Visa augmenija buvo žalia — chlorofilas, dar vienas junginys, Holuso teigimu įrodantis intelektualaus projekto požymius, buvo geriausiai savo paskirtį atliekanti cheminė medžiaga, kad ir kokiame pasaulyje jis būtų. Lapų funkciją atliekančios augalų dalys buvo idealiai apvalios ir iš apačios paremtos centriniu stiebeliu. Ir to, kas buvo medžių ekvivalentai, kamienus dengė ne žievė, o skaidri medžiaga, panaši į Holuso akis dengiančius kristalus.
Vis dar matėsi greta manęs stovintis Holusas. Atrodė, jog kelių gyvūnų, kuriuos mačiau, kūno sandara buvo tokia pati kaip Holuso, nors jų aštuonios galūnės buvo nediferencijuotos: visos naudojamos judėti, o ne manipuliuoti. Tačiau dauguma gyvybės formų turėjo ne aštuonias, o penkias galūnes — matyt, tai buvo ektoterminiai penkiakojai, kuriuos Holusas minėjo anksčiau. Vienų penkiakojų kojos buvo nepaprastai ilgos ir laikė liemenis labai aukštai iškeltus. Kitų galūnės buvo tokios trumpos, kad jų kūnai vilkosi žeme. Apstulbęs stebėjau, kaip vienas penkiakojis spardė aštuonkojį tol, kol šis neteko sąmonės, ir tada palinko liemeniu, kurio apačioje, matyt, buvo burna virš gulinčio gyvūno.
Žydrame danguje niekas neskraidė, nors mačiau penkiakojus, kuriuos pavadinau „skėčiais”: su membranomis, besidriekiančiomis tarp visų penkių galūnių. Jie tarsi parašiutai leisdavosi iš medžių, matyt, gebėdami valdyti savo nusileidimą suartindami ar atitolindami specialias galūnes; atrodo, kad jie taikėsi nutūpti ant penkiakojų arba aštuonkojų nugarų ir juos nužudyti nuodingais pilve esančiais smaigaliais.
Nė vienas mano matytų gyvūnų neturėjo tokių kaip Holuso akių stiebelių; spėliojau, ar jie vėliau neišsivystė būtent todėl, kad gyvūnai galėtų matyti sklendžiančius jų link „skėčius”. Kad ir kaip ten būtų, evoliucija — tai ginklavimosi varžybos.
— Neįtikėtina, — tariau. — Visiškai nematyta ekosistema.
Įsivaizduoju, kad mano žodžiai pralinksmino Holusą.
— Būtent taip jaučiausi ir aš pirmą kartą čia atvykęs. Nors jau buvau matęs kitų ekosistemų, nieko nėra nuostabiau kaip susidurti su kitų gyvybės formų rinkiniu ir stebėti, kaip jos sąveikauja.
— Jis trumpam nutilo. — Kaip sakiau, tai mano pasaulis, koks jis būtų atrodęs prieš septyniasdešimt milijonų jūsų metų. Kai įvyks kitas masinis išnykimas, visi penkiakojai bus išnaikinti.
Stebėjau, kaip vidutinio dydžio penkiakojis puola šiek tiek mažesnį aštuonkojį. Kraujas buvo visiškai toks pat raudonas kaip ir žemiškasis, o mirštančio gyvūno kupiname kančios riksme, nors ir dvitoniame, sklindančiame pakaitomis iš dviejų burnų, girdėjosi tas pats siaubas.
Atrodo, jog nenoras mirti yra dar viena universali konstanta.
7
Prisimenu, kaip praėjusį spalį grįžau namo, išgirdęs pirminę daktaro Nogučio diagnozę. Pastačiau savo furgoną įvažiavime į garažą. Siuzana jau buvo namie; tomis retomis dienomis, kai aš važiuodavau į darbą automobiliu, tas, kuris pirmas iš mūsų grįždavo namo, uždegdavo šviesą priebutyje, kad kitas žinotų, jog garaže jau yra automobilis. Aš, suprantama, paėmiau automobilį, kad galėčiau nuvažiuoti pas daktarą Nogučį, kurio kabinetas yra Finčo ir Beivju gatvių sankryžoje.
Išlipau iš automobilio. Vėjas buvo prižarstęs lapų ant mūsų įvažiavimo į garažą ir pievelės. Priėjau prie paradinių durų ir įėjau vidun. Išgirdau iš radijo sklindančią Feit Hil dainą „Šis bučinys”. Namo grįžau vėliau nei įprasta, ir Siuzana triūsė virtuvėje — girdėjau tarškančius puodus bei prikaistuvius. Perėjau kietmedžiu iškaltą priemenę ir pakilau puse laiptatakio iki svetainės; paprastai sustodavau nedideliame darbo kambaryje patikrinti korespondenciją, — jei Siuzana grįždavo namo pirmoji, ji padėdavo mano laiškus ant žemos knygų lentynos prie pat darbo kambario durų, — tačiau šiandien man rūpėjo visai kas kita.
