Holusas labai ilgai žiūrėjo į mane.
— Šie — kaip jūs juos vadinate? Ekstremistais? Šie ekstremistai mano, kad negerai žudyti net negimusį vaiką?
— Taip.
Sunku atspėti Holuso kalbos toną, kai jo balsas šokinėja tarp dviejų burnų, tačiau bent jau man pasirodė, kad ateivis negali patikėti.
— Ir savo nepritarimąjie demonstruoja žudydami suaugusiuosius?
Nežymiai linktelėjau.
— Matyt.
Holusas dar kurį laiką patylėjo, o jo sferinis kūnas kilojosi aukštyn ir žemyn.
— Mes turime sąvoką, kuri vadinama… — jo dviguba burna sudainavo dvi rėžiančias ausį gaidas. — Ji reiškia nesuderinamumą, kai įvykiai ar žodžiai turi priešingą prasmę.
— Mes taip pat turime panašią sąvoką. Ją vadiname ironija.
Ateivio akys vėl nukrypo į laikraštį.
— Matyt, ne visi žmonės ją supranta.
9
Aš niekada nerūkiau. Tad kodėl man plaučių vėžys?
Kaip sužinojau, tai būdinga mano kartos paleontologams, geologams ir mineralogams. Tam tikra prasme buvau teisus, savo kosulį aiškindamas dulkėta aplinka, kurioje dirbu. Mes dažnai naudojame įrankius, sutrinančius akmenis į smulkius miltelius ir sukuriančius gausybę mažyčių dulkelių, kurios…
Žinoma, kad išsivystytų plaučių vėžys, reikia daug laiko, o aš paleontologijos laboratorijose dirbu jau trisdešimt metų. Dabar beveik visada dėviu kaukę; mūsų sąmoningumas išaugo, ir dabar beveik visi dirbdami tokį darbą dėvi kaukes. Tačiau ištisus dešimtmečius, gamindamas gyvūnų kopijas, aš kvėpavau akmens dulkėmis, nekalbant apie asbesto plaušelius bei stiklo pluošto siūlelius.
Ir dabar už tai moku.
Keli Siuzanos ir mano draugai patarė bylinėtis — gal su muziejumi, o gal su Ontarijo vyriausybe (muziejaus steigėja). Žinoma, mano darbo vieta galėjo būti saugesnė; žinoma, man turėjo pravesti geresnį darbų saugos instruktažą, žinoma…
Tai buvo natūrali reakcija. Kažkas privalo sumokėti už neteisybę. Tomas Džerichas: jis šaunus vyrukas, geras vyras ir tėvas, aukoja labdarai… galbūt ne tiek daug, kiek galėtų, tačiau kas mėnesį kažkiek paaukoja. Ir jis visada pasisiūlo padėti, kai kas nors kraustosi ar dažo namą. O dabar geras senasis Tomas serga vėžiu.
Taip, manė draugai, kažkas tikrai privalo sumokėti.
Tačiau aš mažiausiai norėjau gaišti laiką bylinėdamasis. Todėl ne, neketinau nieko paduoti į teismą.
Bet aš sirgau plaučių vėžiu; ir turėjau su tuo susitaikyti.
Tai buvo šiek tiek ironiška.
Dalis to, ką Holusas laikė Dievo buvimo patvirtinimu, man nebuvo nauja. Tos pagrindinės konstantos kartais buvo vadinamos antropiniu kosmologiniu principu; apie jį užsimindavau savo evoliucijos kurse. Žinoma, Holusas buvo teisus, kad visata, bent jau iš pažiūros, atrodo suprojektuota gyvybei. Kaip 1981 metais pareiškė seras Fredas Hoilis, „Logiškas šių faktų interpretavimas perša išvadą, kad superintelektas kvailioja su fizika, chemija bei biologija ir nėra jokių aklų jėgų, kurias būtų verta minėti kalbant apie gamtą. Skaičiai, kuriuos gauname vertindami šiuos faktus, man atrodo tokie įtikinami, kad ši išvada yra beveik neginčijama.” Tačiau seras Fredas taip pat yra paskelbęs daugybę teiginių, kurių likusi mokslinės bendruomenės dalis nesutiko pripažinti.
Tęsdamas mūsų pokalbį, Holusas užsiminė apie žiuželius — nors lotyniškai jis neteisingai pavartojo šio žodžio daugiskaitą. Holusui visą laiką buvo vargo su lotyniškų žodžių daugiskaita. Žiuželiai — tai panašūs į plaukus ląstelių tęsiniai, gebantys ritmiškai judėti; jų yra daugelyje žmonių ląstelių rūšių ir, kaip teigė Holusas, taip pat ir forhilnorų bei rydų ląstelėse. Žmonės, tikintys, kad ne tik visata, bet pati gyvybė buvo protingai sukurta, dažnai remdavosi žiuželiais. Mažytėlaičiai varikliai, judinantys plaušelius, yra nepaprastai sudėtingi, o protingo visatos sukūrimo šalininkai tvirtiną kad žiuželiai yra be galo sudėtingi: jie niekaip negalėjo atsirasti evoliucionuojant. Žiuželiui, kaip ir pelėkautams, reikia, kad veiktų visos jų skirtingos dalys; jei pašalinsime bent vieną elementą, žiuželiai taps beverčiu šlamštu — kaip be spyruoklės, ar laikančio strypelio, ar lentelės, ar plaktuko, ar jauko pelėkautai yra visiškai beverčiai. Iš tiesų yra sudėtinga paaiškinti, kaip atsirado žiuželiai, palaipsniui kaupiantis pokyčiams, o būtent šitaip aiškinama evoliucija.
