O man reikėjo tikro maisto. Siuzana buvo man įdėjusi skardinę žemuogių ir bananų energinio gėrimo ir porą viščiukų blauzdelių, likusių nuo vakarykštės vakarienės. Vienu mauku išgėriau tirštą gėrimą ir suvalgiau pusę blauzdelės. Būtų buvę geriau, jei būčiau turėjęs kitokio maisto; jaučiausi tarsi pirmykštis žmogus, ateivio akivaizdoje dantimis plėšdamas mėsą nuo kaulų, tačiau, kiek žinojau, Holusas į savo stemplę grūdo gyvus žiurkėnus.
Valgydami abu žiūrėjome Abduso atneštas vaizdajuostes; pasirūpinau, kad švietimo skyrius į mano kabinetą atneštų vaizdo grotuvą su televizoriumi.
Pirmasis filmas buvo „Arena”, originalios „Žvaigždžių kelio” serijos epizodas; sustabdžiau vaizdą, vos tik ekrane pasirodė ponas Špokas.
— Matote? — paklausiau. — Jis ateivis — vulkanas.
— „Jis” „pa” „na” „šus” „į” „žmo” „gų”, — pastebėjo Holusas, kuris vienu metu galėjo valgyti ir kalbėti.
— Atkreipkite dėmesį į ausis.
Holuso akių stiebeliai liovėsi siūbavę.
— Ir dėl to jis ateivis?
— Na, — atsakiau, — žinoma, tai žmogus, vaidinantis šį vaidmenį, tai vyrukas, vardu Leonardas Nimojus. Tačiau taip, ausys turėtų byloti, kad personažas yra ateivis iš kosmoso; šio filmo biudžetas buvo nedidelis. — Trumpam nutilau. — Čia Špokas yra tik pusiau vulkanas, kita jo pusė — žmogus.
— Kaip tai gali būti?
— Jo motina — žmogus, o tėvas — vulkanas.
— Biologiškai tai nelogiška, — atšovė Holusas. — Būtų labiau tikėtina, kad jiems pavyktų sukryžminti braškę su žmogumi; jie bent jau atsirado toje pačioje planetoje.
Nusišypsojau.
— Patikėkite, aš tai žinau. Tačiau luktelkite, šiame epizode yra dar vienas ateivis.
Pagreitintai persukau juostą ir vėl nuspaudžiau vaizdo mygtuką.
— Tai Gomas, — paaiškinau, rodydamas į beuodegį žalią roplį su sudėtinėmis akimis, dėvintį auksinę tuniką. — Jis yra kito žvaigždėlaivio kapitonas. Neblogai sugalvota, ką?
Man visada patiko šis personažas — jis man buvo panašus į dinozaurą.
— Taip, — sutiko Holusas. — Tačiau ir vėl tai reiškia, kad savo išvaizda jis yra per daug žemiškas.
— Na, guminio kostiumo viduje yra aktorius, — atsakiau.
Holuso akys nužvelgė mane taip, tarsi vėl būčiau pasirodęs kaip mulkis, sakantis akivaizdžią tiesą.
Mes truputį pažiūrėjome, kaip svirduliuoja Gomas, po to aš išėmiau kasetę ir įstačiau „Kelionę į Babelį”. Tačiau šį kartą nepersukau pagreitintai kasetės; leidau intrigai atsiskleisti.
— Ar matote? — paklausiau. — Tai Špoko tėvai. Sarekas yra grynakraujis vulkanas, o Amanda, moteris, kurią čia matote, grynakraujis žmogus.
— Neįtikėtina, — stebėjosi Holusas. — Ir žmonės tiki, kad šitoks kryžminimas yra įmanomas?
Gūžtelėjau pečiais.
— Juk čia mokslinė fantastika, — atsakiau. — Tai pramoga.
Pagreitintai persukau vaizdajuostę iki tos vietos, kur rodomas diplomatinis priėmimas. Kresnas ateivis su knysle vietoje nosies kibo prie Sareko:
— O jūs, Sarekai, — suurzgė jis. — Kaip balsuosite jūs, Sarekai iš Vulkano?
— Tai telaritas, — paaiškinau. Po to prisiminęs pridūriau: — Jis vardu Gavas.
— Jis panašus į jūsų kiaulę, — pastebėjo Holusas. — Be to, irgi atrodo per daug žemiškai.
Dar pagreitintai persukau vaizdajuostę.
— Tai andorietis, — tariau.
Ekrane išdygo mėlynaodis baltaplaukis humanoidas su dviem storomis, padalytomis į dalis antenomis, kyšančiomis iš pakaušio.
