O tas, kad aš pats žmogus. Vienas jų. Nei visų žemiausias, nei visų aukščiausias. Nei visų protingiausias, nei visų kvailiausias. Nei pirmas, nei paskutinis. O rodos, kad pirmas. Ir jaučiuosi esąs atsakingas už viską…”
DESIMTAS SKYRIUS
Rūpinantis artimu, svarbiausia — nepersistengti.
„Liepos 29. Sėdžiu informacijos kameroje, davikliųapsuptas, ant galvos „Monomacho kepurė”. Rašau dienoraštį, nes daugiau absoliučiai nėra kuo užsiimti. Šią savaitę man ir nakvoti teks kameroje, ant sudedamos lovelės.
Sėdžiu, atseit, ir gudiagalviauju.
Taigi, žmogus. Aukščiausia gyvosios materijos forma.
Vamzdinių kauliukų karkasas, minkšti baltymų gumulėliai, kuriuose slypi tai, ką mokslininkai ir inžinieriai stengiasi išanalizuoti ir atkurti loginėse schemose bei elektroniniuose modeliuose, — Gyvybė, sudėtinga, nepaliaujamai funkcionuojanti ir nepaliaujamai kintanti sistema. Milijonai bitų informacijos kas sekundę prasismelkia į mus per akių, ausų, odos, nosies, liežuvio nervų galūnes ir virsta elektriniais impulsais. Sustiprinus juos, garsiakalbyje galima išgirsti charakteringus „dr-r… dr-r” — sykį man bionikai demonstravo. It kulkosvaidžiu paleistos impulsų serijos išsišakoja nervais, sustiprėja arba nuslopina vienos kitas, jungiasi, įstringa molekuliniuose atminties narveliuose. Milžiniškas komutatorius — smegenys — rūšiuoja jas, lygina su cheminiais vidinės programos įrašais, kuriuose yra viskas: svajonės ir troškimai, pareiga ir tikslas, savisaugos instinktas ir alkis, nieilė ir neapykanta, įpročiai ir žinios, prietarai ir smalsumas, — o po to duoda įsakymus vykdantiesiems organams. Ir žmonės kalba, bėga, bučiuojasi, rašo eiles ir skundus, skrenda į kosmosą, kasosi pakaušį, spaudo mygtukus, auklėja vaikus, abejoja…
Kas gi svarbiausia?
Mano galvoje ryškėja valdomos žmogaus sintezės būdas. Galima įvesti papildomą informaciją ir pakeisti žmogaus formą bei turinį. Taip bus — ta linkme einama. Tačiau kokią informaciją įvesti? Ką taisyti? Šit, sakykim, aš. Tarkim, mašina sintetins mane (juo labiau, kad taip ir yra): ką aš norėčiau savyje ištaisyti?
Taip iškart nė nepasakysi. Prie savęs aš pripratau. Manė kur kas labiau domina aplinkiniai, nei mano paties asmenybė… Va va, visi mes taip — gerai žinome, ko norime iš kitų: kad jie nenuodytų mums gyvenimo. O ko mes patys iš savęs norime?
Vakar įvyko toks pokalbis:
— Sakyk, Lena, kokį sūnų tu norėtumei turėti?
— O… kas?
— Na, kokį tu jį norėtum matyti, pavyzdžiui, jam jau suaugus?
— Gražų, sveiką, protingą, talentingą, netgi.„dorą ir gerą.
Lai būna maždaug tavo ūgio… ne, geriau aukštesnis! TegU jis taptų smuikininkas, o aš vaikščiočiau klausyti jo koncertų. Lai būtų panašus į… nagi viešpatie, ko tu prašnekai apie tai? Oi, suprantu: tu nusprendei man pasipiršti! Taip? Kaip įdomu! Pradėk pagal visas taisykles, gal aš ir sutiksiu. Na!
— Mm… ne, aš šiaip, bendrai…
— Ak, bendrai! Abstraktus sūnus, taip?
— Kaip tik.
— Tuomet šį klausimą tau reikia svarstyti su kokia nors abstrakčia moterim, o ne su manim!
Moterys viską suvokia stebėtinai konkrečiai.
Beje, iš to, ką ji pasakė, galima išskirti vieną ypatybę — būti protingam. Kaip tik tai, kas man aišku.
Žmonės logiškai mąsto kur kas blogiau, negu elektroninės sistemos. Informacijos apdorojimo greitis menkas: 15–20 bitų per sekundę, — todėl nuolat tenka įjungti „gaišaties linijas”. Paklausk žmogų netikėtai ko nors sudėtingesnio, negu „Kiek valandų?” — ir išgirsi atsakymą: „A?” arba „Ką?” Tai nereiškia, kad pašnekovas apykurtis — tiesiog per tą laiką, kol tu kartoji klausimą, jis karštligiškai svarsto, ką atsakyti. Kartais ir šito laiko nepakanka, tuomet pasigirsta: „Mm… matote… ee… kaip čia jums geriau paaiškinus… mat…”
Pertrauka. Užsisėdėjau. Į laisvę!
