suprantama, negali gilintis į kiekvieno darbo detales — tam yra moksliniai darbuotojai. Be to, velionis — skaudu, bet, deja, taip! — velionis Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas buvo pernelyg savarankiško charakterio žmogus, su niekuo nemėgo tartis, pasakotis apie savo sumanymus, rezultatus. O ir saugumo technikos jis, atvirai pasakysiu, nepaisė, deja, gana dažnai… žinoma, aš suprantu, „de mortuis aut bene, aut nihil”,
kaip sakoma, tai yra apie mirusius arba gerai, arba nieko, suprantate? — bet kas buvo, tai buvo. Prisimenate, Arkadijau Arkadjevičiau, kaip užpraeitų metų žiemą, tuomet jis dar pas mūsų buvusį Ivanovą dirbo, sausio mėnesį… ne, vasario… o gal vis dėlto, regis, sausio?.. o, gal būt, dargi gruodžio — prisimenate, jis tuomet užtvindė vandeniu žemutinius aukštus, pridarė žalos, sutrukdė darbus?
— Na ir biaurybė jūs, Chilobokai! — netikėtai pasigirdo balsas nuo neštuvų. Studentas laborantas, stvarstydamasis į neštuvų kraštus, stengėsi atsikelti. — Ak ir… Be reikalo mes tuomet jūsų nepačiupinėjom!
Visi pasisuko į jį. Azarovą net šiurpas nukrėtė: studento balsas buvo taip neatskiriamai panašus į Krivoaeino — toks pat kimstelėjęs, taip pat neaiškiai tariamos žodžių galūnės… Laborantas, netekęs jėgų, susmuko, galva nusviro ant grindų. Patenkinti sanitarai šluostė prakaitą: atsigavo, mielasis! Gydytoja sukomandavo, jie pakėlė neštuvus, nuėjo link išėjimo. Akademikas įsižiūrėjo į vaikiną. Ir vėl jo širdis sudrebėjo: laborantas — iš pirmo žvilgsnio neaišku kuo būtent — panėšėjo į Krivošeiną; dargi ne į gyvą, o į tą lavoną po klijuote.
— Na matai, ir praktikantą spėjo sukurstyti, — su neįprastu romumu palingavo galvą Chilobokas.
— O kodėl jis jus taip… atestavo? — pasisuko į jį Anisimovas. — Tarp jūsų buvo konfliktas?
— Dievuliau mano! — Docentas nuoširdžiai gūžtelėjo pečiais. — Aš su juo ir kalbėjausi tik kartą — kai apiforminau praktikon į Krivošeino laboratoriją asmeniniu Valentino Vasiljevičiaus prašymu, kadangi Mtas…
— …Viktoras Vitaljevičius Kravecas, — pažiūrėjo į knygutę Anisimovas.
— Taigi… Krivošeino giminaitis. Studentas, iš Charkovo universiteto„žiemą mums iš tenai penkiolika žmonių atsiuntė metinei praktikai. O laborantu Krivošeinas jį įformino iš giminystės — kaip nepagelbėsi, visi mes žmonės, visi nuodėmingi…
— Gana jau, Hari Charitonovičiau! — nutildė jį akademikas.
— Aišku, — linktelėjo Anisimovas. — Sakykite, o be Kraveco nukentėjusysis turėjo artimųjų?
— Kaip jums pasakius, Matvejau Apolonovičiau, — prasmingai atsiduso Chilobokas. — Oficialiai — tai ne, o neoficialiai… vaikščiojo čia pas jį viena moteris, nežinau, sužadėtinė jina jam ar šitaip; Jelena Ivanovna Kolomijec, ji konstruktorių biure kaimynystėje dirba, simpatiška tokia…
— Aišku. Jūs, aš matau, viską žinot, — šyptelėjo Anisimovas, eidamas prie durų.
Po minutės jis grįžo su fotoaparatu, nukreipė į kampą fotoeksponometrą.
— Laboratoriją kvotos laikui aš priverstas užantspauduoti. Lavonas bus nugabentas teismo medicininei ekspertizei, skrodimui. Laidotuvių organizatoriams reikės kreiptis ten, — tardytojas nuėjo į kampą, paėmė už krašto klijuotę, dengiančią Krivošeino lavoną. — Prašyčiau jus pasitraukti nuo lango, šviesiau bus. Na, aš jūsų daugiau negaišinsiu, draugai, dovanokite už sutrukdy…
Netikėtai jis sumiirksėjo, staigiai truktelėjęs, pakėlė klijuotę: po ja ant rudo linoleumo gulėjo skeletas! Aplinkui jį į visas puses plito geltonas klanas, išlaikydamas neaiškius, sukarikatūrintus žmogaus kūno kontūrus.
— Vaje! — Chilobokas suplojo delnais, atsitraukė už slenksčio.
Arkadijus Arkadjevičius pajuto, kad jam nusilpo kojos, atsirėmė į sieną. Tardytojas neskubiais, mašinaliais judesiais lankstė klijuotę ir it pakerėtas žiūrėjo į skeletą, piktdžiugiškai besišaipantį visais trisdešimt dviem dantimis. Nuo kaukolės į klaną be garso nukrito tamsiai rudų plaukų kuokštas.
— Aišku… — suglumęs burbtelėjo Anisimovas. Paskui atsisuko į Azarovą, neprielankiai pasižiūrėjo į plačiai atvertas akis už stačiakampių akinių. — Na ir dalykai čia pas jus, draugas direktoriau…
ANTRAS SKYRIUS
— Ką jūs galite pasakyti pasiteisindamas?
— Na, matote…
— Užtenka. Sušaudyti. Sekantis!
Iš tikrųjų tardytojui Anisimovui kol kas dar niekas nebuvo aišku; tiesiog taip buvo pripratęs kalbėti geresniais laikais — jis stengėsi atsikratyti to įpročio, bet nesėkmingai. Dar da giau, Matvejus Apolonovičius buvo suglumintas ir didžiai sujaudintas šitokio reikalo pakrypimo. Tą naktį su juo budėjęs teisminės medicinos ekspertas Zubata pusvalandį iki skambučio iš sistemologijos instituto išvažiavo už miesto — į autoįvykio vietą. Į institutą Anisimovas leidosi vienas. Ir štai prašom: neatšalusio lavono vietoje tysojo skeletas, paguldytas ta pačia poza! Kriminalistikos praktikoje to dar nėra buvę. Niekas nepatikės, k: ad lavonas,pa/s pavirto skeletu, — išjuoks! Ir „Greitoji pagalba” išvažiavo — bent jie paliudytų. Ir lavono nufotografuoti nespėjo…