Linktelėjau jausdamas, kaip byra mano pasaulis.
Kartu su Holusu grįžome į mano kabinetą.
— Jūs įrodinėjate, — tariau, — kad kosmose žmonėms ir kitoms gyvybės formoms yra skirta ypatinga vieta.
Panašus į vorą ateivis persislinko į kitą kabineto pusę.
— Mes iš tiesų užimame ypatingą vietą, — atsakė jis.
— Na, nežinau, kaip vystėsi mokslas Beta Hydri III, Holusai, tačiau čia, Žemėje, mokslo raida nuolatos mus išstumdavo iš bet kokios išskirtinės padėties sosto. Mano kultūra kadaise galvojo, kad mūsų pasaulis yra visatos centre, tačiau paaiškėjo, jog tai klaida. Mes taip pat manėme, kad esame sukurti tiksliai pagal Dievo atvaizdą, bet tai taip pat buvo klaida. Kiekvieną kartą, kai pagalvodavome, jog esame kažkuo ypatingi — arba mūsų planeta ar saulė — mokslas parodydavo, kad klydome.
— Tačiau tokios kaip mes gyvybės formos iš tiesų yra ypatingos, — ginčijosi forhilnoras. — Pavyzdžiui, mūsų visų masė yra to paties laipsnio. Nė vienos protingos rūšies, įskaitant ir tas, kurios paliko savo pasaulius, vidutinė suaugusio kūno masė nebuvo mažesnė už penkiasdešimt kilogramų ar didesnė už penkis šimtus. Mes visi esame maždaug dviejų metrų, matuojant ilgiausia kryptimi — tiesą sakant, civilizuota gyvybė negalėtų egzistuoti gerokai trumpesniame nei pusantro metro kūne.
Vėl pamėginau kilstelėti antakius.
— Kodėl tai turėtų galioti Žemėje?
— Tai galioja visur, ne tik Žemėje, nes mažiausias ilgai degantis laužas yra penkiasdešimties centimetrų skersmens, o norint manipuliuoti laužu, reikia būti už jį šiek tiek didesniam. Suprantama, jog be ugnies negali būti metalurgijos, o bejos ir sudėtingos technikos. — Jis vėl nutilo ir pasiūbavo. — Suprantate? Mes visi išsivystėme tokio dydžio, kad galėtume naudoti ugnį — ir šis dydis yra tiksliai visatos logaritminiame viduryje. Didžiausias visatos matmuo yra maždaug dešimt keturiasdešimtuoju laipsniu didesnis už mus, o mažiausia jos sudėtinė dalis yra dešimt keturiasdešimtuoju laipsniu mažesnė. — Holusas pažvelgė į mane ir pasiūbavo aukštyn bei žemyn. — Mes iš tiesų esame kūrinio centre, jei tik žinote, kaip į šį kūrinį žiūrėti.
Kai pradėjau dirbti KOM, visa antrojo aukšto priekinė dalis buvo skirta paleontologijai. Šiauriniame sparne, tiesiai virš suvenyrų parduotuvių ir užkandinių, visada būdavo stuburinių paleontologijos ekspozicijos — vadinamoji „Dinozaurų galerija”, — o pietiniame sparne iš pradžių buvo bestuburių paleologinė galerija; tiesą sakant, žodžiai „Paleontologijos muziejus” tebėra ten iškalti sienos viršuje.
Tačiau bestuburių galerija buvo uždaryta kažin kada, o 1999 metais šie plotai buvo iš naujo atverti publikai kaip „Atradimų galerija” — būtent tokios pramogos patinka racionaliajai Kristinai Dorati: vaikams įrengti interaktyvūs displėjai, iš kurių nieko rimta neišmoksi. Naujosios galerijos reklaminiai plakatai metro skelbė: „Įsivaizduokite, kas būtų, jei muziejui vadovautų aštuonmetis.” Kaip kartą yra pasakęs Džonas Lenonas, lengva, jei bandai.
Mūsų pasididžiavimas ir džiaugsmas stuburinių paleontologijos skyriuje — parazaurolofo griaučiai su didinga metro ilgio skiautere. Visi pavyzdžiai bet kuriame kitame pasaulio muziejuje yra mūsų dinozauro kopijos. Tiesą sakant, net Atradimų galerijoje yra mūsų parazaurolofo, gulinčio ant dirbtinės senovinės uolienos, kopija. Vaikai su mediniais plaktukais ir kaltais stebi dinozaurą ištisas dienas, dažniausiai užkėlę savo sėdynes ant didingos kaukolės.
Tiesiai priešais stuburinių paleontologijos galeriją yra vidinis balkonas, išeinantis į rotondą, kurios marmurines grindis puošia subtilus sprogstančios žvaigždės piešinys. Priešingoje pusėje, Atradimų galerijoje, yra kitas balkonas. Tarp šių balkonų, virš pagrindinio įėjimo su stiklinėmis durimis, yra trys vertikalūs tamsinto stiklo langai.