Rytas panašus į smuiko melodiją. Žaluma gaivi, dangus mėlynas, oras grynas…
Antai per parką į instituto garažą žingsniuoja Paša Pūkinas — šaltkalvis, gėrovas ir klasčius; jis vyriškai neša ant nuožulnių pečių savo šeimos prakeiksmą. Tuojau aš jį išbandysiu.
. — Sakyk, Paša, ko tu geidi iš gyvenimo tokį rytą?
— Valentinai Vasiljevičiau! — šaltkalvis tarytum laukė šio klausimo, žiūri į mane džiaugsmingai ir įkvėptai. — Jums aš pasakysiu kaip saviškiui: dešimt rublių iki algos! Dievaži, atiduosiu!
Suglumęs aš išimu dešimtinę, duodu ir tik po to sumoju, kad Paša niekam ir niekuomet nėra skolų grąžinęs. Nėra buvę tokio fakto.
— Ačiū, Valentinai Vasiljevičiau, amžius neužmiršiu! — Pūkinas skubiai slepia pinigus. Pabrinkusiame jo veide matyti a gailestavimas, kad nepaprašė daugiau. — O ko jūs geidžiate iš gyvenimo lokį rytą?
— Mm. tiesą sakant… matai… n-na… kad ir pinigus atgauti.
— Jau ką man davėt — neprapuls! — ir Paša žygiuoja toliau.
M-taip… kaipgi čia aš? Vadinasi, ir su mano loginiu mąstymu ne kas? Keista: mano nervų tinklas kiekvieną sekundę perdirba visą Niagarą informacijos, jo padedamas aš atlieku sudėtingiausius, jokioms mašinoms neįmanomus judesius (rašau, pavyzdžiui), o šit laiku susigaudyti… Žodžiu, į „mašiną motiną” dera paruošus įvesti informaciją, kaip būti protingam, greitai susivokti. Jei man dievas nedavė, reikia nors naujuoju antrininku pasiriipinti. Lai bus protingesnis už mane, rasi nepakenks.”
„Rugpiūčio 3. Taip, bet… norint į mašiną įvesti informaciją, reikia ją turėti. O jos nėra.
Dabar aš dalinu laiką tarp informacinės kameros ir mašinos. Peržiūrėjau ne mažiau kaip toną literatūros — ir nieko doro.
Galima būtų padidinti dubleto smegenų apimtį — tai nesunku: aš matau, kaip atsiranda smegenys. Bet žmogaus protas nuo smegenų svorio nepareina: Anatolio Franso smegenys svėrė kilogramą, Turgenevo — du, o vieno kretino smegenų svoris siekė kone tris: 2 kilogramus 850 gramų.
Būtų galima padidinti smegenų žievės paviršių, vingių skaičių; tai irgi nesunku. Bet intelektas nuo vingių skaičiaus taip pat nepareina: strazdas turi daug daugiau vingių, negu mūsų artimiausias giminaitis orangutangas. Va tau ir paukštiška smegeninė!
Aš žinau, su kuo susijęs žmogaus protas; su mūsų nervinių ląstelių veiklos sparta. Tai visiškai aišku, elektroninėms mašinoms veiklos sparta — visų svarbiausia. Nesuskubo mašina išspręsti uždavinio per tą trumpą laiką, kol startuojančioje raketoje sudegė kuras, — ir raketa, užuot išėjusi į orbitą, kūlvirsčiomis lekia žemėn.
Didžiumą kvailysčių ir mes padarome analogiškai — per reikiamą laiko tarpą nespėjame išspręsti uždavinio, nespėjame susivokti. Gyvenimo uždaviniai — ne menkesni už raketos išvedimo į orbitą uždavinius. O laiko visuomet trūksta. Baisu pagalvoti, kiek kvailysčių pridaroma pasaulyje dėl to, kad mes per sekundę tegalime apdoroti tiktai dvi dešimtis, o ne dvi šimtines bitų loginės informacijos!
Ir ką gi? Didelė daugybė straipsnių, ataskaitų, monografijų apie skaičiavimo mašinų logikos tobulinimą ir darbo spartinimą (nors jų veiklos sparta jau bemaž siekia 10 milijonų operacijų per sekundę) — ir nieko, kaip pagreitinti žmogaus mąstymą ir pagerinti jo mąstymo logiką. Batsiuvys vaikšto be batų.
Žodžiu, kad ir kaip būtų liūdna, šį sumanymą teks atidėti geresniems laikams…”
Aspirantas Krivošeinas mąsliai patrynė kaklą. Taip, iš tikrųjų… Jis nesvarstė šios problemos, kažkaip neteko, — gal todėl, kad iš aspiranto stipendijos ne ką tepaskolinsi? Vienintelis dalykas, kuriuo jis užsiiminėjo — atminties tobulinimas, o ir šitai prasidėjo savaime: perdirbant save, pernelyg daug ką reikėjo atsiminti vienu metu. O kai bandymas baigdavosi, nereikalinga informacija trukdydavo naujam darbui. Todėl jam teko išmokti naudotis kryptingo užmiršimo chemija: „ištrinti” smegenų žievėje tas mažareikšmes naujų žinių detales, kurias paprasčiau vėlei sugalvoti, negu atsiminti.