Pasąmonėje ėmė suktis kažkokios mintys, Karlo Sagano aiškinimas, kurį kadaise mačiau per televiziją: Dreiko lygtis. Joje buvo keli dėmenys, tarp jų žvaigždžių formavimosi greitis, dalis žvaigždžių, galinčių turėti planetas, ir taip toliau. Sudauginę visus lygties dėmenis, turėtumėte gauti spėjamą protingų civilizacijų, šiuo metu egzistuojančių Paukščių Take, skaičių. Neprisimenu visų lygties dėmenų, tačiau tikrai pamenu paskutinį, nes kai Saganas jį aptarinėjo, mane nukrėtė šiurpas.
Paskutinysis dėmuo buvo technologinės civilizacijos gyvavimo trukmė: metų skaičius nuo radijo transliacijos sukūrimo iki rasės išnykimo. Žmonės rimtai pradėjo transliuoti radiją trečiajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje; jei šaltasis karas būtų virtęs karštuoju, mūsų, kaip technologinės rūšies, gyvavimas tebūtų trukęs trisdešimt metų.
— Turite omenyje civilizacijos gyvavimo trukmę? — paklausiau. — Laiką iki ji pati save susinaikins?
— Manau, jog tai yra viena iš galimybių, — atsakė Holusas. — Mano rasei tikrai buvo iškilę sunkumų mokantis išmintingai naudoti branduolinę energiją. — Ateivis trumpam nutilo. — Man susidarė įspūdis, jog daugelį žmonių kamuoja psichikos sutrikimai.
Tokia akivaizdi temų kaita mane apstulbino.
— Mm, taip. Manau, jog tai tiesa.
— Taip pat ir daugelį forhilnorų, — tęsė Holusas. — Tai irgi kelia susirūpinimą: vystantis technologijoms, lengviau tampa sunaikinti visą populiaciją. Galiausiai technika atsiduria ne tik vyriausybių, bet ir pavienių žmonių rankose — ir kai kurie šių žmonių nėra stabilios psichinės būklės.
Tai buvo sukrečianti mintis. Naujas Dreiko lygties dėmuo: d su indeksu p — dalis jūsų gyvybės formos narių, kurie yra pamišę.
Holuso atvaizdas prisiartino prie manęs.
— Tačiau tai nėra svarbiausias dalykas. Sakiau, kad, prieš susitinkant su jumis, mes, forhilnorai, užmezgėme ryšį su kita gyvybės forma — rydais; tiesą sakant, mes su jais pirmą kartą susitikome maždaug prieš šešiasdešimt metų — kai nuvykome į Delta Pavonis ir ten juos atradome.
Linktelėjau.
— Taip pat sakiau, kad mūsų žvaigždėlaivis, „Merelkas”, prieš atvykdamas čia, be rydų aplankė dar šešias žvaigždžių sistemas. Tačiau jums nepasakiau, kad kiekvienoje šių sistemų kažkada buvo protingų rasių: žvaigždės, kurias jūs vadinate Epsilon Indi, Tau Ceti, Miu Kasiopėja A, Eta Kasiopėja A, Sigma Drakonis ir Grumbridžas 1618. Visose šiose žvaigždėse kažkada buvo protingos būtybės.
— Tačiau jau nebėra?
— Teisingai.
— Ką jūs ten radote? — smalsavau. — Subombarduotus griuvėsius?
Galvą užplūdo keistos nežemiškos architektūros, kurią suklaipė, išlydė ir apdegino branduoliniai sprogimai, vizijos.
— Jokių.
— Tai ką tada?
Holusas išskėtė dvi rankas ir išpūtė pilvą.
— Apleistus miestus, kurių dalis buvo nepaprastai seni — tokie seni, kad buvo giliai palaidoti po apnašų sluoksniu.
— Apleistus? — nusistebėjau. — Norite pasakyti, kad jų gyventojai išvyko kažkur kitur?
Tai patvirtindamos forhilnoro akys susilietė.
— Kur?
— Šis klausimas vis dar kelia apmaudą.
— Ar dar ką nors žinote apie kitas protingas būtybes?
— Labai daug. Jos paliko daug reliktų bei istorinių įrašų, o kartais ir palaidotus arba suakmenėjusius kūnus.
— Ir?
— Ir savo egzistavimo pabaigoje visos šios protingų būtybių rūšys buvo maždaug vienodai pažengusios, nė viena jų nebuvo sukūrusi mašinų, kurių veikimo mes nepajėgtume suprasti. Tiesa, stebino kūnų struktūrų įvairovė, nors jie visi buvo — kokią jūs vartojate frazę? — „gyvybė tokia, kokią mes pažįstame”. Visų kūnai turėjo DNR gyvybės formų.
— Tikrai? O jūs ir rydai taip pat turite DNR?
— Taip.
