Būtų netikslu teigti, kad pedagoginė institucija masiškai piršo tylą apie vaikų ir paauglių seksą. Priešingai, nuo XVIII amžiaus ji daugino diskurso apie seksą formas; ji nustatė jam įvairius įdiegimo taškus, užkodavo turinius ir nurodė būrį žmonių, turinčių teisę apie jį kalbėti. Kalbėti apie vaikų seksą, priversti apie jį kalbėti auklėtojus, gydytojus, administratorius ir tėvus arba jiems apie jį kalbėti, versti kalbėti pačius vaikus, įtraukiant juos į diskursus, kurie tai į juos kreipiasi, tai apie juos kalba, tai jiems perša kanonišką išmanymą, tai formuoja jiems neprieinamą žinojimą — visa tai leidžia susieti valdžios stiprinimą su diskurso dauginimu. Nuo XVIII amžiaus vaikų ir paauglių seksas tapo svarbiu užstatu, apie kurį sukasi nesuskaičiuojami instituciniai mechanizmai ir diskursinės strategijos. Visiškai gali būti, kad iš suaugusiųjų ir iš pačių vaikų buvo atimtas tam tikras būdas apie jį kalbėti; kad šis būdas buvo diskvalifikuotas kaip tiesioginis, aštrus, šiurkštus. Tačiau tai buvo tik priešinga nuomonė ir galbūt kitų diskursų funkcionavimo sąlyga; gausių, susipinančių, subtiliai hierarchizuotų diskursų, kurie visi buvo išdėstyti apie valdžios santykių piramidę.
Būtų galima paminėti nemažai ir kitų židinių, kurie nuo XVIII ar nuo XIX amžiaus ėmė veikti tam, kad sužadintų diskursus apie seksą. Pirmiausia tai medicina su jos „nervų ligomis“, paskui — psichiatrija, kuri imasi ieškoti ligos priežasčių tarp „kraštutinumų“, gilintis į onanizmo, paskui — nepasitenkinimo, dar toliau — „gudravimų, siekiant išvengti vaisingumo“, atvejus, ypač kai priskiria sau visą seksualinių iškrypimų sritį; taip pat baudžiamoji teisė, jau seniai turinti reikalų su seksualumu, ypač „stambiųjų“ ir prieštaraujančių žmogaus prigimčiai nusikaltimų forma, tačiau maždaug XIX amžiaus vidury krypstanti į smulkių pasikėsinimų, nereikšmingų įžeidimų, negrėsmingų iškrypimų detalų nagrinėjimą; pagaliau visos tos visuomenės kontrolės formos, kurios plėtojasi praėjusio amžiaus pabaigoje ir kurios filtruoja porų, tėvų ir vaikų, pavojingų paauglių ir paauglių, atsidūrusių pavojuje, seksualumą, bandydamos apsaugoti, išskirti, perspėti, signalizuodamos visur apie pavojus, žadindamos visuotinį dėmesį, nustatydamos įvairias diagnozes, kaupdamos ataskaitas, organizuodamos terapijos seansus, — visa tai skleidžia diskursus apie seksą, sustiprina nesibaigiančio pavojaus įsisąmoninimą, o tai savo ruožtu skatina apie jį kalbėti.
Vieną 1867 metų vasaros dieną vienas Lapkuro miestelio žemės ūkio darbininkas, silpnaprotis, tai vienų, tai kitų nusamdomas sezono darbams, tai šen, tai ten pamaitintas atsidėkojant už prasčiausią darbą arba ir iš gailesčio, miegantis daržinėse ir arklidėse, įskundžiamas, jog galulaukėje jis pasiglamonėjo su maža mergaite; tai jis buvo daręs jau anksčiau, nes buvo matęs taip darančius miestelio berniūkščius; dažnai pamiškėje ar kelio, vedančio į Šen Nikola, griovyje buvo žaidžiamas žaidimas, pavadintas „surūgusiu pienu“. Taigi mergaitės tėvai jį įskundė miestelio merui, meras įdavė žandarams, žandarai nuvedė pas teisėją, šis jį apkaltino ir paskyrė pirmiau vieno, o paskui dviejų gydytojų ekspertizę; šie parašė ir paskelbė savo ataskaitą. Kas yra svarbaus šioje istorijoje? Tai jos nereikšmingumas; tai, kad šitokia miestelių sekso kasdienybė, šitokie nereikšmingi pasismaginimai krūmuose galėjo vienu metu tapti ne tik kolektyvinės netolerancijos, bet ir juridinių veiksmų, medikų įsikišimo, dėmesingo klinikinio tyrimo ir visos teorijos parengimo objektu. Svarbu tai, kad imta visaip tirti šį personažą, iki tol buvusį neatskiriama valstiečių gyvenimo dalimi: matuoti jo kaukolę, studijuoti veido kaulų santvarą, tikrinti visą anatomiją tam, kad būtų aptiktos numanomos degeneracijos žymės; jį vertė kalbėti, klausinėjo apie mintis, polinkius, įpročius, pojūčius, sprendimus. Svarbu ir tai, kad pagaliau, nepripažinę jokio teisinio pažeidimo, nusprendė jį paversti grynu medicinos ir apskritai mokslo objektu, kurį dera iki gyvenimo pabaigos uždaryti į Marvilio ligoninę, taip pat supažindinti su juo, detalios analizės būdu, visą mokslo pasaulį. Galima derėtis, kad tuo pat metu Lapkuro mokytojas liepė miestelio mažyliams gražiai kalbėti ir garsiai nešnekėti apie visus šiuos dalykus. Aišku, kaip tik tai buvo viena iš sąlygų, kad žinojimo ir valdžios institucijos galėtų pridengti šį mažytį kasdienį spektaklį savo iškilmingu diskursu. Ir štai dėl šių nuo amžių pažįstamų gestų, dėl šių beveik neslepiamų malonumų, kuriais kaimo kvaileliai dalijasi su pradedančiais bręsti vaikais, mūsų visuomenė — be abejonės, pirmoji istorijoje — skyrė visą priemonių arsenalą diskursui gaminti, analizuoti ir pažinti.
Tarp ištvirkėlio anglo, azartiškai aprašinėjusio slaptas savo gyvenimo keistenybes, ir šio miestelio naivuolio, mokėjusio po keletą su mergaitėms už meilias paslaugas, kurias vyresnės mergaitės atsisakinėjo jam teikti, be abejonės, yra giluminis ryšys: šiaip ar taip, einant nuo vieno kraštutinumo prie kito, seksas tapo kažkuo tokiu, apie ką reikia kalbėti, išsamiai aptarinėti, vadovaujantis diskursų mechanizmais, kurių kiekvienas skirtingas, bet būtinai savaip prievartinis. Ar tai būtų subtilus paslapties išsipasakojimas, ar vieša apklausa auditorijoje, apie rafinuotą arba kaimišką seksą turi būti pasakyta. Kažkokiam dideliam įvairiaformiam priesakui privalo paklusti ir anonimas anglas, ir vargšas Lotaringijos valstietis, kuris, beje, istorijos valia, buvo vadinamas Jouy.