— Taigi, Holusai, atrodo, kad jūs, vyručiai, labai domitės DNR.
— Manau, jog tai tiesa, — atsakė ateivis.
— Ką… — mano balsas ėmė trūkinėti; nurijau seilę ir vėl pabandžiau: — Ką jūs žinote apie DNR sutrikimus, jų reprodukcijos klaidas?
— Žinoma, tai ne mano sritis, — atsakė Holusas, — o mūsų erdvėlaivio gydytojos Lablok. Ji yra gana patyrusi šioje srityje…
— O ar šis Lablok… — vėl nurijau seilę, — … ar ši Lablok ką nors nusimano, tarkime, apie vėžį?
— Vėžio gydymas mūsų pasaulyje yra specializuota disciplina, — atsakė Holusas. — Žinoma, Lablok kažką apie tai nusimano, tačiau;..
— Ar jūs išgydote vėžį?
— Mes jį gydome švitinimu ir chemikalais, — paaiškino Holusas. — Kartais šis gydymas būna veiksmingas, tačiau dažniausiai ne.
Jo balsas nuskambėjo gana liūdnai.
— Ak, — tariau, — tas pats ir Žemėje.
Kurį laiką tylėjau; žinoma, tikėjausi kitokio atsakymo. Na, tiek to.
— Kalbant apie DNR, — pagaliau prabilau, — ar… ar negalėčiau gauti jūsų DNR pavyzdžio? Žinoma, jei tai nėra per daug asmeniška. Norėčiau atlikti kai kuriuos tyrimus.
Holusas ištiesė ranką.
— Prašau.
Vos neužkibau už šio kabliuko.
— Juk iš tiesų jūsų čia nėra. Jūs esate tik projekcija.
Holusas nuleido ranką, o jo akių stiebeliai suvilnijo, išrašydami „S” raidę.
— Atleiskite už pokštą. Tačiau, žinoma, jei norite DNR pavyzdžių, mielai pateiksiu. Pasirūpinsiu, kad atvyktų kosminis keltas su DNR pavyzdžiais.
— Dėkui.
— Tačiau galiu pasakyti, ką atrasite. Atrasite, jog mano egzistavimas yra toks pat neįtikėtinas, kaip ir jūsų. Tokia sudėtinga išsivysčiusios gyvybės forma tiesiog negalėjo atsirasti atsitiktinai.
Giliai įkvėpiau. Nenorėjau ginčytis su ateiviu, bet, po velnių, jis juk mokslininkas. Turėtų būti išmintingesnis. Pasisukau kėdėje į kompiuterį, užkeltą ant įrenginio, gauto mainais už rašomąją mašinėlę, kai pradėjau čia dirbti. Man davė madingą dvigubą „Microsoft” klaviatūrą; muziejus privalėjo jomis aprūpinti visus, kurie prašė, po to, kai personalo draugija pradėjo kaltinti administraciją, kad ji atsakinga už darbuotojų riešų uždegimus.
Mano kompiuteryje buvo „Windows NT” sistema, tačiau aš jame atidariau DOS dialogą ir, sulaukęs kreipinio, klaviatūroje surinkau komandą. Pradėjo veikti taikomoji programa, ir ekrane išdygo šachmatų lenta.
— Tai standartinė žmonių žaidimo lenta, — paaiškinau. — Joje mes žaidžiame du strateginius žaidimus: šachmatais ir šaškėmis.
Holusas suglaudė akis.
— Girdėjau apie pirmąjį kiek žinau, meistrišką žaidimą šachmatais jūs laikėte vienu didžiausių žmonijos intelektualių laimėjimų — kol kompiuteris nenugalėjo labiausiai patyrusio žmogaus. Jūs, žmonės, esate linkę gana painiai apibrėžti intelektą.
— Galbūt, — sutikau. — Tačiau iš tiesų noriu pakalbėti apie kai ką daugiau nei šaškės. — Paspaudžiau klavišą. — Čia atsitiktinai išdėstytos žaidimo figūros. — Maždaug trečdalyje iš šešiasdešimt keturių langelių išdygo apvalios figūros. — O dabar žiūrėkite: kiekvienas užimtas langelis turi aštuonis kaimyninius, įskaitant esančius kampuose pagal įstrižaines, teisingai?
Holusas vėl barkštelėjo akimis.
— O dabar paimkime tris paprastas taisykles: bet kuris langelis liks nepakitęs — arba užimtas, arba tuščias — jei tiksliai du kaimyniniai langeliai yra užimti. O jei užimtas langelis turi tris užimtus kaimyninius langelius, jis lieka užimtas. Visais kitais atvejais langelis tampa tuščias, jei toks nebuvo, o jei buvo tuščias, lieka tuščias. Supratote?
— Taip.
