Nūnai mašina — mano elektroninės biocheminės rankos. Kaip tai prašmatnu, iškilnu — minties pastangomis lipdyti visokiausius išsigimėlius triušius! Su šešiom kojom, trim uodegom, dvigaivius, be ausų arba priešingai — su nulėpusiomis gauruotomis sarginio šuns ausimis. Ką ten daktaras Moro su savo skalpeliais ir karbolio rūgštim! Vienintelis darbo įrankis — „Monomacho kepurė”; nereikia nė rankenėlių sukioti.
Įdomiausia, kad tie išsigimėliai gyvena: kasosi keturiomis letenomis ir kemša morkas į dvejus žiodmenis…”
— Lengvas darbelis, — su pavydu burbtelėjo aspirantas. — Stačiai kaip kine: sėdėk, žiūrinėk… Niekas neskauda, nėra ko bijotis. Ir jokių tau stiprių aistrų — techninis darbas…
Jis atsiduso, prisiminęs savo išgyvenimus. Prie skausmų per įvairiausias autovivisekcijas jis priprato palyginti nesunkiai: kai žinai, kad liga praeis, žaizda užgis, skausmas virsta paprasčiausiu dirgikliu, nelyginant ryški šviesa ar trankus garsas — nemalonu, bet nebaisu. Kai žinai… Darydamas nuodugniai apgalvotus bandymus, jis tai žinojo. Bet kokį naują pakeitimą irgi pradėdavo nuo mažų išmėginimų — tikrino, kaip organizmas jį pakelia; blogiausiu atveju po ranka visuomet buvo vaistai, neutralizatorių ir antibiotikų ampulės, telefonas, kuriuo galėjo išsikviesti „Greitąją pagalbą”. Bet vieną bandymą jis padarė neapgalvotą ir vos nežuvo… Tikrai sakant, tai buvo dargi ne bandymas.
…Vyko fakultatyvinis radiobiologijos praktikumas. Trečiakursiai studentai apspito mokomojo urano reaktoriaus baseiną, pagarbiai žiūrėjo į tamsų akytą cilindrą gilumoje, skleidžiantį vandenyje žalią ramią šviesą, į mažyčius trosus, nikeliuotus strypus, svertus ir šturvalėlius virš jo.
— Sita graži, jaunos žolės spalvos pašvaistė aplink reaktoriaus korpusą, — sodriu baritonu kalbėjo profesorius Valernas, — vadinasi Cerenkovo švytėjimu. Jis atsiranda nuo supergreitų elektronų judėjimo vandenyje, o elektronai savo ruožtu atsiranda, skylant urano-235 branduoliams…
Krivošeinas asistavo, tai yra paprasčiausiai sėdėjo nuošaly, nuobodžiavo ir laukė, kol profesorius jį pakvies atlikti parodomąjį bandymą. Tiesą sakant, Valernas tą „bandymą” puikiausiai būtų galėjęs atlikti pats arba paprašyti studentą, bet jam pagal mokslinį rangą priderėjo kvalifikuotas asistentas. „Stai ir sėdėk…” — niūriai mąstė Krivošeinas. Paskui jam šovė į galvą, kad jis su savim dar neibandė spindulinės ligos. Jis nusikratė snauduliu, ėmė galvoti, kaip tai padaryti. „Pąsem,si iš reaktoriaus kolbą vandens ir pradžiai suruošim sau lengvą radiacinį nudegimą… Dalykas juk rimtas!”
— …Intensyvus Cerenkovo švytėjimas vandenyje liudija intensyvią radiaciją aplink reaktoriaus korpusą, — nuobodžiai aiškino Valernas, — o tai ir nenuostabu: grandininė reakcija. Didėjantis ryškumas liudija didėjantį radiacijos intensyvumą, ryškumo mažėjimas — atitinkamai rodo priešingą dalyką. Stai prašau pasižiiirėti, — jis pasuko šturvalėlį ant nedidelio skydo į dešinę dr į kairę; žalia šviesa baseine sumirksėjo.
— O jeigu sukteltume visai į dešinę, sprogimas įvyktų? — baikščiai pasiteiravo rudaplaukis šlakuotas jaunuolis su akiniais.
— Ne, — vos sulaikydamas žiovulį, atsakė profesorius (tokį klausimą jis gaudavo per kiekvieną užsiėmimą). — Yra ribotuvas. Ir be to dar — reaktoriuje numatytas autoblokavimas. Kai tik grandininės reakcijos intensyvumas viršys leistinas ribas, automatas numes į reaktorių papildomus grafito strypus… ana tuos, matote? Jie sugeria neutronus ir slopina reakciją… O dabar susipažinsime su radioaktyvaus spinduliavimo poveikiu gyvam organizmui. Valentinai Vasiljevičiau, prašom!
Krivošeinas prirideno prie baseino vežimėlį su akvariumu, kuriame juodu, pelekų spurganomis apkraštuotu kūnu rangėsi ir smulkius dantis šiepė pusmetrinis ungurys.
— Stai upinis ungurys, Anguilliformes, — nepasukdamas galvos, paskelbė Valernas, — pati gyvybingiausia upių žuvis. Kai Valentinas Vasiljevičius tėkštels jį į baseiną, ungurys, paklusdamas instinktui, tuoj pat ners į gelmę… mm… ko aš — asmeniškai jo vietoj nedaryčiau, kadangi patys dalingiausi egzemplioriai po dviejų trijų minučių iškyla pilvu į viršų. Beje, pasižiūrėkite patys, Prašau užfiksuoti laiką. Valentinai Vasiljevičiau, pradėkite!
Krivošeinas išvertė akvariumą į baseiną, spragtelėjo sekundometrą. Studentai persilenkė per barjerą. Juodas žaibas metėsi į pilkais kokliais išgrįstą baseino dugną, apibrėžė ratą, kitą, perkirto žalią atošvaistę virš cilindro. Ten ungurys, kaip matyt, apako ir atsitrenkė į priešingą sienelę, šūstelėjo atgal…
Staiga švytėjimas baseine pasidarė ryškesnis — ir toje žalioje šviesoje Krivošeinas pamatė tai, nuo ko jam pagaugai nuėjo per nugarą: ungurys susipainiojo trosuose, ant kurių kabojo grafito strypai — reakcijos reguliatoriai, ir ėmė blaškytis tar jų! Vienas Strypas iššoko iš narvelio ir it žalias pagaliukas nulėkė į šalį. Švytėjimas pasidarė dar ryškesnis.
— Visi atgal! — greitai įvertinęs padėtį, sukomandavo išblyškęs Valernas. Jo baritonas kažkaip iškart pritilo. — Prašau pasišalinti!
Nervus nukrėtė avarinis skambutis. Suspragsėjo blokavimo aparato kontaktoriai. Šviesa vandenyje sužybsėjo, lyg baseine kas būtų ėmęsis suvirinimo elektra, ir pasidarė dar ryškesnė. Dangstydamiesi veidus, studentai siūbtelėjo link išėjimo. Duryse kilo spūstis.
— Prašau nesijaudinti, draugai! — pametęs galvą, sušuko Valernas suvis jau falcetu. — Urano-235 koncentracija šilumą išskiriančiuose reaktoriaus elementuose per maža atominiam sprogimui! Bus tik šiluminis sprogimas — kaip garo katile!
— O viešpatie! — riktelėjo kažkas.
Triokštelėjo durys. Kažkuri mergina suspiegė pakvaišusiu balsu. Kažkas nusikeikė. Strazdanotas akiniuotis studentas nesutrikęs pačiupo nuo stalo dviejų pūdų sinchronoskopą Sl-8, ištrenkė juo lango rėmą ir paskui jį pats šoko žemyn… Per keletą sekundžių salė ištuštėjo.
Pirmąją panikos akimirką Krivošeinas metėsi įkandin visų, bet susitvardė ir priėjo prie reaktoriaus. Nuo cilindro kilo stambūs burbulai, kunkuliavo vanduo — vietoj ramaus švytėjimo baseine dabar liepsnojo žalias laužas. Ungurys nebesiautėjo, bet jo išmušti grafito strypai persikreipė ir užsipleištavo lizduose.
„Užvirs vanduo — ir radioaktyvaus garo debesis pasklis po visą apylinkę, — karštligiškai svarstė Krivošeinas. — Tai neblogiau už atominį sprogimą… Na, galiu? Bijausi… Nagi! Kuriems velniams visi mano bandymai, jei aš bijausi? O jei įstrigsiu kaip ungurys?.. E, velnias!”
(Netgi dabar aspirantas Krivošeinas pasijuto nejaukiai: kaip jis galėjo ryžtis? Įsivaizdavo, kad jam jau viskas niekai? Ar pradėjo veikti motociklininko psichika, pasivaideno, tarytum lėktų tarp dviejų priešpriešinių sunkvežimių: svarbiausia — negalvoti, pirmyn!.. Svaiginanti pavojaus akimirka, mašinų kauksmas — ir tvaksinčia širdimi išsiverži į asfaltuotą erdvę! Bet juk ten buvo ne „akimirka” — puikiausiai galėjo likti baseine su pastipusiu unguriu.
Jį pagavo motociklininkiškos drąsos šuoras. Traukydamas sagas, jis nusimetė drabužius, perkėlė koją per barjerą, bet — „Stop! Ramiau, Valia!” — šoktelėjo nuo baseino prie preparavimo stalo, užsimovė gumines pirštines, užsidėjo hermetinius akinius („Ech, būtų dabar akvalangas!..” — švystelėjo mintis). Įtraukė i plaučius oro ir tėškėsi į baseiną.
Netgi atstu nuo reaktoriaus vanduo buvo šiltas. „Tūkstantis vienas, tūkstantis…” — instinktyviai gręždamas veidą į šalį, Krivošeinas slidžiomis plytelėmis žengė į baseino centrą. „Tūkstantis šeši…” — ėmė grabinėti kunkuliuojančiame vandenyje. Guminėmis pirštinėmis kažką lietė, o ką būtent — negalėjo suprasti, teko vis dėlto žvilgtelti; ungurys, susivijęs į kilpą tarp lynų, kybojo kiek žemiau. „Tūkstantis dešimt, tūkstantis vienuolika…” — atsargiai, kad netyčiom neištrauktų strypų, timptelėjo išgležusį žuvies kūną. „Tūkstantis šešiolika…” Rankos ėmė kaisti, norėjo atitraukti, bet susilaikė ir palengva pradėjo pinklioti ungurį iš trosų rezginio. Akiniai pasirodė ne tokie jau hermetiški, radioaktyvaus vandens srovelės prasisunkė prie vokų. Prisimerkė. „Tūkstantis dvidešimt, tūkstantis dvidešimt vienas…” Išpinkliojo! Žalioji pašvaistė sumirguliavo, strypai be garso slystelėjo į cilindrą. Baseine iškart pasidarė tamsu.