— Nuostabu.
— Galbūt ir ne, — atšovė Holusas. — Mes manome, kad DNR buvo vienintelė molekulė, pajėgi skatinti gyvybę; jokia kita medžiaga neturi savęs pakartojimo, informacijos saugojimo bei suderinamumo savybių. DNR gebėjimas labai stipriai susispausti leidžia jai egzistuoti mikroskopinių ląstelių branduoliuose, nors ištempta kiekviena DNR molekulė yra ilgesnė nei vieno metro.
Linktelėjau.
— Evoliucijos kurse, kurį dėsčiau, mes svarstėme, ar tai gali padaryti kuri nors kita, ne DNR, molekulė; mums nepavyko rasti alternatyvos, kuri nors kiek tiktų šiam tikslui. Ar visų nežemiškųjų DNR pagrindas yra tos pačios keturios medžiagos: adeninas, timinas, guaninas ir citozinas?
— Ar tai šios? — paklausė Holusas.
Staiga jo holoforminis projektorius išspinduliavo į orą keturias žaliai švytinčias chemines formules: c5H5N5 C5H6N2O2 C.HNO C4H5N3O
Įdėmiai žiurėjau į jas; jau senokai buvau studijavęs biochemija.
— Hm, taip. Tai šios formulės.
— Tada taip, — atsakė Holusas. — Visur, kur radome DNR, pagrindas yra šios keturios molekulės.
— Tačiau laboratorijoje mes įrodėme, kad galima naudoti ir kitas bazines molekules; mes net sukūrėme dirbtinę DNR, kurioje naudojamos ne keturios, o šešios bazės.
— Abejoju, ar, norint tai pasiekti, buvo reikalinga nepaprasta intervencija, — atšovė Holusas.
— Nežinau, tik spėju, — atsakiau, pagalvodamas apie viską. — Šeši kiti pasauliai, — tariau, bandydamas juos mintyse įsivaizduoti.
Ateivių planetos.
Negyvos planetos.
— Šeši kiti pasauliai, — pakartojau. — Visi apleisti.
— Teisingai.
Ieškojau tinkamo žodžio.
— Tai… baugina.
Holusas dėl to nesiginčijo.
— Orbitoje aplink Sigma Drakonis II, — pasakojo jis, — radome tai, kas buvo panašu į erdvėlaivių laivyną.
— Ar manote, kad įsibrovėliai išnaikino tenykštę gyvybę?
— Ne, — atsakė Holusas. — Buvo akivaizdu, kad erdvėlaivius pagamino tos pačios būtybės, kurios pastatė miestus apačioje esančioje planetoje, o vėliau juos paliko.
— Jie statė kosminius laivus?
— Taip.
— Ir visi paliko planetą?
— Matyt.
— Tačiau nesinaudodami erdvėlaiviais, kuriuos paliko?
— Būtent.
— Tai… paslaptinga.
— Be abejonės.
— O kaip dėl fosilijų šiose planetose? Ar ir jose buvo masiniai išnykimai, sutampantys su mūsiškiais?
Holusas pakrutino savo akių stiebelius.
— Sunku pasakyti; jei būtų lengva išstudijuoti fosilijas, nevykdant mokslinių tyrimų dešimtmečiais ar šimtmečiais, niekada nebūčiau atvykęs pas jus. Tačiau, kiek galime spręsti, ne, nė vienoje iš apleistų planetų nebuvo masinių išnykimų prieš 440, 305, 225,210 ir 65 milijonus metų.
— Ar kurios nors iš šių civilizacijų buvo vienalaikės?
Holusas puikiai mokėjo anglų kalbą, tačiau kartais jam pasitaikydavo nesuprantamų žodžių?
— Atleiskite?
— Ar kuri nors šių civilizacijų gyvavo tuo pat metu kaip ir kažkuri kita?
— Ne. Atrodo, jog seniausioji baigėsi prieš tris milijardus metų; jauniausioje, trečioje Grumbridžo 1618 žvaigždės planetoje, maždaug prieš penkerius tūkstančius metų. Tačiau…
— Taip?
— Tačiau, kaip sakiau, visos protingos gyvybės formos atrodė panašiai išsivysčiusios. Žinoma, architektūriniai stiliai labai skyrėsi. Pavyzdžiui, mūsų inžinieriai išardė orbitinį erdvėlaivį, kurį radome Sigma Drakonis II; jame pritaikyti skirtingi kelių problemų sprendimai palyginti su tais, kuriuos naudojame mes, tačiau erdvėlaivis nebuvo iš esmės daug geresnis — galbūt keliais dešimtmečiais pranokęs tai, ką esame sukūrę. Šitaip buvo visose paliktose planetose: jų gyventojai buvo tik šiek tiek toliau pažengę už rydus ar forhilnorus — ar, beje, už homo sapiens.