Na, be kitų vietų, žiuželių yra ir bronchus dengiančiame ląstelių sluoksnyje. Jie sutartinai plaka šalindami skreplius iš plaučių — skreplius, kuriuose yra atsitiktinai įkvėptų dalelių, išvalydami juos iš plaučių anksčiau, nei prasideda vėžys.
Tačiau jei asbestas, tabako dūmai ar kitos medžiagos sunaikina žiuželius, plaučiai nebegali išsivalyti. Vienintelis kitas mechanizmas, leidžiantis išjudinti gleives ir pakelti jas aukštyn, yra kosulys — nuolatinis, kankinamas kosulys. Tačiau toks kosulys nėra tiek pat veiksmingas; kancerogenai plaučiuose lieka ilgiau, ir susiformuoja auglys. Nuolatinis kosulys kartais pažeidžia auglio paviršių, ir skrepliuose atsiranda kraujo; dažnai tai būna pirmasis plaučių vėžio simptomas, kaip man ir atsitiko.
Jei Holusas ir žmonės, besilaikantys jo įsitikinimų, yra teisūs, tai žiuželius sukūrė kažkoks patyręs inžinierius.
Jei taip, tai jis yra tas šunsnukis, kurį reikia paduoti į teismą.
— Mano draugė universitete parengė preliminarią ataskaitą apie jūsų DNR, — pranešiau Holusui, praėjus kelioms dienoms po to, kai jis pateikė pavyzdį, kurio prašiau; aš ir vėl nepamačiau, kaip nusileido erdvėlaivis, tačiau forhilnoras, kuris buvo ne Holusas, padavė Ragubirui pavyzdį kartu su forhilnorų duomenimis apie supernovas, kuriuos Holusas buvo pažadėjęs pateikti Donaldui Čenui.
— Ir?
Kada nors paklausiu jo, kas nulemia, kurią burną panaudos forhilnoras, kai reikia ištarti tik vieną skiemenį.
— Ir ji netiki, kad DNR yra nežemiškos kilmės.
Holusas pasijudino visomis šešiomis kojomis; mano kabinete jam visada būdavo ankšta.
— Žinoma, kad ji nežemiškos kilmės. Prisipažinsiu: tai ne mano DNR; Lablok ją paėmė iš savęs. Tačiau ji taip pat yra forhilnorė.
— Mano draugė nustatė šimtus genų, kurie yra tokie patys kaip ir šios planetos gyvų organizmų. Pavyzdžiui, genas, sukuriantis hemoglobiną.
— Yra tik labai ribotas skaičius cheminių medžiagų, galinčių pernešti deguonį kraujyje.
— Manau, kad ji tikėjosi kažko labiau… na, nežemiško.
— Esu tokia nežemiška būtybė, kokios jūs galbūt daugiau ir nebesutiksite, — atšovė Holusas. — Tai yra jūsų ir mano kūno sandara skiriasi taip smarkiai, kad tokio skirtumo dar neteko matyti. Tačiau vis tik yra praktinių inžinerinių formų, kurias gali įgyti gyvybė, skaičiaus suvaržymų, nors, — čia jis pakėlė vieną savo rankų su šešiais pirštais ir pasisveikino kaip vulkanai, — jūsų filmų kūrėjai nepajėgia net priartėti prie įmanomos įvairovės.
— Manau, — pritariau.
Holusas susiūbavo.
— Minimalus gyvybei reikalingų genų skaičius yra maždaug 300, — paaiškino jis. — Tačiau šio skaičiaus pakanka tik tikrai primityviems gyviams; daugumos eukariotų ląstelių maždaug 3000 pagrindinių genų grupė yra bendra — juos rasite visur, pradedant vienaląstėmis gyvybės formomis ir baigiant tokiais sudėtingais gyvūnais kaip jūs ir aš, ir šie genai yra tokie patys arba beveik tokie patys visuose pasauliuose, kuriuos mes tyrėme. Maža to, yra 4000 papildomų genų, bendrų visoms daugialąstėms gyvybės formoms, jie koduoja baltymus, kad ląstelės sukibtų viena su kita, perduotų viena kitai signalus ir taip toliau. Yra dar tūkstančiai genų, bendrų visiems gyvūnams, turintiems vidinius griaučius. Ir dar tūkstančiai kitų genų, bendrų visiems šiltakraujams gyvūnams. Žinoma, jei jūsų draugė tirs toliau, ji forhilnorų DNR ras dešimtis tūkstančių genų, neturinčių analogų Žemės gyvybės formose, nors, suprantama, lengviau atrasti sutampančius genus nei nepažįstamus. Tačiau iš tiesų tėra keli galimi uždavinių, susijusių su gyvybės egzistavimu, sprendimai, ir jie kartojasi visuose pasauliuose.