Palietęs galvą pajutau glotnumą ten, kur kadaise buvo plaukai.
Holusas buvo teisus: mes iš tiesų priimame evoliuciją be absoliutaus įrodymo. Žinoma, atrodo aiškų, kad šunys kilo iš vilkų. Mūsų protėviai tikriausiai juos prijaukino, išnaikindami nuožmumą bei įskiepydami draugingumą ir galiausiai ledynmečio canis lupus pallipes paversdami canis familiaris, tai yra šiuolaikiniais šunimis, kurių yra daugiau nei 300 įvairių veislių.
Šunys ir vilkai jau nebegali kartu reprodukuotis ar, bent jau, jei tai padaro, jų palikuonis būna sterilus: šunys ir vilkai yra skirtingos rūšys. Jei šitaip vyko iš tiesų — jei dėl žmonių selekcijos Akela virto Roveriu, ir atsirado nauja rūšis — tada čia pateikiamas vienos pagrindinių evoliucijos doktrinų pavyzdys: iš senų rūšių galima sukurti naujas.
Tačiau negalime įrodyti šuns evoliucijos. Ir nors nuo to laiko tūkstantmečiais veisėme šunis, sukurdami milijardus veislių, mums nepavyko sukurti naujos šunų rūšies: čihuahua gali susiporuoti su didžiuoju danu, o pitbulis užšokti ant pudelio — ir iš abiejų šių sąjungų gims vaisingi jaunikliai. Kad ir kiek pabrėžtume jų skirtumus, šie šunys vis tiek yra canis familiaris. Mes taip pat nesame sukūrę naujos katės, žiurkės ar dramblio, kukurūzų, kokosų ar kaktusų rūšies. Niekas neginčija, net aršiausias protingo sukūrimo teorijos šalininkas neginčija, kad natūrali atranka gali sukelti kuriuos nors tipo pokyčius. Tačiau niekada nebuvo pastebėta, kad ji vieną rūšį paverstų kita.
KOM stuburinių paleontologijos galerijoje mes turime ilgą dioramą su daugybe arklių griaučių, prasidedančią eoceno epochos hyracotherium, po to pleistoceno epochos eąuus shoshonensis ir galiausiai užsibaigiančią šiandieniniu eąuus caballus, kuriam atstovauja ristūnas ir Setlando ponis.
Ši diorama velniškai panaši į evoliuciją: pirštų skaičius mažėja nuo keturių ant priekinių kojų ir trijų ant užpakalinių, kuriuos turėjo hyracotherium, iki vieno, įgavusio kanopos formą; dantys vis ilgėja, akivaizdžiai bylodami, kad buvo prisitaikoma prie kietos žolės; gyvūnai (išskyrus ponį) nuolatos didėja. Nuolat praeinu pro šią ekspoziciją; tai yra mano gyvenimo fono dalis. Retai kada susimąstau apie šią dioramą ir evoliuciją, tačiau pakankamai dažnai ją aiškinau lydėdamas aukštus galerijos svečius.
Viena rūšis leidžia atsirasti kitai, vykstant begalinei mutacijų ir prisitaikymo prie nuolat besikeičiančių sąlygų sekai.
Su tuo noriai sutinku.
Su tuo sutinku, nes Darvino teorija yra logiška.
Tad kodėl nesutinku su Holuso teorija?
Neįprastiems teiginiams reikia nepaprastų įrodymų. Tai buvo Karlo Sagano mantra, kai jį užsipuolė NSO fanatikai.
Na, Karlai, spėkite, kas įvyko? Ateiviai iš kosmoso yra čia — Toronte, Los Andžele, Burundyje, Pakistane, Kinijoje. Įrodymas toks, nuo kurio neišsisuksi. Jie yra čia.
O kaip dėl Holuso? Dievo? Kaip dėl protingo kūrėjo buvimo įrodymo? Atrodo, jog forhilnorai ir rydai turi daugiau konkrečių šio tvirtinimo įrodymų, nei aš turiu evoliucijos, intelektualios sistemos, kuria remdamasis kūriau savo gyvenimą bei karjerą, įrodymų.
Tačiau… tačiau…
Neįprasti teiginiai. Be abejonės, jiems privalo būti keliami aukštesni reikalavimai. Įrodymas privalo būti monumentalus, neginčijamas.
Žinoma, kad jis toks turėtų būti.
Žinoma.
10
Praėjusį spalį Siuzana kartu su manimi nuvyko į Šventojo Mykolo ligoninę susitikti su onkologe Katarina Kol.
Mums abiem tai buvo siaubą keliantis patyrimas.
Pirmiausia daktarė Kol atliko bronchoskopinį tyrimą. Ji per mano burną įkišo vamzdelį su kamera gale į kiekvieno plaučio kvėpavimo takus, tikėdamasi pasiekti auglį ir paimti mėginį. Tačiau auglio nepavyko pasiekti. Tad ji atliko biopsiją naudodama adatą, smeigdama ploną adatą per mano krūtinės ląstą tiesiai į auglį ir žiūrėdama į rentgenogramą. Nors, sprendžiant iš ląstelių, kurias aš iškosėjau kartu su skrepliais, nekilo jokių abejonių dėl vėžio, šis mėginys turėjo patvirtinti diagnozę.
