Plaučių vėžys, ramiu balsu aiškino onkologė, tarsi aptarinėdama naujausio sportinio automobilio ar vaizdo grotuvo savybes, yra viena baisiausių vėžio formų, nes paprastai jis nėra aptinkamas anksti, o tuo metu, kai aptinkamas, liemens ir kaklo limfmazgiuose, krūtinplėvėje, plaučiuose, krūtinėje, kepenyse, adrenalino liaukose ir kauluose dažnai jau būna gausiai išsisėjusios metastazės.
Norėjau, kad gydytoja kalbėtų abstrakčiai, teoriškai. Tiesiog pateiktų kelis bendro pobūdžio komentarus, tik kontekstą.
Tačiau ne. Ji atkakliai dėstė toliau; išsakė savo svarbiausią mintį. Tai buvo aktualu man, mano ateičiai.
Taip, esant plaučių vėžiui, dažnai intensyviai vystosi metastazės.
Man būtent taip ir atsitiko.
Pateikiau klausimą, kurį mirtinai norėjau užduoti, klausimą, į kurį bijojau išgirsti atsakymą svarbiausią klausimą, nuo šios akimirkos mano visatoje nulemiantį viską — viską. Kaip ilgai? Kaip ilgai?
Kol, pagaliau tapusi žmogumi, o ne robotu, kurį laiką nedrįso pažvelgti man į akis. Vidutiniškai, atsakė ji, po diagnozės negydomas pacientas gyvena devynis mėnesius. Chemoterapija šį laiką gali šiek tiek pratęsti, tačiau vėžys, kurį turėjau, vadinamas adenokarcinoma — naujas žodis, keli skiemenys, kuriuos išmoksiu taip pat gerai kaip savo vardą, skiemenys, kurie tiksliau apibrėš, kas esu ir kuo tapsiu, nei „Tomašas Deividas Džerichas”. Net ir gydant, tik vienas iš aštuonių sergančiųjų adenokarcinoma išgyvena penkerius metus po diagnozės, dauguma išeina — būtent tokį žodį ji pavartojo: „išeina”, tarsi mes išsmuktume į gatvės kampe esančią parduotuvę nusipirkti kepaliuką duonos, palinkėję labos nakties ir užmigę, nes ryt reikia anksti keltis — dauguma išeina kur kas greičiau.
Jos žodžiai nuskambėjo tarsi sprogimas, sudrebinęs viską, ką Siuzana ir aš iki šiol žinojome.
Tą rudens dieną laikrodis pradėjo tiksėti.
Prasidėjo laiko skaičiavimas atgal.
Man liko gyventi maždaug vieneri metai.
11
Kiekvieną vakarą, kai muziejus užsidarydavo lankytojams, Holusas ir aš eidavome į žemutiniąją rotondą. Atsimokėdamas už tai, ką leidau pamatyti, ateivis pateikdavo vis naujus įvairių Beta Hydri III geologinės praeities laikotarpių atkurtus vaizdus, o aš visa tai įrašinėjau į vaizdajuostę.
Galbūt todėl, kad mano gyvenimas ėjo į pabaigą, po kurio laiko pradėjau trokšti išvysti kažką kita. Holusas buvo minėjęs šešis pasaulius, kuriuos, matyt, paliko jų gyventojai. Norėjau pamatyti šias planetas, naujausius artefaktus iš šių nežemiškųjų pasaulių — ką jų gyventojai sukūrė prieš pat išnykdami.
Tai, ką Holusas man parodė, apstulbino.
Pirmoji planeta buvo Epsilon Indi I. Pietiniame jos žemyne driekėsi didžiulė sienų apsupta aikštė. Sienos buvo pastatytos iš milžiniškų, grubiai nutašytų granito luitų, kurių kiekviena briauna buvo ne mažesnė kaip 8 metrai. Viduje esanti beveik 500 metrų pločio erdvė buvo užversta šiukšlėmis: milžiniškais, dantytais sutrupinto betono luitais. Net jei perliptum šias sienas, didžiulis, pilnas nuolaužų laukas būtų visiškai bevertis. Bet kuris gyvūnas ar transporto priemonė galėtų jį kirsti tik su dideliais vargais, ir niekas čia negali augti.
O štai Tau Ceti II. Nykaus landšafto viduryje seniai išvykę gyventojai buvo padarę daugiau nei 2000 metrų skersmens ir, sprendžiant pagal kraštą, daugiau nei 5 metrų storio išsilydžiusio juodo akmens diską. Juodas paviršius sugeria saulės šilumą, todėl tampa neįtikėtinai karštas; jei bandytum juo eiti, oda nusviltų, o batų padai išsilydytų.
