— Aišku. Atvykite į skyrių, parašykite raportą budinčiam. Prastai dirbate, Gajevojau!
— Taigi… gal imtis kokių priemonių, draugas kapitone? — nusiminęs paklausė balsas ragelyje.
— Be jūsų imsimės. Greičiau grįžkite čionai, dalyvausite paieškoje. Viskas! — Anisimovas metė ragelį.
„Na, artistas, tiesiog artistas! O aš dar abejojau… Jis, žinoma, jis! Dokumentų neturi, pinigų irgi. Visi jo drabužiai: kelnės ir marškiniai. Toli nenubėgs. Blogiau, jei jis turi bendrininkų…”
Po dešimties minučių prisistatė po kaltės našta dar labiau sulinkęs Gajevojus. Anisimovas surankiojo operatyvinę paieškos grupę, išdalino fotografijas, nupasakojo ypatingas žymes ir žodinį portretą. Operatyvininkai išėjo į miestą.
Paskui Matvejui Apolonovičiui paskambino daktiloskopininkas. Jis pranešė, kad laboratorijoje rasti pirštų atspaudai yra dviejų žmonių: vieni identiški kontroliniams laboranto pirštų atspaudams, kiti — ne. Nei vieni, nei antri kataloge esantiems recidyvistų pirštų atspaudams neatitinka.
„Antrasis žmogus — nukentėjusysis, aišku… Oho, byla darosi rimta, į paprastą kriminalą nepanašu. O ir į nieką nepanašu per tą triskart prakeiktą skeletą! Ką su juo daryti?”
Anisimovas liūdnai pažvelgė pro langą. Medžių šešėliai ant asfalto ištįso, bet kaitra nemažėjo. Prie troleibusų stotelės būriavosi merginos spalvotais sarafanais ir tamsiais akiniais. „Į pliažą važiuoja…”
Apmaudžiausia, kad Anisimovas iki šiolei neturėjo bent kiek įtikinamesnės versijos darbui.
Dienai baigiantis, kai Matvejus Apolonovičius išrašinėjo šaukimus, pas jį įėjo skyriaus viršininkas. „Na, štai…” Anisimovas susigaužęs pakilo.
— Sėskite, — pulkininkas sunkiai sudribo į kėdę. — Kas ten per kebeknė jūsų byloje: lavono nėra, tardomasis paibėgo, a? Papasakokite.
Anisimovas papasakojo.
— Hm.. — viršininkas suraukė žilus vešlius antakius. — Na, tą vyruką, be abejo, nutversim. Autobusų stotys, aerouostas ir geležinkelis stebimi?
— Suprantama, Aleksejau Ignatjevičiau, išikart visur įspėjau.
— Vadinasi, niekur jis iš miesto nedings. O štai, su lavonu… tikrai įdomu. Velnias žino kas! O ar nepripainiojot jūs ten ko nors vietoje? — Jis žvilgtelėjo į tardytoją protingomis mažomis akutėmis. — Gal… atsimenate, kaip Gorkio „Klime Samgine” vienas sako: „O gal berniuko nė nebuvo?” A?
— Bet… gydytoja iš „Greitosios pagalbos” konstatavo mirtį, Aleksejau Ignatjevičiau.
— Ir gydytojai apsirinka. Be to, gydytoja — ne ekspertas, mirties priežasties ji nenustatė. Ir lavono nėra. O iš skeleto mūsų Zubata nesiryžta… Žinoma, žiūrėkite patys, aš nieko neperšu, bet jei nepaaiškinsite, kaip lavonas per ketvirtį valandos virto skeletu, be to dar, kas tas lavonas, be to dar, nuo ko ištiko mirtis — į šitą įkaltį joks teismas neatsižvelgs. Dabar teismai kur kas aišikesnes bylas grąžina papildomam tardymui, o kartais ir visai nutraukia dėl įkalčių stokos. Gerai žinoma, kad įstatymas yra griežtas ir atsargus, vis dėlto… — jis triukšmingai atsikvėpė. — Sunki byla, a? Versiją jūs turite?
— Turiu apmatėlį, — susidrovėjo Anisimovas, — tik nežinau, kaip jums, Aleksejau Ignatjevičiau, atrodys. Mano manymu, tai ne kriminalinė byla. Kaip tvirtina instituto mokslinis sekretorius, Jungtinėse Valstijose labai domimasi problema, kurią sprendė Krivošeinas — tai viena. Elgsena ir, na, kultūriniu lygiu „laborantas Kravecas” nepanašus nei į studentą, nei į kriminalinį nusikaltėlį. Ir pabėgo jis meistriškai, tai antra. Ir trečia — jo pirštų atspaudai neidentiški nė vieno recidyvisto pirštų atspaudams. Tai gal?.. — Matvejus Apolonovičius nutilo ir klausiamai pažvelgė į šefą.