Tačiau, jei auglys izoliuotas, ir mes žinotume, kur jis yra, auglį būtų galima chirurgiškai pašalinti. Tačiau prieš atveriant mano krūtinės ląstą tokiai operacijai, reikėtų atlikti dar vieną testą: mediastinoskopiją. Daktarė Kol padarė nedidelį pjūvį truputį aukščiau krūtinkaulio ir prasiskverbė iki trachėjos. Tada ji per pjūvį įkišo vamzdelį su kamera ir pastūmė jį mano gerklomis tolyn, kad galėtų ištirti limfmazgius prie abiejų plaučių. Tyrimams dar buvo paimta mėginių.
Ir galiausiai gydytoja man su Siuzana paaiškino, ką rado.
Žinia mus pribloškė. Man pritrūko oro ir, nors tuo metu, kai daktarė Kol rodė testo rezultatus, buvau atsisėdęs, maniau, kad parkrisiu netekęs pusiausvyros. Vėžys buvo išplitęs į mano limfmazgius; operacija būtų beprasmė.
Kol leido man su Siuzana susitvardyti. Onkologė tai buvo mačiusi šimtus, tūkstančius kartų — į ją žvelgiančius gyvus lavonus siaubo iškreiptais veidais, baimės pilnomis akimis, norinčius, kad ji pasakytų, jog tik pajuokavo, kad įvyko klaida, blogai veikia aparatūra, vis dar yra vilties.
Tačiau gydytoja nieko panašaus nepasakė.
Po dviejų valandų buvo atsiradęs „langas”; tad tą pačią dieną buvo galima atlikti kompiuterinę tomografiją.
Neklausiau, kodėl neatvyko tas, kuriam buvo paskirta procedūra. Galbūt per tą laiką jis arba ji mirė. Visa vėžininkų palata buvo pilna vaiduoklių. Mudu su Siuzana laukėme tylėdami. Ji bandė skaityti senus žurnalus; aš spoksojau į tuštumą, galvoje kunkuliavo mintys.
Buvau susipažinęs su kompiuterine tomografija. Daug kartų mačiau, kaip atliekama ši procedūra. Retkarčiais viena ar kita Toronto ligoninė leisdavo mums skenuoti įdomią fosiliją, kai įrengimai nebūdavo naudojami kitu tikslu. Tai veiksmingas būdas tirti pavyzdžius, kurie yra per trapūs, kad juos būtų galima išimti iš formos; tai taip pat puikus būdas pamatyti vidinę struktūrą. Esame atlikę nuostabių lamberozaurų kaukolių ir eucentrozaurų kiaušinių tyrimų. Apie šią procedūrą žinojau viską — tačiau niekada pats sau nebuvau jos atlikęs. Mano delnai prakaitavo. Visą laiką jaučiausi taip, tarsi tuoj apsivemsiu, nors nė vienas tyrimas neturėjo kelti pykinimo. Buvau išsigandęs — labiau nei bet kada gyvenime. Vienintelį kartą panašiai nervinausi tada, kai su Siuzana laukėme atsakymo, ar galėsime įsūnyti Rikį. Sėdėjome prie telefono, ir kiekvieną kartą jam suskambus mūsų širdys imdavo spurdėti. Tačiau tada mes laukėme geros žinios…
Tyrimas kompiuteriniu tomografu yra beskausmis, o nedidelis apšvitinimas vargu ar man dabar pakenks. Atsiguliau ant balto gulto, ir technikas įstūmė mano kūną į skenavimo tunelį, kuriame bus sukurti atvaizdai, parodantys, kiek vėžys išplitęs.
Labai išplitęs…
Visą laiką stengiausi sužinoti kažką nauja, išmokti — beje, Siuzana taip pat. Tačiau tą dieną faktai ir skaičiai sklido iki manęs tarsi per miglą, jie buvo padriki, sudėtingi, nepajėgiau jų suvokti ir patikėti jais. Kol buvo nešališka — šiuos žodžius ji yra kartojusi tūkstančius kartų. Etatinė profesorė, kamuojama nuobodulio, pavargusi.
Tačiau mums, sėdintiems tokiose pačiose dermatinu aptrauktose kėdėse, kokiose mudu su Siuzana sėdėjome, iš visų jėgų besistengiantiems su viskuo susitaikyti ir viską suprasti — mums tai kėlė siaubą. Mano širdis daužėsi, kankino skeliantis galvos skausmas; troškulio negalėjo numalšinti specialistės siūlomas šiltas vanduo; mano rankos, kurios rūpestingai kalteliu atskirdavo dinozaurų kaulus nuo sudužusių kiaušinių; rankos, kurios gebėjo pašalinti kalkakmenio apnašas nuo suakmenėjusių plunksnų; rankos, kurios buvo mano gyvenimo šaltinis, mano profesiniai įrankiai — drebėjo tarsi epušės lapai.