— Ni hao ma? — kreipėsi Holusas į Čeną.
Man pasisekė, kad prieš du dešimtmečius dalyvavau bendrame Kanados ir Kinijos dinozaurų tyrimo projekte, tad pakenčiamai išmokau mandarinų dialektą, ir dabar nekreipiau dėmesio į pasisveikinimą kiniškai.
— Hao, — atsakė Čenas.
Jis įsmuko į mano kabinetą, uždarė paskui save duris ir linktelėjo Mušeikai.
— Sveikas, Žudike, — angliškai pasisveikino su manimi Čenas.
— Žudike? — nustebo Holusas ir pažvelgė iš pradžių į Čeną, po to į mane.
Nusikosėjau.
— Tai aa… pravardė.
Čenas pasisuko į Holusą.
— Tomas vadovauja kovai prieš dabartinę muziejaus administraciją. Laikraštis ‘‘Toronto Star” praminė jį vampyrų žudiku.
— Potencialiu vampyrų žudiku, — pataisiau Doną. — Dorati vis dar dažniausiai pavyksta pasiekti savo.
Čenas atsinešė senovinę knygą, sprendžiant iš hieroglifų paauksuotame viršelyje, parašytą kiniškai; nors galiu kalbėti šia kalba, tačiau skaityti man yra neįkandama.
— Kas tai? — paklausiau.
— Kinijos istorija, — atsakė Čenas. — Esu įtaisęs slaptą klausymosi aparatą pas Kangą.
Kangas vadovavo Artimųjų Rytų ir Azijos civilizacijų skyriaus Luizos Holi Stoun komitetui, dar vienam junginiui, atsiradusiam po Hariso finansavimo apkarpymų.
— Dėl to panorau susitikti su Holusu.
Forhilnoras kilstelėjo savo akių stiebelius pasirengęs padėti.
Čenas padėjo sunkią knygą ant mano rašomojo stalo.
— 1998 metais grupė Vokietijos Makso Planko nežemiškosios fizikos instituto astronomų paskelbė, jog atrado supernovos liekanas — tai, kas liko po milžiniškos žvaigždės sprogimo.
— Aš žinau apie supernovas, — įsiterpė Holusas. — Tiesą sakant, daktaras Džerichas ir aš neseniai apie jas kalbėjome.
— Gerai, — sutiko Čenas. ^ Taigi šių vyrukų atrastos liekanos yra labai arti, gal už 650 šviesmečių, Vėlos žvaigždyne. Jie šias liekanas pavadino RX J0852.0-4622.
— Supratau, — tarė Holusas.
Čenas turėjo menką humoro jausmą. Jis tęsė toliau:
— Suformavusi šias liekanas supernova turėjo būti matoma mūsų danguje maždaug 1320 metais. Tiesą sakant, ji turėjo šviesti ryškiau nei mėnulis ir būti matoma net dienos metu. — Čenas nutilo, laukdamas, kad kuris nors iš mūsų užginčys šį teiginį. Mes nesiginčijome, tad Donas tęsė: — Tačiau apie ją nėra jokių istorinių įrašų, visiškai neužsimenama, kad ji kada nors būtų buvusi pastebėta.
Holuso akių stiebeliai suvilnijo.
— Sakėte, jog ši supernova buvo Vėlos žvaigždyne? Tai pietinis žvaigždynas tiek jūsų, tiek mano pasaulio danguje. Tačiau jūsų pasaulio Pietų pusrutulyje yra nedaug gyventojų.
— Tiesa, — sutiko Čenas. — Tiesą sakant, vieninteliai žemiškieji supernovos įrodymai, kuriuos apskritai pavyko rasti, yra nitratų padidėjimas Antarktidos sniege, kurį galima sieti su supernova; panašūs padidėjimai siejami su kitomis supernovomis. Tačiau Vela^ra matoma iš mano protėvių žemės; ją galima aiškiai matyti Pietų Kinijoje. Pamaniau, jog jei kas nors ir užfiksavo supernovą, tai turėjo padaryti kinai. — Donas pakėlė knygą. — Bet jokių įrašų nėra. Žinoma, 1320-ieji buvo Juanų dinastijos valdymo vidurys.
— Ak, — apsimečiau išminčiumi, — Juanų.
Čenas pažvelgė į mane tarsi į banalų miesčionį.
— Juanų dinastiją Pekine įkūrė Kubla Chanas, — tęsė Čenas.
— Paprastai kinų vyriausybės dosniai remdavo astronominius tyrimus, tačiau tuo metu mokslas nebuvo finansuojamas, nes viską užvaldė mongolai. — Jis trumpam nutilo. — Nelabai skiriasi nuo to, kas dabar vyksta Ontarijo provincijoje.
— Ar tik nejaučiame pagiežos? — įgėliau.
