„Tūkstantis dvidešimt penki!” Staigiai atsistūmęs, Krivošeinas šūstelėjo prie sienelės, iššoko ligi pusisiujo iš vandens, įsitvėrė barjero, išlipo. „Tūkstantis trisdešimt…”
Užteko proto pašokčioti ir nusipurtyti pernelyg gausią žudančią drėgmę, dargi pasivolioti ant grindų. Kelnėmis sausai nusišluostė veidą, akis. „Kad tik neapakus anksčiau, nei nubėgsiu.” Šiaip taip apsirengė, puolė iš salės.
Kontrolinėje būdelėje gergždamas sukriokė apšvitinimo signalizatorius. Išlindo, užkirsdamos kelią, autoturniketo sąvaros. Jis peršoko turniketą ir pasileido bėgti tiesiai per šviežiai sukastą gazoną į bendrabutį.
Smegenys mašinaliai skaičiavo laiką: „Tūkstantis septyniasdešimt, tūkstantis septyniasdešimt vienas…” Pažįstamų nesutiko — gelbėjo sutemos, tik prie „B” zonos aptvaro kažkas šūktelėjo pridurmui: „Ei, Valia, kur skubi?” — berods, aspirantas Nečiporovas iš gretimos katedros. „Tūkstantis aštuoniasdešimt, aštuoniasdešimt vienas…” Oda perštėjo, niežėjo, paskui ją pradėjo badyti milijonai adatų: tai nervų sistema, išmiklinta ankstesniuose bandymuose, pranešinėjo, kad suskilusių branduoli protonai ir gama kvantai apšaudo baltymų molekules epitelio ląstelėse ir odos nervų galūnėse, pramuša kraujotakos indų sieneles, sužeidžia baltuosius ir raudonuosius kraujo kūnelius. „Tūkstantis šimtas… tūkstantis šimtas penki. Dabar dygčiojimas persimetė į raumenis, į pilvą, po kiaušu; plaučiuose ėmė peršėti, tarytum užtraukus stipriausio naminio tabako. Tai kraujas išnešiojo susprogdintus atomus ir suskaldytus baltymus po visą kūną.
— „Tūkstantis du šimtai penki… du šimtai aštuoni… idiotas, ką aš padariau! Du šimtai dvylika…” — jau nebebuvo užmanymų, nebebuvo polėkio. Buvo baimė. Noras gyventi. Pilvą pradėjo tampyti vimdančios spazmos, burna prisipildė seilių su vario prieskoniu. Bebėgdamas užkliudęs rhasyvias lauko duris, kad tos net sugaudė, Krivošeinas suprato: svaigsta galva. Akyse pritemo. „Du šimtai keturiasdešimt vienas… nenubėgsiu?” Reikėjo pasikelti į ketvirtą aukštą. Jis atgalia ranka sušėrė sau per skruostus — galvoje prašviesėjo.
Kartu su juo į kambario tamsą įsiveržė niūrus švytėjimas. Pirmąsias sekundes Krivošeinas glebiai ir beprasmiškai klaidžiojo po kambarį. Baimė, toji sąmonei nepavaldi baimė, kuri gena sužeistą žvėrį į urvą, vos nepražudė ir jo: jis užmiršo, ką reikia daryti. Siaubingai pagailo savęs, kūnas pritvinko spengiančio silpnumo, sąmonė geso. „Na ir nugaišk, kvaily”, — abejingai pagalvojo jis ir pajuto nepaprastą pyktį ant savęs. Tai jį ir išgelbėjo.
Drabužiai su žaliomis — it kerpės ant medžių — dėmėmis nulėkė ant grindų; kambaryje pasidarė dar šviesiau: švietė kojos, ant rankų matėsi gyvaplaukiai ir venų piešinys. Krivošeinas puolė į dušą, pasuko čiaupo rankenėlę. Smogė šaltas vanduo, blaivindamas ėmė srūti galva, kūnu, ant guminio kilimėlio atsirado smaragdo tonais mirguliuojantis klanas, ir Krivošeinas kelias mintimis ir valiai sukaupti taip reikalingas akimirkas pažvalėjo.
Dabar jis nelyginant strategas vadovavo kūne įsisiūbavusiai kovai už gyvybę. Kraujas, kraujas, kraujas kunkuliavo visose gyslose! Karštligiški širdies tvinksniai aidėjo smilkiniuose. Miriadai kapiliarų plovė iš kiekvienos liaukų raumenų ląstelės, čiulpė iš limfos sužalotas molekules ir dalelytes; baltieji kūneliai veržliai ir švelniai gaubė jas, skaidė į paprasčiausias medžiagas, nešė Į blužnį, plaučius, kepenis, inkstus, žarnyną, mėt į prakaito liaukas… „Atitverti kelią į kaulų čiulpus!” — įsivaizduotais pojūčiais jis paliepė nervams, laiku atsiminęs, kad radioaktyvumas gali užkrėsti kraujo kūnelius gaminančias kaulų smegenis.
