Aš atsisėdau ant tachtos, įjungiau šviesą palubėje. Jis susigūžė ant grindų prie spintos ir įkniaubė galvą į kelius. Ir pečiai, ir hantelis jo rankoje nervingai trūkčiojo.
— Ką gi tu? — piktai paklausiau aš. — Reikėjo smogti, jei nusitaikei. Vis būtų širdyje palengvėję.
— Negaliu užmiršti, — mėšlungiškai kūkčiodamas, murmėjo jis aidžių baritonu, — supranti, negaliu užmiršti, kaip tu mane žudei… dvidešimt penkis kartus!
Aš atidariau stalčių, išėmiau savo pasą, inžinieriaus diplomą, pinigus, kiek buvo, papurčiau jį už pečių:
— Stokis! Renkis ir išeik. Išvažiuok kur nors, įsitaisyk, dirbk, gyvenk. Drauge mums nieko neišeis: nei tau nebus ramybės, nei man… Aš nekaltas! Velniai rautų, tu gali suprasti, kad aš nežinojau? Aš dariau tai, ko dar niekas nedarė, — galėjau gi aš kai ko nežinoti? Žmogus gali gimti luošys arba beprotis, gali toks pasidaryti po ligos, po avarijos, bet tuo atveju nėra ko kaltinti, nėra kam perskelti kiaušo hanteliu. Atsidūręs būtum tu mano vietoje, viskas būtų susiklostę taip pat, nes tu — tai aš, supranti?
Jis traukėsi atbulas prie sienos. Kretėdamas. Tai mane prablaivė.
— Atleisk. Imk mano dokumentus, aš čia kaip nors išsiversiu. Štai žiūrėk, — aš atskleidžiau pasą, — fotonuotraukoje tu dargi labiau panašus į mane, negu aš pats… Fotografas tikriausiai irgi stengėsi patobulinti mano fizionomiją. Imk pinigus, lagaminą, drabužius — ir dumk, kur akys veda. Pagyvensi savarankiškai, padirbėsi — gal atitoksi.
Prieš dvi valandas jis išėjo. Susitarėme, kad parašys iš ten, kur įsikurs. Neparašys…
Vis dėlto gerai, kad jis kėsinosi mane užmušti. Vadinasi, ne vergas — skriaudą jaučia. Gal jis ir atsitaisys?
O aš sėdžiu… nė vienos minties galvoje. Reikia pradėti iš naujo… Oi gamta, kokia vis dėlto tu bestija! Kaip tau patinka juoktis iš mūsų sumanymų! Pamagini, o paskui…
Liaukis! Liaukis, kaltų ieškai — gamta čia niekuo dėta, ji tavo darbe tėra tik kaip pradinė medžiaga. O visa kita — tavo, nėr ko išsisukinėti.
Sučirškė žadintuvas: ketvirtis aštuntos — laikas keltis, praustis, skustis, eiti į darbą… Blausi saulė virš namų, padūmavęs, murzinas dangus, it beplaunant sujuodinta užuolaida. Vėjas kelia dulkes, plaiksto medžius, pučia į balkono duris. Apačioje, prie namo, troleibusas iš sustojimo vietos sušlemščia žmones. Žmonių vėl prisirenka, ir visų veiduose vienoda išraiška: kad tik nepavėlavus į darbą!
Ir man reikia į darbą. Tuojau nueisiu į laboratoriją, įrašysiu į žurnaliūkštį nesėkmingo eksperimento rezultatą, pasiguosiu nuvalkiotais moralais: „iš klaidų mokomės”, „moksle nėra pramintų kelių…” Imsiuosi kito bandymo. Ir vėl klysiu, žalosiu ne bandinius — žmones?.. Savimyla, įsisvajojęs kretinas, apsiginklavęs naujausia technika!
Vėjas plaka medžius… Ieškojimų ir atradimų dienos, apmąstymų vakarai, svajonių naktys… visko buvo. Va tu ir atėjai, blaivas pagelus ryte, kai protas aiškesnis. Negailestingas ryte! Tikriausiai kaip tik tokiu blaiviu metu moterys, kiaurą naktį prasvajojusios apie kūdikį, eina daryti aborto. Ir mane ištiko abortas, persileidimas… Aš svajojau, aš norėjau žmonėms laimės, o sukūriau jau du nelaimingus. Nesusidorosiu aš su tuo darbu. Aš silpnas, niekingas ir kvailas. Reikia imtis ko nors vidutiniško, kas neviršytų jėgų — straipsnio, disertacijos… Ir viskas bus gerai.
Vėjas plaka medžius. Vėjas plaka medžius… Gretimanie balkone radiola groja Mocarto „Rekviem”. Mano kaimynas docentas Priščepa iš pat ryto stengiasi nusiteikti matematiškai. „Rekvi… rekviem…” — visiškai ir nesugrąžinamai kažką palydi iš gyvenimo balsai. Tokiai muzikai grojant; bepigu būtų nusišauti — niekas neatkreiptų dėmesio į šūvį.
Vėjas plaka medžius…
Ką gi aš padariau? O juk dvejojau, paskui ir nebedvejojau — žinojau. Žinojau, kad bet koks pakeitimas, kurį aš sukeliu jame, lieka, kad „mašina motina” viską atmena. Neteikiau reikšmės? Kodėl?