— Kuo jis vardu? — paklausė Holusas.
Tai buvo Šrasas, tačiau kažkodėl sumišau dėl to, kad žinau jo vardą.
— Neprisimenu, — atsakiau ir įstačiau kitą kasetę: specialų „Žvaigždžių karų” variantą su titrais.
Pagreitintai ją persukau iki scenos valgykloje. Holusui patiko Grydo — panašus į vabzdį Jabos pakalikas, besiginčijantis su Hanu Solu — taip pat jam patiko Plaktukgalvis bei keli kiti personažai, bet vis tiek Holusui atrodė, kad žmonija neteisingai vaizduoja nežemiškosios gyvybės atstovus. Žinoma, aš jam neprieštaravau.
— Tačiau, — pastebėjo Holusas, — jūsų filmų kūrėjams vienas dalykas pavyko.
— Koks? — paklausiau.
— Diplomatinis priėmimas: scena prie baro. Atrodo, jog visų parodytų ateivių technologijos lygis buvo maždaug vienodas.
Suraukiau antakius.
— Visada maniau, kad tai yra mažiausiai tikėtinas dalykas. Juk visatai yra maždaug dvylika milijardų metų…
— Iš tiesų jai 13,93422 milijardo, — patikslino Holusas, — suprantama, matuojant Žemės metais.
— Puiku. Visatai yra 13,9 milijardo metų, o Žemei tik maždaug 4,5 milijardo. Privalo būti kur kas senesnių ir kur kas jaunesnių už mūsiškę planetą. Manyčiau, kad yra intelektualių rasių, pranokusių mus milijonais, jei ne milijardais, metų, o kitos rasės turėtų būti bent šiek tiek primityvesnės.
— Net keliais dešimtmečiais atsilikusi nuo jūsų rasė neturėtų radijo ar erdvėlaivių, todėl jos aptikti nepavyktų, — pastebėjo Holusas.
— Teisybė. Tačiau vis tiek manyčiau, kad yra daugybė rasių, kur kas toliau pažengusių už mus, kaip, na, pavyzdžiui, kaip jūsiškė.
Holuso akys pažvelgė viena į kitą — ar tai reiškė nuostabą?
— Mes, forhilnorai, nesame labai smarkiai pažengę toliau už jūsų rasę — daugiausia šimtmečiu, tikrai ne daugiau. Tikiuosi, jog per kelis dešimtmečius jūsų fizikams pavyks padaryti didelių atradimų, kurie leis, panaudojus termobranduolinę sintezę, ekonomiškai įgreitinti erdvėlaivius beveik iki šviesos greičio.
— Tikrai? Puiku. Tačiau… tačiau kokio amžiaus yra Beta Hydri?
Tai bent būtų sutapimas, jei žvaigždės amžius būtų toks pat kaip Saulės.
— Maždaug 2,6 milijardo Žemės metų.
— Truputį didesnis nei pusė Solio amžiaus.
— Solio? — paklausė kairioji Holuso burna.
— Taip mes vadiname Saulę, kai norime ją išskirti iš kitų žvaigždžių, — paaiškinau. — Tačiau jei Beta Hydri yra tokia jauna, stebiuosi, kad jūsų pasaulyje yra stuburinių, o ką jau ir kalbėti apie protingą gyvybę.
Holusas susimąstė dėl mano žodžių.
— Kada gyvybė atsirado Žemėje?
— Čia tikrai buvo gyvybė prieš 3,8 milijardo metų — turime tokio amžiaus fosilijų — ir galbūt gyvybė buvo net prieš keturis milijardus metų.
Ateivis negalėjo patikėti.
— O pirmieji gyvūnai, turintys stuburą, atsirado tik prieš pusę milijardo metų, tiesa? Vadinasi, kad atsirastų pirmieji stuburiniai, prireikė 3,5 milijardo metų? — Holusas išpūtė savo liemenį. — Gyvybė mano planetoje atsirado, kai jai buvo 350 milijonų metų, o stuburiniai atsirado praėjus vos 1,8 milijardo metų.
— Įdomu, kodėl evoliucija čia užtruko taip ilgai?
— Jau sakiau, — aiškino Holusas, — kad gyvybės raida jūsų ir mūsų pasaulyje manipuliavo Dievas. Galbūt jis turėjo tikslą, jog vienu metu atsirastų įvairios protingos gyvybės formos.
— Ak, — abejodamas ištariau.
— Tačiau net jei tai netiesa, — tęsė Holusas, — yra kita priežastis, dėl kurios visos keliaujančios po kosmosą rasės yra panašiai išsivysčiusios.