Matvejus Apolonovičius vos nepašoko: tokios greitos pergalės jis nelaukė.
— Ką gi, būna ir taip, — jis su užuojauta pakiknojo galvą. — Siuto būsena dėl įžeisto orumo arba būtinosios ginties ribų peržengimas… Nueisim ir į laboratoriją, vietoje paaiškinsite, kaip ten judviem atsitiko. — Jis prisitraukė ant stalo krašto gulinčią „Monomacho kepurę”, atsainiai paklausė: — Tai šituo jūs jam per šoną trinktelėjot? Svarus daiktelis.
— Na, užteks! — šiurkščiai ir net kažkaip išdidžiai tarė apklausiamasis ir išsitiesė. — Nematau prasmės tęsti pokalbį: jūs man siuvate „slidžią” bylą… Beje, tas „svarus daiktelis” kainuoja penkis tūkstančius rublių, jūs su juo atsargiau.
— Vadinasi, nenorite pasakoti?
— Ne.
— Aišku, — tardytojas nuspaudė mygtuką. — Teks jus sulaikyti, kol išsiaiškinsime.
Tarpduryje pasirodė perdžiūvęs ilgšis milicininkas ištįsusiu veidu ir nuknabusia nosimi — apie tokius Ukrainoje sakoma: „Ilgas, net linksta”.
— Gajevojus? — tardytojas pasižiūrėjo į jį dvejodamas. — Ką, iš palydinčiųjų daugiau nieko nėra?
— Taigi visi išgainioti, draugas kapitone, — atsakė tas. — Dauguma pliažuose, tvarkos žiūri.
— Mašina yra?
— „Gazikas”.
— Nugabenkite sulaikytąjį į tardymo skyrių… Be reikalo atsisaikote padėti mums ir sau, pilieti. Sunkinate savo lifctį.
Duryse laborantas atsigręžė.
— O jūs be reikalo manote, kad Krivošeinas miręs.
„Iš tų pižonų, kuriems svarbiausia — gražiai išeiti. Ir kad paskutinis žodis būtų jų, — šyptelėjo jam įkandin Anisimovas. — Matėme mes ir tokių. Nieko, pasėdės — apsigalvos.”
Matvejus Apolonovičius užsirūkė, pabarbeno pirštais į stalo stiklą. Iš pradžių įkalčiai (suklastoti dokumentai, ekspertų pranešimai, įvykio aplinkybės) jam įteigė mintį, kad „laborantas” — jei ne tiesioginis žudikas, tai aktyvus Krivošeino žūties kaltininkas. Bet pokalbio metu įspūdis pasikeitė. Ir pakeitė jį ne tai, k ą kvočiamasis kalbėjo, o tai, kaip jis kalbėjo. Jo laikysenoje nebuvo justi subtilaus apgalvojimo, vaidybos — tos pragaištingos vaidybos, kuri piktavalį nusikaltėlį išduoda anksčiau, nei įkalčiai.
Atrodo, kad byla krypsta prie netyčinės žmogžudystės. Pats sako: „Nežinau, aš ar ne aš…” Bet — skeletas, skeletas! Kaip tai atsitiko? Ir ar atsitiko? Gal būt, surengta? Ir dar: „teoriškai” pagrįstas mėginimas dėtis Krivošeinu… Kas tai: simuliacija?O kas, jei vaidybos nebuvimas — stačiai labai tobula vaidyba? Bet iš kur jis to išmoks? Jaunas vaikinas, aiškiai neprityręs… Ir paskui: kur tyčinio nužudymo motyvai? Ko jie ten nepasidalijo? Bet suklastoti dokumentai?!”
Matvejaus Apolonovičiaus mintys pakliuvo į aklavietę. „Ką gi, gilinsimės į aplinkybes.” Jis atsikėlė iš už stalo, žvilgtelėjo į koridorių: docentas Chilobokas jau vaikštinėjo.
— Prašau!.. Aš pakviečiau jus, draugas Chilobokai, kad. — pradėjo tardytojas.
— Taip, taip, suprantu, — ėmė linksėti docentas, — kam nelaimė, o man rūpesčiai. Žmonės miršta nuo senatvės, duok dieve, ir mudviem taip, Matvejau Apolonovičiau, ar ne? O Krivošeinas visad ne kaip žmogus. Ne, man labai gaila, žinoma, jūs nepagalvokite, žmogaus visuomet gaila, juk tiesa? Tik aš per Valentiną Vasiljevičių šitiek vargo turėjau, šitiek nemalonumų. O vis dėlto, kad jis buvo didelis priešgina, nieko negerbė, nė su kuo nesiskaitė, reguliariai atitrūkdavo nuo kolektyvo…
— Aišku. Tik aš norėčiau išsiaiškinti, kuo užsiiminėjo Krivošeinas ir jam patikėta laboratorija? Kadangi jūs mokslinis sekretorius, tai…
— Aš taip ir spėjau! — patenkintas nusišypsojo Haris Charitonovičius. — Stai, net tematinio plano kopiją su savim pasičiupau, o kaipgi! — Jis sušiugždeno popierius papkėje. — Sit, pr šau: 152 tema, specifika — paieškų MTD, pavadinimas — „Savaiminis sudėtingų elektroninių sistemų organizavimasis, integraliai įvedant informaciją”, darbo turinys — „Sudėtingos sistemos persiorganizavimo į dar sudėtingesnę, integraliai (nediferencijuojant į signalus ir simbolius) įvedant įvairią informaciją ir tuo būdu papildant sistemą pagal jos pačios signalus, galimybių tyrimas”, finansavimas — biudžetas, darbo charakteris — matematinis, loginis ir eksperimentinis ieškojimas, darbo vadovas — vadovaujantis inžimierius V. V. Krivošeinas, vykdytojas — jis pats…
— Kurgi jo tyrimų esmė?
