Dieve, kuo tik vargšui inžinieriui netenka užsiimti!
Pagrindu imu Herkuli Farnezietį, nes jis atlase parodytas iš visų pusių.”
„Rugpiūčio 14. Dvylika mėginimų — ir vis ne tai. Grubu, vulgaru. Tai viena koja išeina trumpesnė už kitą, tai rankos nevienodos. Štai ką: verčiau dubletą projektuosiu pagal diureriškas Adomo proporcijas.”
„Rugpiūčio 20. Proporcijos yra. O veidas — nors verk. Beakis negyvas lipdinys su Krivošeino bruožais. Stambios marmurinės rausvai geltonos spalvos garbanos vietoj plaukų. Žodžiu, šiandien buvo dvidešimt pirmasis „Ne!”
Kažkas atsargus ir nepatiklus manyje vis klausinėja; „O čia tai? Būdas, kurį tu dabar ruoši, ar tai jau tas būdas?”
Mano manymu, taip. Šiaip ar taip — tai žingsnis ta linkme. Kol kas aš žmogaus sintezei į mašiną įvedu tik aukštos kokybės informaciją apie jo kūną. Tačiau juk „mašinai motinai” tokiu pat būdu galima (ilgainiui mes sugalvosime, kaip tat padaryti) perteikti bet kokią žmonijos sukauptą informaciją apie pačias geriausias žmogaus savybes ir sukurti ne tik gražios išvaizdos, fiziškai stiprius, o ir protu bei dvasia gražius ir stiprius žmones. Paprastai žmonėse gera sumigę su bloga: tas protingas, bet silpnadvasis, kitas turi stiprią valią, bet iš kvailumo ar nemokšiškumo eikvoja ją niekams, o trečias ir protingas, ir tvirtos valios, ir geras, bet menkos sveikatos. O šis būdas padės atmesti visa, kas bloga, ir sintetinti žmoguje lik pačias geriausias žmonių savybes.
„Sintetinis bebaimis ir nepriekaištingas riteris” — tai, tur būt, siaubingai skamba. Tačiau galų gale koks skirtumas: sintetinis ar natūralus? Kad tik jų būtų daugiau. Juk jų labai maža, tokių „riterių” — asmeniškai aš juos pažįstu tik iš knygų ir kino filmų. O jie laibai reikalingi gyvenime: kiekvienam atsiras ir vietos, ir darbo. Ir kiekvienas jų gali turėti įtakos geresniam dalykų iklostymuisi pasaulyje.”
„Rugpiūčio 28. Pavyko! Ech jūs, terliai nelaimingi, besistengiantys teptuku ar plaktuku negyvoje medžiagoje įkūnyti gyvo žmogaus grožį ir jėgą! Stai jis, mano „teptukas”; elektroninė cheminė mašina, mano smegenų, mano vaizduotės tąsa. Ir aš — inžinierius, ne dailininkas! — nekišdamas rankų, minties pastangomis atgaminu gyvos būtybės grožį gyvoje būtybėje.
Grakščios ir tikslios Diurerio Adomo proporcijos ir reljefinė Herkuleso muskulatūra. Ir veidas malonus… Dar du trys pataisymai — ir viskas.”
„Rugsėjo 1, pirmoji kalendoriaus dienai Tuojau einu į laboratoriją. Kelnes jam turiu, marškiniai yra, bateliai yra. Į lagaminėlį! Nagi, kad tik neužmiršus kino kameros — filmuosiu iškilnaus dubleto atsiradimą. Iš anksto gardžiuojuosi, kaip šio mėgėjiško filmo demonstravimas kada nors sukrės protus!
Tuoj nueisiu, užsidėsiu „Monomacho kepurę” ir mintyse sukomanduosiu… ne, pasakysiu, tarsiu, velniai griebtų, galingu ir gražiu balsu, kokiu kažkada panašioje situacijoje bylojo dievas Sabaotas:
— Galima! Užgimk, dublete Adomai — Herkuli — Krivošeinai!
„Ir išvydo dievas, kad gerai išėjo…”
Žinoma, aš ne dievas. Aš žmogų kilriau mėnesį, o jis susitvarkė per sutrumpintą darbo dieną, šeštadienį. Bet argi tat buvo darbas?”
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Žmogus visuomet save laikė protingu — netgi kai vaikščiojo Iceturiomis ir rietė uodega nelyginant arbatinuko ąsą. Kad taptų protingas, jis turi bent kartą rimtai pasijusti kvailiu.
Paskesnis įrašas dienoraštyje aspirantą Krivošeiną apstulbino nelygiu, tartum net pakitusiu braižu.
„Rugsėjo 6. Bet juk aš nenorėjau… nenorėjau, visai nenorėjau aš šito! Dabar man dera surikti: nenorėjau aš tol Aš stengiausi, kad viskas būtų gerai… be chaltūros ir klaidų. Dargi naktimis nemiegodavau, gulėdavau užmerktomis akimis, įsivaizduodavau su visomis smulkmenomis Herkulio kiiną, po to Adomo, planuodavau, ką pakeisti dublete.