Čenas lengvai trūktelėjo pečiais.
— Tai vienintelis aiškinimas, kurį galiu sugalvoti, kodėl mano tauta neaprašė supernovos. — Jis atsisuko į Holusą. — Supernova iš Beta Hydri turėjo būti taip pat gerai matoma kaip ir iš čia. Ar jūsų rasė turi kokių nors duomenų apie ją?
— Patikrinsiu, — pažadėjo Holusas.
Atvaizdas liovėsi judėjęs; net liemuo nebesiplėtė ir nesusitraukinėjo. Laukėme maždaug minutę, tuomet milžiniškas voras vėl atgijo. Holusas vėl grįžo į savo įsikūnijimą.
— Ne, — pareiškė jis.
— Jokių duomenų apie supernovą prieš 650 metų?
— Ne, kalbame apie Vėlos žvaigždyną.
— Suprantama, jog aš turiu omenyje Žemės metus.
Užuomina, kad jis galėjo supainioti, įžeidė Holusą.
— Žinoma. Paskutinioji plika akimi matoma supernova, kurią stebėjo arba forhilnorai, arba rydai, buvo atsiradusi Didžiajame Magelano Debesyje prieš penkiolika metų. Prieš tai abi rasės matė supernovą žvaigždyne, kurį jūs vadinate Gyvatnešio, ir tai buvo pačioje jūsų septynioliktojo amžiaus pradžioje.
Čenas linktelėjo.
— Keplerio supernova.
Jis pažvelgė į mane.
— Ji buvo čia matoma 1604 metų pradžioje. Supernova spindėjo ryškiau už Jupiterį, tačiau dienos metu ją įžiūrėti turėjo būti sunku. — Susimąstęs Čenas sučiaupė lūpas. — Nuostabu. Keplerio supernova nebuvo nei arti Žemės, nei Beta Hydris, nei Delta Pavonis, tačiau visi trys pasauliai ją matė ir tai užfiksavo. Supernova 1987A net nebuvo šioje galaktikoje, tačiau mes visi ją užregistravome. O supernova Vėlos žvaigždyne 1320 metais susidarė gana netoli. Maniau, kad kažkas ją matė.
— Gal sutrukdė dulkių debesis? — spėliojo Holusas.
— Šiuo metu nėra jokio dulkių debesio, — atsakė Čenas. — Be to, tas debesis turėjo būti arba nepaprastai arti žvaigždės, kuri sprogo, arba neįtikėtinai didelis, kad užstotų vaizdą iš Žemės ir Beta Hydri, ir Delta Pavonis. Kažkas būtų ją pastebėjęs.
— Tai bent mįslė, — sumurmėjo Holusas.
Čenas linktelėjo.
— Keista, tiesa?
— Mielai jums pateiksiu visą informaciją apie supernovas, kurią sukaupė mano tautiečiai, — pažadėjo Holusas. — Galbūt ji ką nors apšvies.
Spėliojau, ar Holusas sąmoningai pavartojo žodžių žaismą.
— Būtų puiku, — nudžiugo Čenas.
— Pasirūpinsiu, kad iš pagrindinio laivo atsiųstų medžiagos, — užtikrino Holusas, siūbuodamas akių stiebelius.
Kai man buvo keturiolika, muziejus surengė konkursą vaikams, besidomintiems dinozaurais. Nugalėtojas turėjo gauti įvairiausių su paleontologija susijusių prizų.
Jei tai būtų buvęs smulkmenų ar bendrųjų žinių apie dinozaurus konkursas arba jei vaikams būtų reikėję atpažinti fosilijas, esu tikras, jog būčiau laimėjęs.
Tačiau taip nebuvo. Konkurse reikėjo padaryti dinozauro marionetę.
Žinojau, koks tai turėjo būti dinozauras — parazaurolofas, KOM simbolis.
Mėginau padaryti dinozaurą iš plastilino ir putplasčio bei medinių kaištelių.
Išėjo kažkoks nesusipratimas. Galva su ilga skiautere visai nesilaikė. Taip ir neužbaigiau dinozauro. Konkurse nugalėjo kažkoks storuliukas; aš dalyvavau prizų įteikimo ceremonijoje. Vienas prizų buvo zauropodo modelis. Berniukas sušuko: „Jėga! Brontozauras!” Aš pasišlykštėjau: net septintajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje nieko neišmanantis apie dinozaurus modelį būtų pavadinęs apatozauru.
Tačiau man tai buvo vertinga pamoka.
Supratau, jog negalima pasirinkti, kokiu būdu tave tikrins.
Galbūt Donaldas Čenas su Holusu ir buvo susižavėję supernova, tačiau mane labiau domino tai, apie ką su Holusu kalbėjome anksčiau. Kai tik Donas išėjo, kreipiausi į Holusą: