— Taip, — atsakiau.
Holusas pasiūbavo.
— Forhilnoro fizikai irgi laikėsi šio įsitikinimo — nuo jo priklausė daugelio reputacija — kol nebuvo atrasta penktoji sąveikos rūšis, penktoji pagrindinė jėga; šis atradimas buvo susijęs su revoliuciniu perversmu energijos gavybos srityje, leidusiu mums įgreitinti erdvėlaivius beveik iki šviesos greičio, nepaisant reliatyvumo teorijos teiginio, kad erdvėlaivių masė, artėjant prie šio greičio, nepaprastai padidėja.
Holusas pamindžikavo savo šešiomis kojomis ir tęsė toliau:
— Didžiojo sprogimo modeliui reikia, kad visata būtų plokščia: nei atvira, nei uždara, kuri iš esmės gyvuotų begalinį laiką; tačiau pagal šį modelį įmanomas lygiagrečių visatų egzistavimas. Bet, norint įvesti penktąją jėgą, teko modifikuoti šią teoriją, kad būtų išsaugota simetrija; po šios modifikacijos atsirado nuosekli didžioji vieninga teorija — kvantinė teorija, įvertinanti visas jėgas, įskaitant gravitaciją. Didžiojoje vieningoje teorijoje yra trys svarbios nuostatos.
Pirma, mūsų visata yra ne plokščia, o uždara: ji iš tiesų prasidėjo didžiuoju sprogimu ir egzistuos dar daug milijardų metų, tačiau galiausiai susispaus į juodąją skylę per didįjį susitraukimą.
Antra, šis, dabartinis, sukūrimo ciklas eina ne daugiau kaip po aštuonių didžiojo sprogimo ir didžiojo susitraukimo svyravimų — mes esame ne begalinėje visatų grandinėje, o tik vienoje iš nedaugelio kada nors egzistavusių visatų.
— Tikrai? — nusistebėjau.
Buvau įpratęs, kad kosmologija man pateiktų arba begalybę, arba reikšmes, tiksliai lygias vienetui. Aštuoni atrodė neįprastas skaičius, todėl tai ir pasakiau.
Holusas sulenkė kojas per viršutinius sąnarius.
— Supažindinote mane su Cenu — jūsų etatiniu astronomu. Pasikalbėkite su juo; Čenas tikriausiai pasakys, jog net jūsų didžiojo sprogimo modelis, reikalaujantis, kad visata būtų plokščia, leidžia daryti prielaidą, jog prieš tai buvo labai ribotas svyravimų skaičius, jei jų buvo apskritai. Įtariu, kad Čenui atrodys visai logiška sužinoti, jog dabartinė tikrovės iteracija yra viena iš labai mažo kada nors egzistavusių visatų skaičiaus.
Holusas nutilo, po to tęsė toliau:
— Ir trečioji didžiosios vieningos teorijos nuostata yra tokia: jokia lygiagreti visata neegzistuoja kartu su mūsiške ir neegzistavo kartu nė su viena iš ankstesnių visatų, išskyrus visiškai identiškas visatas su tiksliai tomis pačiomis fizinėmis konstantomis, kurios trumpam buvo atsiskyrusios nuo dabartinės visatos, tačiau beveik tuojau pat vėl su ja susijungė, šitaip sukeldamos kai kuriuos kvantinius reiškinius.
Reikia pripažinti, kad išsakytų nuostatų pagrindimo matematinis aparatas yra gana painus, tačiau ironiška yra tai, jog rydai intuityviai sukūrė identišką modelį. Visa ko teorija leido padaryti gausybę prognozių, kurios vėliau buvo eksperimentiškai patvirtintos; ši teorija išlaikė visus testus. Kai supratome, kad negalime remtis supratimu, jog ši visata yra viena iš daugelio, intelektualaus projekto argumentas tapo svarbiausiu forhilnorų protui. Kadangi mūsiškė visata yra viena iš maksimaliai devynių kada nors egzistavusių, kad turėtų šiuos neįtikėtinus projektinius parametrus, reiškia, jog juos iš tiesų parinko protas.
— Net jei galbūt keturių — atleiskite, penkių — pagrindinių jėgų reikšmės yra tariamai visiškai neįtikėtinos, — paprieštaravau, — tai viso labo tėra penki atskiri sutapimai ir, nors tai labai neįtikėtina, penki sutapimai iš tiesų galėjo įvykti atsitiktinai vos per devynias iteracijas.
Holusas pasisūpavo.