Išėjusi iš virtuvės, Siuzana pabučiavo mane.
— Kas atsitiko? — paklausė ji.
— Kur Rikis? — klausimu atsakiau į klausimą.
Jam taip pat privalau pasakyti, tačiau bus lengviau pirmiau papasakoti Siuzanai.
— Pas Ngujenus.
Ngujenai gyveno už dviejų namų; jų sūnus Bobis buvo to paties amžiaus kaip ir Rikis.
— Kokios bėdos?
Laikiausi įsikibęs turėklų laiptų viršuje, vis dar būdamas šoko būsenos nuo išgirstos diagnozės. Rankos mostu pakviečiau Siuzaną kartu sėsti ant sofos.
— Siu, — tariau, kai atsisėdome, — šiandien buvau pas daktarą Nogučį.
Ji žiūrėjo man tiesiai į akis, stengdamasi jose perskaityti žinią.
— Kodėl?
— Dėl to kosulio. Buvau pas gydytoją praėjusią savaitę, ir jis atliko kai kuriuos tyrimus. Daktaras Nogučis pakvietė šiandien atvykti ir aptarti rezultatus. — Pasislinkau arčiau žmonos. — Nieko tau nesakiau; tyrimai atrodė įprasti — neverti apie juos pasakoti.
Siuzana kilstelėjo antakius, o jos veidas tapo labai susirūpinęs.
— Ir?
Susiradau jos ranką ir paėmiau. Siuzanos ranka drebėjo.
— Man vėžys, — pasakiau, — plaučių.
Siuzana išplėtė akis.
— O Dieve, — sukrėsta sudejavo ji. — Kas… kas dabar bus? — paklausė.
Lengvai gūžtelėjau pečiais.
— Reikės atlikti daugiau tyrimų. Diagnozė buvo nustatyta remiantis mano skrepliuose rastomis medžiagomis, tačiau gydytojas nori, jog būtų padalyta biopsija bei kiti tyrimai, kad būtų galima nuspręsti… nuspręsti, kiek jis išplitęs.
— Kaip? — paklausė Siuzana drebančiu balsu.
— Kaip aš jį gavau? — Trūktelėjau pečiais. — Nogučis mano, kad nuo mineralinių dulkių, kurių prisikvėpavau per visus tuos metus.
— Dieve, — virpėdama sudejavo Siuzana, — o Dieve.
Donaldas Čenas dešimt metų dirbo Maklaflino planetariume iki jį uždarant ir, kitaip nei kolegos, jis vis dar dirba. Donaldas buvo perkeltas į KOM švietimo programų skyrių, tačiau KOM nebuvo nuolatinių patalpų, pašvęstų astronomijai, tad Donas ne kažin ką teveikė — nors CBC kanalas kasmet ekrane parodydavo jo besišypsantį veidą, kai pradėdavo kristi meteoritų lietus.
Visas personalas Čeną vadino „vaikščiojančiu lavonu”. Jo veidas buvo siaubingai išblyškęs — astronomų profesinė rizika — ir atrodė, kad netrukus KOM jį taip pat išspirs.
Žinoma, Holuso buvimas suintrigavo visą muziejaus personalą, tačiau Donaldas Čenas šiuo apsilankymu domėjosi ypač. Jis buvo nuoširdžiai įsižeidęs, kad ateivis ieškojo ne astronomo, o paleontologo. Ceno kabinetas iš pradžių buvo planetariume; jo naujasis kabinetas čia, saugyklų centre, buvo ne ką didesnis už pastatytą karstą, tačiau Donas dažnai prasimanydavo priežasčių apsilankyti pas mane su Holusu, ir aš pradėjau priprasti priėjo beldimų į mano duris.
Holusas pirmą kartą vietoj manęs atidarė duris. Dabar jam gana sėkmingai pavykdavo susidoroti su durimis ir manipuliuoti rankena viena iš savo kojų, o ne apsisukti, kad padarytų tai ranka. Prie pat durų kėdėje sėdėjo Mušeika — taip visi pravardžiavo Alą Brusterį, dramblotą apsaugos darbuotoją, dėl Holuso lankymųsi paskirtą nuolat dirbti paleobiologijos skyriuje. O šalia Mušeikos stovėjo Donaldas Čenas.