1. Pačių technikos būdų chronologija siekia tolimą praeitį. Jų sukūrimo atspirties taškas — viduramžių krikščioniškosios atgailos praktika, ar, greičiau, dvejopi reiškiniai, susidedantys iš privalomo, išsamaus ir periodiško prisipažinimo, kurį visiems tikintiesiems įteigė Laterano Susirinkimas, ir asketizmo, dvasinės mankštos ir misticizmo, itin intensyviai plėtojamų nuo XIV amžiaus. Pirmiausia — Reformacija, paskui — katalikų Tridento Susirinkimas pažymi reikšmingą mutaciją ir skilimą toje srityje, kurią galėtume pavadinti „tradicine kūno technologija“. Skilimą, kurio gylį turime pripažinti, tačiau kuris nepašalina tam tikro paralelizmo tarp katalikiškųjų ir protestantiškųjų metodų, tiriant sąžinę ir pateikiant ganytojiškuosius nurodymus: ir čia, ir ten nusistovi subtiliai niuansuoti analizės bei „geidulingumo“ įvesdinimo į diskursą būdai. Tai buvo turtinga ir rafinuota technika, kurios plėtojimąsi nuo XVI amžiaus skatino ilgi teoriniai svarstymai ir kuri XVIII amžiaus pabaigoje nusistovėjo, suvesta į formules, galinčias simbolizuoti ir Alfonso Linguorio sušvelnėjusį rigorizmą, ir Johno Wesley pedagogiką.
Tai štai, toje pačioje XVIII amžiaus pabaigoje dėl priežasčių, kurias dar reikės nustatyti, buvo suvokta visai nauja sekso technologija; nauja — nes, nebūdama realiai nepriklausoma nuo nuodėmės, esminiuose dalykuose ji išvengė Bažnyčios institucijų priežiūros. Tarpininkaujant pedagogikai, medicinai ir ekonomikai, ji pavertė seksą ne vien pasaulietiniu, bet ir valstybiniu dalyku; maža to — dalyku, dėl kurio visas socialinis kūnas ir beveik kiekvienas jo narys buvo pašauktas save sergėti. Technologija buvo nauja dar ir dėl to, kad plėtojosi trimis kryptimis: pedagogikos, besidominčios specifiniu vaiko seksualumu, medicinos, tiriančios seksualinę moterų fiziologiją, ir pagaliau demografijos, siekiančios spontaniškai ar suderintu būdu reguliuoti gimstamumą. Taigi „jaunystės nuodėmė“, „nervų ligos“ ir „sukčiavimai su prasidėjimu“ (kaip vėliau juos vadins — „pragaištingos paslaptys“) ženklina tris privilegijuotas šios naujos technologijos sritis. Be abejo, kiekvienai šių sričių minėta technologija vėl taiko krikščionybės jau suformuotus metodus, tik juos supaprastindama: vaikų seksualumas jau buvo iškilęs kaip problema krikščioniškojoje dvasinėje pedagogikoje (neatsitiktinai pirmąjį „Švelnios paauglystės“ nuodėmei skirtą traktatą XV amžiuje parašė auklėtojas ir mistikas Gersonas, o XVIII amžiuje Dekkerio sudarytame rinkinyje Onania pažodžiui cituojami anglų ganytojų surinkti pavyzdžiai); savo ruožtu nervų ir isterijos priepuolių gydomoji medicina XVIII amžiuje vėl imasi analizės, jau apibrėžtos tuo metu, kai užvaldymo reiškiniai sukėlė rimtą krizę tokioje „nekuklioje“ doros ugdymo ir sąžinės perkratymo praktikoje (žinoma, nervų liga nėra užvaldymo padarinys, bet negalime teigti, kad isterijos gydymas niekaip nesusijęs su ankstesne „apsėstų moterų“ sutramdymo praktika); pagaliau gimstamumui reguliuoti skirtos kampanijos perkelia į kitą formą ir į kitą lygį vedybinių santykių kontrolę, kurios taip atkakliai siekė krikščioniškoji atgaila. Akivaizdus perimamumas, kuris nekliudo esminei transformacijai: nuo šio momento sekso technologija bus susijusi su medicinos institucijomis, normalumo reikalavimu ir greičiau su gyvenimo bei įvairių ligų problemomis negu su mirties ir amžinosios bausmės problema. „Kūną“ riboja organizmas.