— …nugrūsti tą bylą į VSK? — tiesmukiškai kaip kareivis užbaigė šis jo mintį ir palingavo galvą. — Oi, neskubėkite! Jeigu mes, milicija, suseksim nusikaltimą su užsienietišku akcentu, taip sakant, nuo to nei visuomenei, nei mums jokios žalos nebus, tik nauda. O va jei organai už mus atskleis paprastą kriminalą ar saugumo technikos pažeidimą, tai… patys suprantate. Ir taip mes pastarąjį pusmetį pagal nusikaltimų išaiškinimo procentą nusiritome į paskutinę vietą zonoje. — Jis su geraširdišku priekaištingumu dirstelėjo į Anisimovą. — Bet jū nenusiminkite! Ne veltui sakoma, kad patys pinkliausi nusikaltimai — patys paprasčiausi. Gal būt, taip miglotai atrodo dėl to, kad viskas atsitiko mokslinėje įstaigoje: temos — problemos, darbai — vardai, terminai visokie… pats velnias ragus nusilauš. Neskubėkite su versija, patikrinkite visus variantus, gal būt, ir pasirodys kaip Krylovo pasakėčioje: „Cia būta paprasčiausio daikto”… Na, linkiu sėkmės, — viršininkas atsistojo, padavė ranką, — esu tikras, kad jūs susidorosit su ta byla!
Matvejus Apolonovičius irgi atsikėlė, paspaudė ištiestą ranką, prašviesėjusiu žvilgsniu nulydėjo pulkininką. Ne, ką norit sakykit, bet kai vyresnybė tavim pasitiki — labai daug reiškia!
TREČIAS SKYRIUS
Žmonės, manantys, kad žmogaus gyvenimas nuo senų laikų keičiasi tik išoriškai, o ne iš esmės, laužą, prie kurio trumpino vakarus trogloditai, prilygina televizoriui, sklaidančiam mūsų amžininkų nuobodulį. Sis prilyginimas ginčytinas, nes laužas ir šviečia, ir šildo, o televizorius tik šviečia, ir tai vos iš vienos pusės.
Greitojo traukinio Novosibirskas — Dneprovskas keleivę, apvalainą pusamžę blondinę melsvomis akimis jaudino vaikinas ant viršutinės lentynos. Vėjų nugairintas, šiurkščių, bet taisyklingų bruožų veidas, tamsūs garbanoti, gerokai žilstelėję plaukai, stiprios įdegusios rankos storais piratais ir nuospaudų žymėmis delnuose — ir drauge švelni šypsena, malonus elgesys (kai ji įsėdo Charkove, gera valia užleido apatinį gultą), inteligentiška kalba. Vaikinas gulėjo, padėjęs kvadratinį smakrą ant rankų, godžiai žiūrėjo į medžius, namukus, upeliūkščius, kelio ženklus ir šypsojosi. „Įdomus!”
— Gimtosios vietos, tikriausiai? — paklausė bendrakeleivė.
— Taip.
— Ir seniai nebuvote?
— Metai.
Jis pradėjo atsižinti: štai po sankasa panėrė plentas, kur jis lakstė motociklu su Lena… šit ąžuolynas, kur dneprovskiečia iškylauja per išeigines… šit Senupė, atkampūs pliažai, švarus smėlis ir tykus vanduo… antai Vytrebenkos viensėdija — oho, kokios statybos! Tikriausiai chemijos gamykla… Pagautas prisiminimų, jis šypsojosi ir vėl blausėsi.
…Iš tikrųjų niekur jis nevažinėjo su Lena, nei ąžuolyne nebuvo, nei pliažuose — visa tai buvo daroma be jo. Tiesiog kalbėjosi kartą, o pokalbyje, jeigu jau sakysim tiksliai, jis pats irgi nedalyvavo.
— Va kur pritaikysim: žmogaus gyvenimo variacijos! Stai žiūrėk: „Vladivostoko laivų remonto gamykla kviečia inžinierių elektriką montažo darbams uostuose. Butu aprūpinama”. Bene aš ne inžinierius elektrikas? Montažo darbai uostuose — kas gali būti geriau! Ramiojo vandenyno banga užlieja armatūrą! Tu atleidi kabelį, laižai sūrius purslus nuo lūpų — žodžiu, nugali stichijas!
— Taip, bet…
— Ne, aš suprantu: anksčiau nebuvo galima. Anksčiau! Juk mudu su tavim pareigos žmonės: kaip tai — mesti darbą ir Įsivažiuoti, kad patenkintum valkatiškus polinkius? Taip visi ir pasiliekam; ir su mumis pasilieka ilgesys — vietovių, kur nebuvai ir niekuomet nebūsi, žmonių, kurių nesutiksi, darbų ir įvykių, kuriuose neteks dalyvauti. Mes maldome tą ilgesį knygomis, kinu, svajonėmis — juk negali žmogus gyventi keletą gyvenimų paraleliai! O dabar…