Glūdėjo mintis, dargi žodžiais neišreikšta, kad nebūtų taip gėda. O gal palaimingo saugumo jausmas, ar ką: juk tai ne aš. Tai dedasi ne su manim… Ir dar — nebaudžiamumo jausmas: ką panorėsiu, tą ir padarysiu, nieko man už tai nebus…
Nenusišausi, niekše! Nieko tu sau nepasidarysi — nugyvensi iki pensininko amžiaus ir dar savo gyvenimą statysi pavyzdžiu kitiems.
Vėjas plaka medžius. Troleibusas šlamščia žmones iš sustojimo…
Aš nenoriu eiti į darbą.”
„Rugsėjo 20. Pilkas asfaltas. Pilki debesys. Motociklas ryja kilometrus — kaip lakštinius. Apmirė prie kelio vaikiščias, ir iš jo pozos natyti, kad jis ką tik nepajudinamai nusprendė: užaugsiu didelis — būsiu motociklininkas, važinėsiu raudonu motociklu. Būk motociklininkas, berniūkšti, tik nebūk tyrinėtojas…
Vis didinu greitį. Spidometro rodyklė persirito per devyniasdešimt. Vėjas įsismaginęs talžo veidą. Priešpriešiais išniro savivartė — spaudžia, žinoma, pačiu kelio viduriu, dargi užkabindamas kairiąją pusę. Tie nevidonai savivarčių vairuotojai motociklininkų žmonėmis nelaiko, taikstosi nuginti į kelkraštį: Na, šitam aš nesitrauksiu iš kelio.
Ne, aš neįsirėžiau į savivartę. Gyvas. Šit aprašinėju, kaip šiandien dūmiau pastėrusiomis akimis nežinia kur ir ko. Reikia juk kažką rašinėti… Savivartė paskutinę sekundę metėsi dešinėn. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje aš mačiau, kaip vairuotojas, iššokęs ant kelio, man pavymui mojavo kumščiais.
Tiesą sakant, jei ir būčiau užsimušęs, koks skirtumas? Maskvoje yra atsarginis Krivošeinas… Negaliu, kaip man dabar viskas biauru. Net ir aš pats sau.
…Kaip jis drebėjo, kaip glėbesčiavo mano kojas — stiprus, gražus „ne aš”! O juk aši galėjau nuvokti ir užkirsti kelią jo negandui, galėjau! Bet nusprendžiau: bus gerai ir taip, ką čia! Juk jis — ne aš.
O viskas buvo taip įdomu, gera, gražu: mes svajojome ir postringavome, rūpinomės žmonių gerove, iškilmingai pasiž dėjome… kokia gėda! O dirbdamas nesiskaičiau su tuo, kad kuriu žmogų. Apie viską galvojau: apie dailingas formas, apie intelektualinį turinį, o tai, kad jam gali būti skaudu ir baisu, kažkaip nė į galvą neatėjo. Sulipdžiau greitosiomis „įrodymą”, kad informacinės mirties bandyme nėra — ir gerai. O pats prievartos aktas prieš jį ir buvo mirtis.
Kaipgi tai atsitiko? Kaip atsitiko?
Balti stulpeliai palei plentą atmuša motoro čiaudėjimą: čiakčiak-čiak-kaip atsitiko? Ciak-čiak-čiak-kaip atsitiko? Spidometras rodo šimtą dešimt, šmėkščioja pilkai žali žemės ir medžių ruožai. Tokiu greičiu aš galėčiau pabėgti nuo persekiotojų ar išgelbėti ką nors, laiku atvykęs. Bet man nėra nuo ko bėgti ir nėra ką gelbėti. Aš turėjau ką gelbėti, bet ten reikėjo sąžiningai galvoti, o ne akseleratoriaus rankenėlę sukinėti. Sąžiningai galvoti…
Aš galiu įveikti visokias aukštumas, stichijas — ir minties pastangomis, ir raumenų jėga, ką ten! Su stichijomis aišku, jas įveikti galima, O va kaip įveikti save?
Ką tik aš persklaidžiau dienoraštį — ir net baisu pasidarė: kokia begėdiška ir paslaugi mano mintis! Stai aš samprotauju, kad žmonių nelaimės kyla dėl jų neprincipingumo, dėl to, kad jie laikosi pažiūros „ne mano kiaulės, ne mano pupos”, o už keliolikos puslapių aš suktai kuriu savo požiūrį „ne mano pupos”: nereikia prasidėti su Hariu Chiloboku, lai rašo savo daktarinę disertaciją… Štai aš svarstau, kaip padaryti, kad iš atradimo turėtume tik „gera”, o šit, remdamasis žmogžudystėmis pasaulyje, raginu save būti žiauriu… Stai aš (arba mudu su antrininku — aspirantu, vis tiek) nusižeminu iki vidutinio inžinieriaus, kuriam sunku ir neįprasta dirbti tokį darbą — moralinis apsidraudimas, jei nepasisektų; o šit kai pradėjo sektis, aš lyginu save su dievu… Ir visa tai aš rašiau nuoširdžiai, nepastebėjau jokių prieštaravimų.