Ši mutacija vyksta XVIII–XIX amžių sandūroje; ji atvėrė kelią daugeliui kitų, iš jos išplaukiančių, transformacijų. Viena jų pirmiausia atsiejo sekso mediciną nuo bendrosios kūno medicinos; ji išskyrė lytinį „instinktą“, pajėgų, netgi be organinių pakitimų, demonstruoti įvairias anomalijas, įgytus nukrypimus, lėtines ligas arba patologinius procesus. 1846 metais išėjęs Heinricho Kaano veikalas Psychopathia sexualis gali mums būti informacinė knyga: šiame laikotarpyje prasideda santykinė sekso autonomizacija kūno atžvilgiu ir dėl to atsiranda tam tikra medicinos praktika, tam tikra „ortopedija“, neva būdinga lyčiai, žodžiu, atsiveria visa plati medicininė-psichologinė „iškrypimų“ sritis, kuri netrukus perims ankstesnių moralinių ištvirkavimo ir nesaikingumo kategorijų estafetę. Tuo pat metu paveldimumo analizė skyrė seksui (lytiniams santykiams, venerinėms ligoms, santuokiniams ryšiams) „biologinės atsakomybės“ rūšies atžvilgiu poziciją: seksą ne tik neigiamai veikia jo paties liga, bet nekontroliuojamas jis gali arba užkrėsti kitus, arba perduoti savo ligas busimosioms kartoms: taigi jis yra iš esmės patologinis rūšies kapitalas. Tai paskatino atsirasti medicininį, o kartu ir politinį projektą, pagal kurį santuokos, gimstamumo ir gyvenimo trukmės problemos patenka valstybės žinion; lytį ir jos vaisingumą privalu reguliuoti. Medicininis iškrypimų tyrimas ir eugenikos programos — tai du didieji XIX amžiaus antrosios pusės atradimai.
Atradimai, kurie lengvai derėjo tarpusavyje, nes „degeneracijos“ teorija leido be paliovos siuntinėti nuo vieno prie kito; ji aiškino, kokiu būdu pavelde jus įvairias sunkias ligas — nesvarbu: organines, funkcines ar psichines — galiausiai galima virsti seksualiniu iškrypėliu (patyrinėkite kokio nors ekshibicionisto ar homoseksualisto geneologiją: būtent joje rasite pusiau paralyžiuotą protėvį, tėvą džiovininką ar senatvėje suvaikėjusį dėdę); tačiau ji aiškino ir tai, kokiu būdu seksualinis iškrypimas skatina išsigimimą — vaikų rachitą, nevaisingas ateinančias kartas. Iškrypimo-paveldo-išsigimimo jungtis sukūrė tvirtą naujų sekso technologijų branduolį. Nereikia manyti, kad čia buvo kalbama vien apie tam tikrą medicinos teoriją — moksliškai nepagrįstą ir pernelyg moralizuojančią. Ji pasklido plačiai, giliai įsišaknijo. Psichiatrija, o ir jurisprudencija, teisinė medicina, visuomeninės kontrolės instancijos, pavojų keliančių ar pavojuje esančių vaikų priežiūra ilgai tarnavo degeneracijos idėjai, paveldo-iškrypimo sistemai. Ištisa socialinė praktika, kurios aštri, o kartu ir rišli forma buvo valstybės vykdomas rasizmas, suteikė šiai sekso technologijai pavojingos galios su toli siekiančiais padariniais.
Nepajėgtume teisingai suprasti ypatingos psichoanalizės padėties XIX amžiaus pabaigoje, jei nematytume jos inicijuoto pertrūkio didžiojoje degeneracijos sistemoje: ji pastvėrė tam tikros, seksualiniam instinktui taikomos, medicininės technologijos projektą, tačiau pabandė jį atlaisvinti nuo sąsajų su paveldu, o tai reiškia — ir nuo įvairių rasizmo formų bei eugenikos. Dabar, aišku, galime prisiminti tai, kas Freudo sistemoje siejosi su normalizuoti siekiančia valia; atskleisti ir tą vaidmenį, kurį ilgus metus atliko psichoanalizės institutas; toje didžiulėje sekso technologijų šeimoje, kurios šaknys siekia tolimus krikščioniškosios Vakarų istorijos laikus, ir tarp tų technologijų, kurios XIX amžiuje paskatino sekso medikalizaciją, būtent minėtas institutas iki 1940 metų griežtai priešinosi „iškrypimo-paveldo-išsigimimo“ politiniams ir instituciniams efektams.