— Esmė? Hm… — Chiloboko veidas surimtėjo. — Sistemų organizavimasis… kad mašina pati save statytų, suprantate? Amerikoje šia tema irgi labai intensyviai dirbama. Taip, labai. Jungtinėse Valstijose…
— O ką gi konkrečiai Krivošeinas veikė?
— Konkrečiai… Jis pasiūlė naują tų sistemų sudarymo metodą… integralizuojant. Ne, savaime organizuojantis… Tik dar nežinia, ar jam kas nors išįėjo, ar ne! — Haris Charitonovičius paperkamai plačiai nusišypsojo. — Žinote, Matvejau Apolonovičiau, šitiek temų, šitiek darbų institute, į visus tenka gilintis — taigi ne viskas ir atmintyje užsilieka. Geriau būtų žvilgtelti į mokslinės tarybos protokolus.
— Vadinasi, jis referavo apie savo darbą instituto mokslinei tarybai?
— Žinoma! Pas mus visi darbai, prieš įtraukiant juos į planą, apsvarstomi. Juk asignavimai mums skiriami pagrįstiems darbams, o kaipgi!
— Ir ką jis pagrindė?
— Na kaip ką? — Mokslinis sekretorius atlaidžiai pakilojo antakius. — Savo idėją, daugiau ar mažiau naują požiūrį į sistemų organizavimąsi… Visų geriausia paimti protokolus, Matvejau Apolonovičiau, — atsiduso jis. — Juk viskas buvo prieš metus, o pas mus visokie svarstymai, pasitarimai, komisijos kiekvieną savaitę, jei ne dažniau, galite įsivaizduoti? Ir visur man reikia būti, dalyvauti, organizuoti pasisakymus, pačiam pasisakyti, kviesti, šit ir iš jūsų man išsyk teks važiuoti į Žinių skleidimo draugiją, šiandien ten pasitarimas, kaip įtraukti mokslinius kadrus skaityti lekcijas kolūkiuose derliaus nuėmimo metu, netgi papietauti nespėsiu, bent atostogų greičiau išėjus…
— Aišku. Bet jo temą mokslinė taryba patvirtino?
— Žinoma, o kaipgi! Daug kas, teisybė, nesutiko, ginčijosi. Oi, kaip nepagarbiai tuomet kirtosi Valentinas Vasiljevičlus, tiesiog neleistinai — profesorių Voltampernovą po posėdžio valerijonu teko gaivinti, galite įsivaizduoti? Direkcijai buvo rekomenduota Krivošeinui už grubumą pareikšti papeikimą, aš pats ir įsakymą ruošiau… Bet temą patvirtino, o kaipgi! Siūlo žmogusnaujas idėjas, naują metodą — lai bando. Pas mus moksle šitaip, taigi. Be to, ir Arkadijus Arkadjevičius jį palaikė — mūsų Arkadijus Arkadjevičius jautriausios sielos žmogus, juk jis ir atskirą laboratoriją Krivošeinui davė, nes tas per savo nesu gyvenamą prigimtį su niekuo negalėjo sutarti. Teisybė, ta laboratorija- vienas juokas, neslruktūrinė, su vienu etatiniu darbuotoju… O mokslinėje taryboje apsvarstė ir nubalsavo „už”. Aš irgi balsavau „už”.
— Tai už ką gi „už”? — Anisimovas nosine nubraukė suprakaitavusią kaktą.
— Kaip už ką? Kad įtrauktų temą į planą, išskirtų lėšas. Planingumas — tai, žinote, miisų visuomenės pagrindas.
— Aišku… Kaip jūs manote, Hari Charitonovičiau, kas ten pas juos atsitiko?
— M-m… ogi šitai jūs turite išaiškinti, gerbiamas Matvejau Apolonovičiau, iš kur man žinoti — aš mokslinis sekretorius, mano darbas — popieriukai. Dirbo jie dviese nuo žiemos su tuo laborantu, laboranto ir teiraukitės. Be to, jis pats viską matė.
— O jūs žinote, kad šitas laborantas praktikantas — visai ne tas asmuo, kuriuo dedasi? — griežtai paklausė Anisimovas. — Ne Kravecas jis ir ne studentas.