Bet tai visai kas kita. O apie loginės smegenų veiklos spartą jis negalvojo. Aspirantui pasidarė nesmagu: taip įsikniso į biologiją, net užmiršo, kad pasirinko ją, ketindamas kaip inžinierius sistemologas ieškoti naujų galimybių žmoguje… Vadinasi, ne jis vadovavo darbui, o darbas vadovavo jam? Jis darė tai, kas ėjosi. „Žmonija gali žūti, jei kiekvienas darys tik tai, kas jam eisis”, — pasakė Androsiašvilis. Ir labai paprastai.
Bet tą problemą nelengva išspręsti: informaciją žmoguje perneša jonai, jų nepriversi skrieti tokiu greičiu, kaip guvius ir lengvus skaičiavimo mašinos elektronus… Ė, aš, rodos, teisinu save! Žmogus sugeba labai greitai spręsti sudėtingus uždavinius: judėti, dirbti, kalbėti, o logikos srityje jis stačiai maža teturi biologinio patyrimo. Gyvūnams evoliucijos procese nereikėjo galvoti, visose situacijose jiems teko „imtis priemonių”: įkąsti, sustaugti, pašokti, prišliaužti — ir kuo greičiau, tuo geriau. Va jeigu sėkmingai kovai už būvį gyvūnams būtų prireikę spręsti lygčių sistemas, vesti diplomatines derybas, prekiauti ir perprasti pasaulį… nemanyk, ir dar kaip būtų išsivystęs jų protas! Cia reikia pamąstyti, paieškoti…”
„Rugpiūčio 4. SSM-12 pulto lemputės ėmė mirkčioti ramiau. Tai reiškė, kad „mašina motina” įsiminė visą informaciją apie mane. Kur dabar jos, mano svajonės, charakterio trūkumai, žarnyno sandara, mintys ir neeilinė išvaizda — „magnetinės atmi ties” kubuose? Kristalobloko narveliuose? O gal ištirpo auksaspalviame bako skystyje? Nežinau, bet tai nesvarbu.
Rytoj — bandomasis atgaminimas. Tik išbandymas, ir nieko daugiau.”
„Rugpii: ičio 5. 14 valandų 5 minutės — „Galima!” Iš saulės spalvos skysčio bake pradėjo formuotis naujas vaiduokliškas „aš”. Vaizdas toks pat, kaip ir atsirandant triušiui, tik vienu metu su kraujotakos sistema viršutinėje bako dalyje susidaro pasklidas pilkšvas krešulys; iS jo paskui formuojasi smegenys. Smegenys, kuriems pagerinti aš neturiu informacijos. Akys mato, tik rankos nepasiekia…
Ketvirtą valandą naujasis dubletas materializavosi iki neperregimos stadijos; ant jo buvo žymu trumpikės ir sportiniai marškinėliai…
…Jei prieš pusmetį kas nors man būtų sakęs, kad į mano bandymų metodiką įeis gyvybės ir mirties, moralės ir baudžiamųjų įstatymų klausimai, aš vargu ar būčiau pajėgęs deramai įvertinti tokį sąmojų. O šiandien aš stovėjau prie bako ir galvojau: „Štai tuojau jis atgis, išnirs iš skysčio… Kam? Ką aš su juo veiksiu?”
— Aš egzistavau ir prieš atsirasdamas mašinoje, — pasakė man pirmasis dubletas. — Aš buvau tu.
Ir jis buvo nepatenkintas savo padėtimi. Ir su šituo mums prasidės bendro gyvenimo grožybės: nesutarimai dėl Lenos, būgštavimai, kad kas neužkluptų drauge, tachtos ir sudedamosios lovos problema… Ir svarbiausia: čia ne tai, ko aš laukiau ig naujojo bandymo. Aš noriu valdyti žmogaus sintezę, o čia tik mėginimas. Mėginimas nusisekė — mašina atkuria mane. Reikia eiti toliau.
Bet jeigu aš jį ištirpinsiu, įsakęs „Ne!” — juk tai bus mirtis? Tik, atleiskite, kieno mirtis? Mano? Ne, aš gyvensiu. Antrininko bake? Bet juk jis dar negyvena…
Ar tik mano eksperimentai — ne teismingas dalykas? O antra vertus, jei aš per kiekvieną bandymą dauginsiu savo dubletus, ar tai nebus piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi? Dubleto aspiranto teisybė: čia tikrai „darbelis kaip reikiant”!
Visos tos mintys, ko gero, iš silpnadvasiškumo. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės politinių tikslų ir idėjų vardan patys eina ir kitus siunčia žudyti ir mirti. Yra idėjų ir tikslų, kurie tai pateisina. Aš irgi turiu didelę idėją ir dideli tikslą: sukurti būdą,
kuris padėtų tobulinti žmogų ir žmonių visuomenę; jos labui aš, jei prireiks, ir savęs nepagailėsiu. Tai kodėl gi aš bijausi savo darbo interesais sukomanduoti „Ne!”? Reikia biTiti žiauresniam, jei jau sykį ėmeisi tokio darbo.