Suprantama, kad visų šių technikos būdų genealogija, su jų mutacijomis, judėjimais, tęstinumu ir pertrūkiais, nesutampa su didžiosios slopinimo fazės hipoteze, kuri iškilmingai pasirodė klasikos epochoje, o lėta užbaigos ceremonija tebesitęsia visą XX amžių. Greičiau dera pripažinti, jog nesiliauta išradinėti, nuolat dauginti metodus ir būdus, išskiriant du ypač produktyvius šios vislios istorijos momentus: sąžinės perkratymo ir doros ugdymo procedūras XVI amžiuje ir medicininių sekso technologijų atsiradimą XIX amžiuje.
2. Tačiau tai dar tik pačių technikos būdų įlaikinimas. Kitokia buvo jų paplitimo ir pritaikymo istorija. Jei imame rašyti seksualumo istoriją pasiremdami slopinimo terminais ir jei siejame šį slopinimą su darbo jėgos panaudojimu, tikrai galime manyti, kad sekso kontrolės būdai, nukreipti būtent į beturčių klases, buvo kur kas intensyvesni ir kruopščiau parengti; kad jie plito didžiausio užvaldymo ir sistematingiausio išnaudojimo linijomis: kaip tik suaugęs jaunas žmogus, kurio egzistencijos sąlyga — jo jėga, ir turėjo tapti pirmuoju taikiniu tokio užvaldymo, kurio tikslas — nukreipti naudos neatnešančio malonumo energiją privalomo darbo linkui. Ir vis dėlto, atrodo, viskas vyko kitaip. Netgi priešingai — patys griežčiausi technikos būdai susiformavo ir intensyviausiai buvo taikomi ekonomikos požiūriu privilegijuotose, o politikos atžvilgiu — valdančiosiose klasėse. Dorovinis ugdymas, sąžinės perkratymas, visas kūno nuodėmių ilgo sąrašo parengimas, skrupulingas gašlumo apraiškų susekimas — visos šios subtilios priemonės buvo prieinamos tik nedaugeliui žmonių. Alfonso Liguorio atgailavimo metodas, Wesley siūlomos metodistams taisyklės tam tikra prasme minėtoms priemonėms garantavo didesnį paplitimą, tačiau dėl to jos turėjo būti gerokai supaprastintos. Tą patį būtų galima pasakyti apie šeimą kaip apie kontrolės instanciją ir seksualumo prisotintą erdvę: kaip tik „buržuazinėje“ ar „aristokratiškoje“ šeimoje vaikų arba paauglių seksualumas iškilo kaip problema; būtent čia imta mediciniškai tirti moters seksualumą; šeima pirmiausia sunerimo dėl galimos sekso patologijos, dėl neatidėliotinos būtinybės sekti nukrypimus ir kuo greičiau išrasti racionalią koreguojančią technologiją. Pirmiausia šeimos seksas tapo psichiatrijos objektu. Seimą pirmoji seksui tapo perdėtai jautri, susikurdama įvairias baimės priežastis, išrasdama receptus, kviesdama pagalbon išradingą techniką, žadindama nesuskaičiuojamus diskursus, kad pati juos kartotų. Buržuazija ėmė manyti, kad pagaliau jos pačios seksas yra svarbus dalykas, dužus turtas, paslaptis, kurią būtina pažinti. Reikia nepamiršti, kad personažas, kuriam seksualumo dispozityvas pirmiausia suteikė įgaliojimus ir kuris pats pirmas buvo „seksualizuotas“, — šis personažas buvo „dykinėjanti“ moteris, tarpduryje „aukštuomenės“, kurioje ji visuomet privalo figūruoti kaip vertybė, ir šeimos, kur jai buvo skirta nauja santuokinių ir gimdytojiškų įsipareigojimų našta; štai taip iškyla „nervinga“, nuo „isterijos priepuolių“ kenčianti moteris; taip visuomenėje įsitvirtino isteriškos moters tipas. Kai kalbame apie slaptais malonumais užsiimantį paauglį, bešvaistantį savo būsimą substanciją, vaiką onanistą, tiek rūpesčių kėlusį gydytojams ir auklėtojams nuo XVIII amžiaus pabaigos iki pat XIX amžiaus pabaigos, turime pripažinti, kad tai nebuvo vaikas iš liaudies, būsimasis darbininkas, kurį reikėtų mokyti kūno disciplinos; tai buvo koležo mokinys — vaikas, apsuptas tarnų, auklėtojų ir guvernančių, rizikuojantis pakenkti ne tiek savo fizinei sveikatai, kiek protiniams sugebėjimams, moralinei pareigai ir pasižadėjimui išsaugoti savo šeimai ir savo klasei sveikus palikuonis.