Nepastebėjau? Nenorėjau pastebėti! Taip malonu ir. patogu buvo puikuotis, meluoti sau pačiam iš grynos širdies, tinkinti idėjas ir faktus savo dvasiniam komfortui. Išeina, iš esmės aš galvojau ne apie žmoniją, o apie save patį? Vadinasi, šis darbas, vertinant jį ne moksliniu, o moraliniu požiūriu, buvo stačiai neeilinis pižoniškumas. Žinoma, kur jau ten rūpinsies kažkokiais eksperimentiniais pavyzdžiais!
Kas tu per žmogus, Krivošeinai?”
„Rugsėjo 22. Nedirbu. Negalima man dabar dirbti… Šiandien nežinia kuriam galui motociklu suvažinėjau į Berdičevą. Beje, ta proga perpratau, ką reiškia mįslingoji frazė, kurią kažkada užrašė spausdinimo automatai. DvideSimt šešios kapeikos — tai degalų pripylimo kaina: penki litrai benzino, du šimtai gramų tepalo — kaip sykis užtenka nuo Berdičevo iki Dneprovsko… Atidengiau dar vieną „paslaptį”!
Kurgi dabar antrininkas Adomas, kur jis išvažiavo?
…Ir ta būtybė, kurią mašina bandė padaryti tuoj po pirmojo antrininko: pusiau Lena, pusiau aš… Ji tikriausiai irgi pergyveno mirties siaubą, kai mes įsakėme „mašinai motinai” ją ištirpdyti? Ir tėtušis… O velnias! Kam aš galvoju apie tai?
Tėtušis… paskutinis Krivošeinų giminės kazokas. Pasak šeimos padavimo, mano proseniai kilę iš Zaporožės Sečės. Gyveno kažkada šaunus kazokas, sužalojo jam kaklą mūšyje — štai ir paėjo Krivošeinai. Kai imperatorė Katia išvaikė Sečę, jie persikėlė į Užvolgį. Mano senelis Karpas Vasiljevičius primušė popą ir apskrities pristavą, kai tie nutarė kaime uždaryti zemstvos mokyklą, o vietoj jos įsteigti parapinę. Aš ir supratimo neturiu, kuo jos skiriasi, tačiau senelis mirė katorgoje.
Tėtušis dalyvavo visose revoliucijose, per pilietinį kovėsi pas Čiapajevą kuopos vadu.
Pastarajame kare, jau būdamas senukas, kovojo tik pirmuosius dvejus metus. Traukėsi iš Ukrainos, ties Charkovu išvedė savo batalioną iš apsiausties. Paskui dėl sužeidimo ir nerikiuotės amžiaus buvo perkeltas į užnugarį, kariniu komisaru į Užuralę. Ten, stanicoje, jis, kareivis ir valstietis, m.okė mane jodinėti, prižiūrėti ir kinkyti arklius, arti, plauti šieną, šaudyti iš šautuvo ir pistoleto, dirbti žemę, osoaviachimo kardu kirsti gluosnius; vertė ir vištas plauti, ir kiaules skersti plokščiu durtuvu po dešiniuoju mentikauliu, kad kraujo nebijočiau. „Gyvenime pravers, sūneli!”
…Beveik prieš pat jo mirtį nuvažiavome mudu į jo tėviškę, į Mironovką, pas pusbrolį Jegorą Stepanovičių Krivošeiną. Besėdint pirkioje, begirsnojant susitikimo proga, parlėkė senelio Jegoro anūkėlis:
— Seneliuk, Avių dauboje, kur užtvanką stato, škiletą molyje atkasė!
— Avių? — perklausė tėtušis. Seniai susižvalgė. — Nagi, nueikim, pažiūrėsim…
Darbininkų ir smalsuolių minia prasiskyrė, duodama kelią dviem sunkiai žingsniuojantiems senukams. Pilki sudūlėję kaulai buvo sudėti į krūvą. Tėvas pabaksnojo lazda kaukolę — ta apsivertė ir parodė skylę virš dešiniojo smilkinio.
— Mano! — tėtušis pergalingai pažvelgė į Jegorą Stepanovičių. — O tu taigi prašovei pro šalį. Rankos drebėjo?
— Iš kur tu žinai, kad tavo? — įsižeidęs atkragino barzdą tas.
— Na, negi užmiršai? Jis juk į kaimą grįžo. Aš dešinėje kelio pusėje gulėjau, tu — kairėje… — ir tėtušis, kad būtų įtikinamiau, lazda nubraižė molyje schemą.
— Tai kieno gi čia palaikai, seniai? — griežtai paklausė jaunyvas darbų vykdytojas puošniu kombinezonu.
— Esaūlo, — prisimerkęs paaiškino tėtušis. — Per pirmąją revoliuciją mūsų kaime Uralo kazokėliai buvo apsistoję — tai čia jų esaūlas. Tu milicijos netrikdyk, sūnau. Nutrauksim bylą dėl įsisenėjimo.