Miu Kasiopėjos AI paviršiuje nematyti jokių jos ankstesnių gyventojų ženklų; per 2,4 milijardo metų erozija viską palaidojo. Tačiau Holusas parodė man to, ką„Merelko” žvaigždėlaivio davikliai atrado po nuosėdų sluoksniais, kompiuterio sukurtą modelį: didžiulę lygumą su iškiliais susisukusiais špiliais, smaigais bei kitais dantytais objektais, o po jais — požemį ar menę, paslėptą amžiams. Kadaise ši planeta turėjo labai didelį mėnulį — kur kas didesnį už Žemės Mėnulį, — tačiau dabar ją supo didinga žiedų sistema. Holusas paaiškino, kad jie nustatė, jog žiedų sistemai taip pat 2,4 milijardo metų — kitaip tariant, ji atsirado tuo pačiu metu, kai išnyko Kasiopėjos gyventojai.
Paprašiau, kad Holusas man parodytų likusią planetos dalį. Jūrose buvo matyti archipelagai — salos, išsidriekusios tarsi perlai vėrinyje — o didžiausio žemyno rytinė pakrantė tiksliai sutapo su antro pagal dydį žemyno vakarine pakrante: tai buvo iškalbingi ženklai, kad šiame pasaulyje vyko platformų tektonika.
— Jie susprogdino savo mėnulį — pareiškiau, nustebęs dėl savo įžvalgumo. — Jie norėjo panaikinti potvynių jėgas, teliūskuojančias planetos šerdį ir sustabdyti platformų tektoniką.
— Kodėl? — paklausė Holusas, susidomėjęs mano samprotavimais.
— Kad apsaugotų rūsį kurį pastatė, nuo tektoninių slinkčių, — atsakiau.
Dėl žemynų dreifo plutos uolienos recirkuliuoja, senosios nustumiamos žemyn į mantiją, o iš magmos, kylančios iš plyšių jūros dugne, susiformuoja naujos.
— Tačiau mes manėme, kad šis rūsys buvo skirtas saugoti branduolines atliekas, — pastebėjo Holusas. — Todėl tektoninės slinktys būtų pats geriausias būdas šiomis atliekomis atsikratyti.
Linktelėjau. Monumentai, kuriuos man Holusas parodė čia bei Tau Ceti II ir Epsilon Indi L iš tiesų buvo panašūs į mano matytus branduolinių atliekų saugyklų Žemėje projektus: toks bloga lemiantis dirbtinis landšaftas, kad niekas nedrįs jo kasinėti.
— Ar radote kokių nors užrašų arba pranešimų, susijusių su branduolinėmis atliekomis? — paklausiau.
Planuojamose Žemės branduolinių atliekų saugyklose buvo numatyti ženklai, perspėjantys, kad čia saugomos pavojingos medžiagos, todėl busimieji to regiono gyventojai suprastų, kas ten palaidota. Buvo siūloma įvairiausia ikonografija, pradedant žmonių veidais, kuriuose atsispindi liga ar pasibjaurėjimas, kas bylotų, jog teritorija yra užteršta, ir baigiant diagramomis su atominiais skaičiais, kurie nurodytų, kokie konkrečiai elementai yra palaidoti.
— Ne, — atsakė Holusas. — Nieko panašaus. Nieko tokio neradome vietovėse, kur gyveno išnykusios rasės, bent jau tose, kurias jums rodžiau.
— Na, manau, jie galbūt norėjo, kad atliekų saugyklos išliktų nepaliestos milijonus metų — tiek ilgai, kad protingos būtybės, kurios vėliau jas atras, galėtų būti net ne tos pačios rūšies, kuri palaidojo atliekas perspėjančiame landšafte, atstovai. Viena yra perduoti nuodų ar ligos sąvoką savo rūšies atstovams — mums, žmonėms, užmerktos akys, suraukta burna ir iškištas liežuvis asocijuojasi su nuodais — tačiau visai kas kita yra bandyti tai perteikti kitai rūšiai, ypač jei nieko nežinai apie rūšį, kuri gali po tavęs atsirasti.
— Jūs nematote visumos, — nutraukė mano aiškinimus Holusas. — Daugumos radioaktyviųjų atliekų pusperiodis yra trumpesnis nei šimtas tūkstančių metų. Tuo metu, kai atsiras nauja protinga rūšis, nieko pavojingo visiškai nebus likę.
Suraukiau kaktą.
— Tačiau vis tiek man tai labai primena branduolinių atliekų saugyklas. Na, jei šių planetų gyventojai išvyko kažkur kitur, jie galbūt jautė, kad prieš išvykstant dera palaidoti savo šiukšles.
Holuso balse nuskambėjo abejonės.