Tuo labiau kad tai vis dėlto ne mirtis. Mirtis yra visiškas informacijos apie žmogų išnykimas, tačiau „mašinoje motinoje” informacija neišnyksta, o tik pereina iš vienos formos (elektriniai impulsai ir potencialai) į kitą, į žmogų. Sulig pirmu pareikalavimu aš visuomet galiu pagaminti naują dubletą…”
Aš svarsčiau, kol Slangai, išsišakojantys nuo bako, pradėjo ritmingai trūkčioti, siurbdami atliekamą skystį. Tuomet užsidėjau „kepurę” ir įsakiau mašinai „Ne!”
Labai nemalonu matyti: buvo žmogus — ir ištirpo. Ir dabar negera… Nieko, vaikine, neskubėk. Aš tave pagaminsiu taip, kad bus miela malonu. Tiesa, aš negaliu tau įdėti proto daugiau, negu pats turiu, bet išorę aš tau padarysiu tokią — apsvaigsi. Juk tavyje — kaip ir manyje — daug kliaudų: kreivokos kojos, pernelyg plačios ir storos šlaunys, gungtelėjusi nugara, liemuo kaip rąstgalys, baisybė nereikalingų plaukų ant kojų, ant kriitinės ir nugaros. O atvipusios ausys, o žandikaulis, teikiantis mano veidui pareigingo bukagalvio išraišką, o kakta, o nosis… ne, btikime savikritiški: tokia išorė nė velniui netinka!”
„Rugpiūčio 6. Antras mėginimas — kaskart sunkiau! Šiandien aš užsigeidžiau vienu moju pataisyti naujojo antrininko išvaizdą ir taip apsikvailinau, kad ir prisiminti nemalonu.
Aš pradėjau bandymą, tiksliai žinodamas, kas mano išorėje „ne tai” (tiesą sakant, viskas ne tai, jei galiu pakeisti). Tačiau kas — „tai”? Bandymuose su triušiais „tai” kriterijumi buvo visa, kas tik man kniosteldavo į galvą. Bet žmogus — ne triušis; nors ir sakoma: viena galva gerai, o dvi dar geriau, bet niekas ir niekuomet šito nesuprato biologine prasme.
Kai po komandos „Galima!” pasirodė naujojo antrininko pavidalas ir pusiau vaiskūs šviesiai violetiniai pilvo raumenys ėmė dengtis geltonomis riebalų apnašomis, aš daviau signalą „ne tai!” Mašina, paklusdama mano vaizduotei, ištirpdė riebalų sluoksnį ten, kur aš jį mačiau: ant pilvo ir apie kaklą. O ant nugaros ir šonų riebalai liko…
Aš tai ne iškart pastebėjau, nes ėmiausi taisyti veidą. Vaizduotėje dutileto kaktai suteikiau kilnius bruožus, o kai dir telėjau iš šono, mane apėmė siaubas: kiaušas susiplojo ties viršugalviu! O ir kaktos forma aiškiai neatitiko likusios veido dalies.
Žodžiu, aš pasimečiau. Mašina mano sutrikimą visai pagrįstai suprato kaip visišką „ne tai!” ir ištirpdė dubletą.
Aš atsidūriau aklavietėje. „Tai” — be abejonės, žmogaus kūno grožis. Klasikiniai pavyzdžiai yra. Bet… per dvi sintezės valandas paversti dubletą maloniu antikinių formų vyriškiu — uždavinys neįkandamas ne tik man, nepasiruošusiam, o ir labiausiai kvalifikuotam TSRS Dailininkų sąjungos skulptoriui! Vienintelė viltis, kad mašina įsimena visus dublete daromus pakeitimus.
Tuomet aš dar kartą sukomandavau „Galima!” Taip, „mašina motina” viską įsimena: dublete išliko mano betalentės pataisos. Šitaip jau geriau, galima dirbti tiek seansų, kiek prireiks.
Per šį seansą aš galutinai nuėmiau nereikalingus riebalus nuo dubleto kūno. Dingo jo pilvukas, netgi išryškėjo talija, kaklas įgavo aiškias apybrėžas… Pradžiai užteks. „Ne!” Viskas sutirpo, aš išlėkiau į miesto biblioteką.
Dabar sklaidau profesoriaus G. Gicesku Plastinės anatomijos atlasą (atsargoje dar keturios gausiai iliustruotos knygos apie Atgimimo epochos meną), gilinuosi į žmogaus kūno proporcijas, renku dubletui išvaizdą kaip kostiumą. Leonardo da Vinčio kanonai, Diurerio kanonai, Smito-Fričo proporcijos… Pasirodo, proporcingai sudėto vyro sėdmenys yra kaip sykis pusėj augumo. Kas galėtų pagalvoti!