…Kaip tat buvo šaunu: guli naktį stepėje už kaimo su tėvo berdanu, lauki esaūlo — tiek iš idėjos, tiek ir dėl to, kad jis, pašlemėkas, prasčiokus bizūnu čaižė, mergas po kluonus tąsė! Arba skrendi ant žirgo, jausdamas kalavijo sunkumą rankoje, prisitaikai: kirsti va tą, barzdylą, nuo perpetės, įkypai!
O aš paskutinį kartą mušiausi maždaug prieš aštuonioliką metų, ir tai ne iki pergalės, o iki skambučio pamokai. Ir ant žirgo nešuoliavau nuo Užuralės laikų. Visas mano šaunumas — aplenkti ką motociklu priešais pat ateinantį transportą.
Nebijau aš, tėti, nei kraujo, nei mirties. Tik nepravertė man tavo paprastas mokslas. Dabar revoliucija vyksta kitomis priemonėmis, atradimai ir išradimai — ginklai rimtesni, svaresni už kardus. Ir bijau aš, tėti, suklysti…
Meluoji! Meluoji! Vėl puikuojiesi prieš save, pižone! Nenugalimas veržimasis į pižonus… Ak, kaip gražiai parašyta: „Bijau aš, lėti, suklysti” ir apie revoliuciją. Nedrįsk apie tai!
Tu rengiesi žmonėse (taip, žmonėse, o ne dirbtiniuose antrininkuose!) sintetinti dvasios kilnumą, kurio tavyje nėra, grožį, kurio tu neturi, poelgių ryžtingumą, kurio tu neišsiugdei, pasiaukojimą, apie kurį tu neturi supratimo…
Tu kilęs iš geros šeimos; tavo protėviai mokėjo ir dirbti, ir ginti teisingą reikalą, ir mušti niekšus — kada kumštim, kada berdanu — nenuolaidžiaudavo… O kas tu esi? Ar stojai tu už teisyl)ę? Ale, nebuvo tinkamos progos? O ar nesivangstei tu — gudragalviškai ir apdairiai — tokių progų? Ką, nesinori prisiminti?
Taigi tas ir yra, kad aš visko bijau: gyvenimo, žmonių. Netgi Leną myliu kažkaip baikščiai: bijau suartėti, bijau ir prarasti. Ir, sergėk dieve, kad nebūtų vaikų. Vaikai komplikuoja gyvenimą…
O argi ne iš baimės aš slapstausi su savo atradimu, iš baimės, kad neįstengsiu nukreipti jo vystymo teisinga linkme? Ir tiesa: neįstengsiu. Aš skystablauzdis. Iš tų protingųjų skystablauzdžių veislės, kuriems geriau nebūti protingiems, nes protas jiems duotas vien tam, kad suprastų savo smukimą ir bejėgiškumą…”
Aspirantas Krivošeinas užsirūkė, ėmė nervingai vaikščioti po kambarį. Sunku buvo skaityti tuos užrašus — juk rašoma ir apie jį. Jis atsiduso, grįžo prie stalo.
„…Ramiau, Krivošeinai. Ramiau. Taip galima nusišnekėti iki isteriškų poelgių. O darbas vis dėlto ant tavo pečių… Dar ne viskas prarasta, ne toks jau tu kalės vaikas, kad, nieko nelaukiant, reiktų pasismaugti.
Galiu net palankiai save įsivaizduoti. Aš nepanaudojau savo atradimo asmeninei sėkmei ir nepanaudosiu. Aš dirbau išsijuosęs, neslainikavau. Dabar aš suvokiu dalyko esmę. Taigi, aš ne blogesnis už kitus. Suklydau. O kas neklydo?
Taip, bet mano darbe lyginimas pagal santykinę skalę — blogesnis aš už kitus ar geresnis — netinka. Kiti tyrinėja sau kristalus, kuria mašinas; jie atsakančiai išmano savo darbą, ir to pakanka. Valdingieji jų charakterio bruožai nuodija gyvenimą tik jiems patiems, laboratorijos bendradarbiams ir artimiausiems giminaičiams. O mano darbo ne ta specifika. Norint kurti Žmogų, maža žinoti, maža turėti tyrinėtojo gyslelę, sumaniai „sukioti rankenėles” — reikia pačiam būti Žmogui; ne geresniam ar blogesniam už kitus, o absoliučia prasme — bebaimiui ir nepriekaištingam riteriui. Aš nieko prieš tokiu tapti, tik nežinau kaip. Neturiu aš tokios informacijos…
Vadinasi, šis darbas ne mano nosiai?”
„Spalio 8. Mūsų parke geltai raudonas ruduo, o aš negaliu dirbti. Pilna sausų lapų, menkiausias lietutis juose sukelia baisų čežesį, o paskui it kava pakvimpa pelėsiais. O aš negaliu dirbti…