Prieš muziejui atveriant duris lankytojams, pravedžiau Holusą per stuburinių paleontologijos galeriją. Mes turime geriausią pasaulyje hadrozauridų kolekciją. Mes taip pat turime įspūdingą albertozaurą, grėsmingą čazmozaurą, dvi dinamiškas alozauro kopijas ir puikų stegozaurą, be to, pleistoceno periodo žinduolių ekspoziciją — sieną, nukabinėtą primatų bei hominidų liekanų kopijomis, La Bri deguto nuotėkų eksponatą, standartinę arklio evoliucijos seką ir nuostabią vėlyvojo kreidos laikotarpio povandeninio pasaulio dioramąsu pleziozaurais, mozazaurais ir amonitais.
Taip pat nusivedžiau Holusą į nekenčiamą Atradimų galeriją, kur karališkasis tiranozauras stūkso virš nelemtojo parazaurolofo, sumontuoto ant grindų. Holusą pakerėjo visos fosilijos.
Be to, jam parodžiau daugybę dinozaurų piešinių, kuriuose jie pavaizduoti tokie, kokie galėjo atrodyti gyvi, ir paprašiau, kad Abdusas įrašytų Holusui į vaizdajuostę „Juros periodo parko” kopiją.
Taip pat daug laiko praleidome su irzliu senuoju Džonsiu, apžiūrinėdami bestuburių paleontologines kolekcijas; Džonsis turėjo be galo daug trilobitų.
Nusprendžiau, jog atėjo metas teisingumui. Pačioje pradžioje Holusas pažadėjo pasidalyti informacija, kurią surinko jo gentainiai. Laikas pradėti ją kaupti. Paprašiau, kad Holusas papasakotų apie gyvybės formų evoliucijos istorijąjo pasaulyje.
Maniau, jog Holusas atsiųs man knygą. Tačiau jis padarė daugiau.
Kur kas daugiau.
Holusas paaiškino, kad, norint tai deramai padaryti, jam reikia tam tikros erdvės, tad mes palaukėme, kol muziejus užsidarys. Atvaizdas trumpam pašmėžavo mano kabinete ir išnyko. Paaiškėjo, jog yra paprasčiau man nešiotis holoforminį projektorių iš vienos vietos į kitą nei atvaizdui vaikščioti kartu su manimi muziejaus koridoriais, nes beveik visi — saugotojai, doktorantai, valytojos, lankytojai — rasdavo priežastį mus sustabdyti ir pasišnekučiuoti su ateiviu.
Liftu nusileidau į pagrindinį aukštą, prie plačių akmeninių laiptų, supančių Nisgos totemo stulpą ir einančių į rūsį. Tiesiai po pagrindine rotonda buvo mūsų vadinamoji žemutinė rotonda. Didelė atvira erdvė, nudažyta uždarytos grietine pomidorų sriubos spalva, buvo KOM teatro, įsikūrusio po antrame aukšte esančiomis suvenyrų parduotuvėmis, vestibiulis.
Paprašiau pagalbinio personalo pastatyti ant trikojų penkias vaizdo kameras, kad galėčiau įrašyti tai, ką Holusas ketina man parodyti — žinojau, jog jis nenori, kad žmonės žiūrėtų per aštuonis pečius, kai ateivis dirbs; tačiau Holusas suprato, jog gaudami iš jo informaciją kaip užmokestį, privalome ją įrašyti. Pastačiau holoforminį projektorių plačių grindų viduryje ir pabeldžiau į jį kviesdamas forhilnoro džiną. Holusas ir vėl pasirodė, ir aš pirmą kartą išgirdau forhilnorų kalbą, kai ateivis dalijo nurodymus projektoriui. Jie skambėjo tarsi daina, ir Holusas harmonizavo pats su savimi.
Staiga vestibiulį pakeitė neįtikėtinas, nežemiškas vaizdas. Negalėjau atspėti, ar reginys tikras, panašiai kaip ir su Holuso atvaizdu; jaučiausi tarsi būčiau perkeltas per kelias dešimtis šviesmečių į Beta Hydri III.
— Suprantama, jog tai imitacija, — paaiškino Holusas, — tačiau mes manome, kad ji tiksli, nors gyvūnų spalvos yra spėjamos. Šitaip mano pasaulis atrodė prieš septyniasdešimt milijonų metų, prieš pat naujausią masinį išnykimą.
Ausyse pajutau širdies tvinksnius. Sutrepsėjęs kojomis, pajutau raminantį žemutinės rotondos grindų kietumą — vienintelį įrodymą, jog dar tebesu Toronte.
Dangus buvo toks pat žydras, kaip ir žemėje, ir jame tvyrojo audros debesys; matyt, azotodeguonies atmosferos, prisotintos vandens garų, fizika yra universali. Landšaftą sudarė švelniai banguojančios kalvos, taip pat matėsi apsuptas smėlio tvenkinys, telkšantis maždaug toje vietoje, kurioje iš tiesų yra Nisgos totemo stulpas. Saulė buvo tokia pat blyškiai geltona kaip mūsiškė, ir atrodė tokio paties dydžio, kaip mums iš Žemės atrodo mūsų saulė. Žinyne paskaičiau apie Beta Hydri: ji yra 1,6 karto didesnė ir 2,7 karto ryškesnė už saulę, tad forhilnorų gimtosios planetos orbita turėtų būti labiau nutolusi nei Žemės orbita nuo Saulės.