— Gerai. O dabar išplėskime lentą. Naudokime ne 8 x 8 matricą, o 400 x 300; šiame vaizduoklyje kiekvieną langelį bus galima pavaizduoti 2x2 taškų elementu. Užimtus langelius vaizduosime baltais elementais, o neužimtus juodais.
Paspaudžiau klavišą, ir šachmatų lenta nutolo, tuo pat metu išsiplėsdama į visus keturis ekrano kampus. Esant tokiai skiriamajai gebai, lentos tinklelis išnyko, tačiau aiškiai matėsi atsitiktinai išsidėstę šviesūs ir tamsūs elementai.
— Dabar, — tariau, — pritaikykime mūsų tris taisykles. — Paspaudžiau tarpo klavišą, ir taškų išsidėstymas pasikeitė. — Dar kartą, — tariau, paspausdamas tarpo klavišą, ir išsidėstymas vėl pasikeitė. — Ir dar kartą. — Vėl spustelėjau klavišą, ir taškai ekrane vėl kitaip išsidėstė.
Holusas pažvelgė į monitorių, po to į mane.
— Ir?
— Ir tai, — atsakiau, paspausdamas kitą klavišą, ir procesas pradėjo kartotis automatiškai: taikyti tris taisykles kiekvienai esančiai lentoje figūrai, parodyti naująjų išsidėstymą, vėl taikyti tris taisykles, rodyti pasikeitusį išsidėstymą ir taip toliau.
Prireikė vos kelių sekundžių, kad atsirastų pirmasis sklandytuvas.
— Ar matote tą penkių elementų grupę? — paklausiau. — Mes ją vadiname „sklandytuvu”. A, štai dar vienas. — Bakstelėjau pirštu į ekraną. — Ir dar vienas. Stebėkite, kaip jie juda.
Ir iš tiesų atrodė, kad taškai juda darnia grupe, keliaudami monitoriuje iš vienos vietos į kitą.
— Jei šią imitaciją tęstume pakankamai ilgai, — paaiškinau, — išvystume įvairiausių panašių į gyvybę darinių; tiesą sakant, šis žaidimas vadinasi „Gyvybė”. Jį 1970 metais išrado matematikas Džonas Konvėjus; aš naudodavau šį žaidimą Toronto universitete dėstydamas evoliuciją. Konvėjų apstulbino tai, ką sukūrė šios trys paprastos taisyklės. Jei atliksime pakankamai daug iteracijų, atsiranda vadinamoji „sklandytuvų patranka” — struktūra, reguliariais intervalais iššaunanti naujus sklandytuvus. Iš tiesų sklandytuvų patrankas galima sukurti, kai susiduria trylika ar daugiau sklandytuvų, tad, tam tikra prasme, sklandytuvai reprodukuojasi. Taip pat galima gauti „rijikus”, kurie suardo pro šalį slenkančius objektus; šio proceso metu „rijikai” yra apgadinami, tačiau po kelių ciklų jie patys save pataiso. Sis žaidimas sukuria judėjimą, reprodukavimąsi, maitinimąsi, augimą, žaizdų gijimą ir dar daugiau. Ir visa tai vyksta iš pradžių buvusiai atsitiktinei figūrų atrankai pritaikius šias tris paprastas taisykles.
— Nesuprantu, ką jūs man norite įrodyti, — pareiškė Holusas.
— Esmė yra tai, jog gyvybė — kad ir kokia sudėtinga ji atrodytų — gali būti sukurta taikant labai paprastas taisykles.
— Ir ką būtent reiškia tos taisyklės, kurias jūs be paliovos taikote?
— Na, fizikos dėsnius, tarkime…
— Niekas neginčija, kad menama tvarka gali atsirasti taikant paprastas taisykles. Tačiau kas jas parašė? Visatai, kurią man rodote, jas parašė… sakėte jo vardą…
— Džonas Konvėjus.
— Taip. Taigi Džonas Konvėjus yra šios visatos dievas, ir visa ši imitacija įrodo, kad bet kuriai visatai reikalingas dievas. Konvėjus buvo programuotojas. Dievas taip pat buvo programuotojas; jo sugalvoti fizikos dėsniai ir fizinės konstantos yra mūsų visatos kompiuterinė programa. Tariamas skirtumas tarp jūsų Konvėjaus ir mūsų Dievo yra tas, kad ponas Konvėjus, kaip sakėte, nežinojo, kokį rezultatą duos jo kompiuterinė programa, kol jos nesukompiliavo ir nepradėjo vykdyti, todėl jį ir nustebino rezultatai. Manome, kad mūsų kūrėjas omenyje turėjo konkretų rezultatą ir parašė tokią kompiuterinę programą, kuri jį duotų. Žinoma, ne viskas vyko tiksliai taip, kaip buvo suplanuota — tokią mintį perša masiniai išnykimai. Tačiau vis tiek atrodo aišku, kad Dievas sąmoningai sukūrė visatą.