Praėjo keliolika minučių. Dabar jis iškvėpdavo radioaktyvų orą ir silpnai švytinčius vandens garus; spiaudė švytinčias seiles, kuriose kaupėsi suardytos radioaktyvios smegenų ir galvos raumenų ląstelės; plovė nuo kūno žalsvokus prakaito lašus, tolydžio šlapinosi gražia smaragdine čiurkšle. Po valandos išskyros paliovė švietusios, bet kūną dar tebebadė.
Taip jis duše praleido tris valandas: rijo vandenį, mazgojosi ir šalino iš organizmo visa, ką pažeidė radiacija. Į kambarį grįžo po pusiaunakčio, svirduliuodamas iš silpnumo ir fizinio išsekimo. Nuspyrė toliau į kampą švytinčias drabužių driskanas, griuvo į lovą — miegoti!..
Kitą dieną jam visą laiką norėjosi gerti. Užėjo į radiometrinę laboratoriją, pavedžiojo aplink save Geigerio skaitiklio plokštelę — prietaisas traškėjo kaip paprastai, registruodamas tik retas kosmines dalelytes.
— Po velniais, kada tu spėjai taip sublogti? — nusistebėjo aspirantas Nečiporovas, susitikęs jį prie auditorijos…
„Taip, pagal rezultatus, tai, be abejo, buvo žymus bandymas, — šyptelėjo aspirantas. — Įveikiau didesnę, nei mirtina, apšvitinimo dozę! Bet atlikimo požiūriu… ne, tokiais „bandymais” linksmintis per brangu. Geriau va kaip jis.”
„Liepos 27. Dubletų ir išsigimėlių pas mane prisiveisė didelė daugybė, — toliau skaitė dienoraštį aspirantas. — Normalius triušius paleidžiu į parką, išsigimėlius po vieną išnešu iš teritorijos sportiniame lagaminėlyje, išvežu į Raudonąją Giraitę už Dnepro.
Na, viskas. Mėgavimasis atradimo naujumu praėjo. Tos patyčios iš gamtos man jau šleikščios; nors ir triušis, o visgi gyvas padaras. Šitos akys dviejose galvose ant vieno kaklo, glumiai žvairuojančios vienos į kitas… brr! Beje, kokio velnio? Aš atradau biologinės sintezės valdymo būdą, išbandžiau ir nušlifavau jį. Pagaliau mokslas kuria metodus — ne konstrukcijas, ne medžiagas, ne apyvokos reikmenis, o būtent metodus, kaip visa tai padaryti. Ir joks tyrinėtojas nepraleis progos išsunkti iš savo metodo visa, kas tik galima.
Beje, vakar instituto valgykloje pasirodė patiekalas „Kepta triušis, su šviežiomis bulvėmis, kaina 45 kap.”. „Mm? Sakysim, kad tai sutapimas. Tačiau galimas ir toks atradimo panaudojimas: auginti mėsai triušius, karves, gerinti jų veislę… organizavus pramoninę gamybą, tai, be abejonės, būtų pelningiau, nei įprasta gyvulininkystė…
Rytoj grįžtu prie žmogaus sintezės bandymų. Metodika aiški, nėra ko vilkinti. Ir vis dėlto, vien pagalvojus apie tai, man pradeda mausti paširdžiuose. Grįžti prie žmogaus sintezės… Vienas dalykas, kuomet mano antrininkas atsirado pats savaime, bemaž nejučiomis, kaip tat ir būna gyvenime; kitas dalykas gaminti žmogų sąmoningai, kaip triušį. Iš esmės, man teks ne „grįžti”, o pradėti…
Ir kas per biitybė — žmogus, kad aš negaliu dirbti su juo, kaip su triušiais?
Prisiminkime mastus. Plaukioja juodoje erdvėje žvaigždžių debesis — Metagalaktika. Joje linzės pavidalo dulkelė iš žvaigždžių — mūsų Paukščių Takas. Jo pakraštyje Saulė, aplinkui ją — planetos. Vienoje jų — nei pačioje didžiausioje, nei pačioje mažiausioje — gyvena žmonės. Trys su puse milijardo, ne taip daug. Jei išrikiuotume visus žmones į karė, žmoniją būtų galima apžvelgti iš Eifelio bokšto. Jeigu juos suguldytume vienus ant kitų, išeitų kubas, kurio kraštinė — maždaug vienas kilometras, ir tiek. Kubinis kilometras gyvos ir mąstančios materijos, molekulė Visatos mastu… Ir kas?