— Jūsų atkaklumas intriguoja, — pareiškė jis. — Tačiau ne tik penkių jėgų reikšmės yra, matyt, suprojektuotos; daugelis kitų visatos funkcionavimo aspektų taip pat atrodo labai tiksliai suderinti.
— Pavyzdžiui?
— Jūs ir aš esame sudaryti iš sunkiųjų elementų: anglies, deguonies, azoto, kalio, geležies ir taip toliau. Kai visata gimė, vieninteliai tuo metu egzistavę elementai buvo vandenilis bei helis, ir jų santykis buvo maždaug trys su vienu. Tačiau branduoliniuose žvaigždžių žaizdruose vandenilis jungiasi į sunkesnius elementus, ir atsiranda anglis, deguonis ir taip toliau, žodžiu — visa periodinė lentelė. Visi sunkieji elementai, iš kurių sudaryti mūsų kūnai, buvo nukalti seniai mirusių žvaigždžių branduoliuose.
— Žinau. „Mes visi esame žvaigždžių medžiaga”, — kaip mėgdavo sakyti Karlas Saganas.
— Būtent. Iš tiesų jūsų ir mano pasaulio mokslininkai mus vadina angliavandeniliais grindžiamomis gyvybės formomis. Tačiau tai, kad anglį sukuria žvaigždės, labai priklauso nuo anglies branduolio rezonansinės būsenos. Kad atsirastų anglis, du helio branduoliai privalo būti sukibę tol, kol įjuos smogs trečiasis — trys helio branduoliai suteikia šešis neutronus bei šešis protonus, o tai ir yra anglies receptas. Tačiau jei anglies rezonansinis lygis būtų vos keturiais procentais žemesnis, toks tarpinis poravimasis nevyktų, ir anglis nebūtų sukurta, vadinasi, nebūtų jokios organinės chemijos. Šie sunkieji elementai yra Žemėje todėl, kad tam tikra žvaigždžių dalis — koks tai žodis? Kai sprogsta didelė žvaigždė?
— Supernova, — pasufleravau.
— Taip. Šie sunkieji elementai yra čia todėl, kad tam tikra žvaigždžių dalis virsta supernovomis ir išspjauna savo jungimosi produktus į tarpžvaigždinę erdvę.
— Vadinasi, jūs teigiate, jog tai, kad žvaigždė tampa supernova, yra kažkas, ką taip pat turi suprojektuoti Dievas?
— Tai nėra taip primityvu.
Pauzė.
— Ar žinote, kas atsitiktų Žemei, jei kuri nors netoli esanti žvaigždė taptų supernova?
— Jei mes būtume pakankamai arti, įtariu, jog iškeptume.
Aštuntajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje Deilas Raselas propagavo teoriją, kad gyvūnų išnykimo kreidos laikotarpio pabaigoje priežastis buvo netoli esančios supernovos sprogimas.
— Būtent. Jei per pastaruosius kelis milijardus metų kada nors būtų atsiradusi vietinė supernova, jūsų čia nebūtų. Beje, nė vieno iš mūsų nebūtų, nes mūsų pasauliai yra gana arti vienas kito.
— Vadinasi, supernovos negali atsirasti per dažnai ir…
— Teisingai. Tačiau jos taip pat negali atsirasti ir per retai. Būtent supernovų sprogimų sukeltos smūgio bangos sukelia planetų sistemų formavimąsi iš dulkių debesų, supančių kitas žvaigždes. Kitaip sakant, jei netoli jūsų saulės niekada nebūtų buvę jokios supernovos, dešimt planetų, skriejančių aplink saulę, nebūtų susiformavusios.
— Devynios, — pataisiau jį.
— Dešimt, — tvirtai pakartojo Holusas. — Nesiliaukite stebėję.
— Jo akių stiebeliai susiūbavo. — Ar matote keblumą? Kai kurios žvaigždės turėjo virsti supernovomis, kad atsirastų sunkieji elementai, reikalingi formuotis gyvybei, tačiau jei susiformuotų per daug supernovų, jos būtų išnaikinusios užsimezgusią gyvybę. O jei jų atsirastų nepakankamai, būtų labai nedaug planetinių sistemų. Lygiai kaip pagrindinės fizinės konstantos ir anglies rezonansiniai lygiai, ir vėl atrodo, jog supernovų atsiradimo tempas buvo tiksliai parinktas iš labai siauro galimai priimtinų reikšmių diapazono; bet koks žymesnis nukrypimas reikštų visatą be gyvybės ar net be planetų.