Ir aš neįstengdavau visko padaryti per vieną seansą. Niekaip neįstengdavau, todėl ir ištirpdydavau… Neišleisi juk į gyvenimą luošio nevienodo ilgumo kojomis ar rankomis. Ir nė žinoti nežinojau, kad ištirpdydamas aš kiekvienąsyk nužudau jį. Iš kur aš tai galėjau žinoti?
…Kai tik skystis slūgdamas apnuogino jo galvą ir pečius, antrininkas savo galingomis rankomis įsitvėrė į bako kraštą, iššoko — o aš kaip sykis sukiojau kino kamerą, fiksavau istorinę akimirką, kaip žmogus atsiranda iš mašinos — ir parkrito priešais mane ant linoleumo, springdamas nuo kimaus staugiančio verksmo. Aš puoliau prie jo:
— Kas tau?
Lipniomis rankomis jis glėbė mano kojas, trynė į jas galvą, bučiavo mano rankas, kai aš mėginau jį pakelti:
— Nežudyk manęs! Nebežudyk manęs! Už ką tu mane, ooo! Nereikia! Dvidešimt penkis kartus… dvidešimt penkis kartus tu mane nužudei, o-o-o-o!
Bet juk aš nežinojau. Aš negalėjau žinoti, kad jo sąmonė atgydavo per kiekvieną bandymą! Jis suprato, kad aš pertaisinėju jo kūną, išsidirbinėja su juo kaip tinkamas, ir nieko negalėjo padaryti. Ir po mano komandos „Ne!” pradžioje tirpdavo jo kūnas, o paskui gesdavo sąmonė… Ko gi anas dirbtinis idiotas tylėjo, kad sąmonė pradeda veikti anksčiau, nei kūnas?!”
— Ak, velnias! — suglumęs burbtelėjo aspirantas. — Juk iš tikrųjų — smegenys ir išsijungti turi paskutinės… Pala, kada tai buvo? — Jis pasklaidė puslapius, peržiūrėjo datas ir atsiduso dargi su kažkokiu palengvėjimu: ne, jis nekaltas. Rugpiūtyje ir rugsėjyje jis nieko negalėjo pranešti, pats dar nieko nesuprato. Būtų šį bandymą daręs jis — lygiai tai pat būtų apsirikęs.
„..Ir susiformavo klasikinio kūno sudėjimo, malonios išvaizdos ir palaužtos užuito vergo psichikos žmogus. „Bebaimis ir nepriekaištingas riteris”…
Vangstykis dabar, ieškok kaltų, atmata! Nežinojai, stengeisi! Ar tik stengeisi? Bene nebuvo puikavimosi savimi, bene tu nesijautei dievu, išdidžiai sėdinčiu debesyse, nomenklatūriniame, oda apmuštame krėsle? Dievas, nuo kurio minties krustelėjimo parėjo, atsiras ar ištirps žmogus, bus jis ar nebus. Negi nepatyrei tu tokio kaip ir intelektualinio geidulingumo, kai vėl ir vėl įsakinėdavai „mašinai motinai”; „Galima!”, „Ne tai!”, „Ne!”?
…Tą pačią minutę jis pamėgino ištrūkti iš laboratorijos, pabėgti. Vos prikalbėjau jį nusiprausti ir apsirengti. Jis visas drebėjo. Apie tai, kad jis drauge su manim dirbtų laboratorijoje, negalėjo būti nė kalbos.
Penkias dienas jis gyveno pas mane, penkias baisias dienas. Aš vis tikėjausi: atsigodės, atgis… Kur ten! Ne, jis sveiko kūno, viską žino, viską atsimena — „mašina motina” jam sąžiningai perteikė mano informaciją, mano žinias, mano atmintį… Tačiau visa tai gožė nei jo valiai, nei mintims nepavaldi patirtų kančių baimė. Jau pačią pirmąją dieną jo plaukai pražilo nuo atsiminimų.
Man jis jautė nenugalimą siaubą. Kai aš grįždavau namo, jis iškart pašokdavo ir atsistodavo nuolankia poza; jo gladiatoriška nugara susikūprindavo, rankos su galingais raumenų gūbriai glebiai nukardavo — jis tarytum stengdavosi būti mažesnis. O akys… ak, tos akys! Jos žvelgdavo į mane maldaujamai, kupinos užguito ryžto nežinia kuo sužadinti gailestį. Man darydavosi baisu ir nepatogu. Niekada nemačiau, kad žmogus taip žiūrėtų.
O šiąnakt, maždaug apie ketvirtą valandą… pats nežinau, kodėl aš pabudau. Ant lubų sklido pilka negyva dujinių gatvės žibintų šviesa. Dubletas Adomas stovėjo palinkęs ties manimi, užsimojęs man į galvą hanteliu. Aš aiškiai mačiau, kaip dešiniosios rankos raumenys įsitempė smūgiui. Keletą sekundžių mudu sustingę žiūrėjome į kits kitą. Paskui jis nervingai sukrizeno ir atsitraukė — basos kojos nušlepsėjo parketu.