— Tačiau kodėl Kasiopėjos gyventojai būtų norėję sustabdyti tektoninę slinktį? Kaip sakiau, tai yra geriausias būdas atsikratyti branduolinėmis atliekomis — net geriau nei išskraidinti jas į kosmosą. Jei jūsų naudojamas erdvėlaivis susprogtų, galite radioaktyviai užteršti pusę savo pasaulio, o jei atliekos nukeliaus į mantiją, jos ten liks visam laikui. Tiesą sakant, mano rasė galiausiai šitaip ir pasielgė su branduolinėmis atliekomis.
— Na, tai gal jie šiame perspėjančiame landšafte palaidojo kažką kita, — tariau. — Ką nors taip pavojinga, kad norėjo užsitikrinti, jog tai niekada nebus atidengta ir niekada neatkeliaus jiems įkandin. Galbūt Kasiopėjos gyventojai baiminosi, kad, jei rūsys tektoniškai pasislinks, jo sienos išsilydys, ir tai — gal kažkokia pabaisa, — ką jie įkalino, ištrūks į laisvę. Ir tada visos rasės, net palaidojusios tai, ko bijojo, išvyko iš savo gimtųjų pasaulių, kiek galėdamos labiau nutoldamos nuo to, ką paliko.
— Šį sekmadienį ketinu eiti į bažnyčią, — pasakė Siuzana praėjusį spalį, netrukus po mūsų pirmojo vizito pas daktarę Kol.
Mes sėdėjome svetainėje, aš ant sofos, o Siuzana — ant to paties stiliaus fotelio. Linktelėjau.
— Sekmadieniais tu paprastai eini į bažnyčią.
— Žinau, tačiau… na, po to, kai viskas įvyko. Po to…
— Dėl manęs gali nesijaudinti.
— Esi tuo tikras?
Vėl linktelėjau.
— Tu kasdien eini į bažnyčią. Tai neturėtų keistis. Daktarė Kol patarė stengtis, kad mūsų gyvenimas būtų kuo normalesnis.
Nežinojau, ką veiksiu likęs vienas, tačiau tikėjausi, kad sugalvosiu daugybę įvairių dalykų. Kažkada turėsiu paskambinti broliui Vankuveryje ir pasakyti, kas vyksta. Tačiau laikas Vankuveryje trimis valandomis atsilieka nuo Toronto, o Bilas namo iš darbo grįžta vėlai. Jei paskambinčiau pavakare jo laiku, tektų kalbėti su naująja brolio žmona Merilin, o ji gali kalbėti amžinybę. Nebuvau tam pasirengęs. Tačiau Bilas ir jo vaikai iš ankstesnės santuokos buvo vieninteliai mano artimieji; mūsų tėvai mirė prieš porą metų.
Siuzana kažką svarstė sučiaupusi lūpas. Jos rudos akys trumpam žvilgtelėjo į manąsias, po to žmona nukreipė žvilgsnį į grindis.
— Galėtum… galėtum važiuoti kartu, jei nori.
Triukšmingai atsidusau. Šis klausimas mūsų santykiuose visada buvo truputį opus. Siuzana visą gyvenimą reguliariai lankė bažnyčią. Tekėdama už manęs ji žinojo, kad aš to nedarau. Sekmadienio rytus aš leidžiu naršydamas po internetą ar žiūrėdamas televizijos laidą „Savaitė su Semu Donaldsonu ir Kuki Roberts”. Jau mūsų draugystės pradžioje tiesiai šviesiai paaiškinau Siuzanai, kad lankydamas bažnyčią jausiuos nesmagiai. Tai bus per daug veidmainiška, aiškinau, — ir tikinčiųjų įžeidimas.
Tačiau dabar Siuzanai, matyt, atrodė, jog reikalai pasikeitė. Galbūt ji tikėjosi, kad aš norėsiu melstis, susitaikysiu su savo kūrėju.
— Galbūt, — atsakiau, tačiau esu tikras, jog abu žinojome, kad taip niekada nebus.
Nelaimė viena nevaikšto.
Suprantama, kova su vėžiu atimdavo laiko. O dabar didžiąją likusio laiko dalį užimdavo Holuso apsilankymai. Tačiau aš turėjau ir kitų įsipareigojimų. Buvau sutaręs surengti KOM specialią fosilijų iš Burgeso skalūnų parodą ir, nors iškilmingas jos atidarymas bus tik po kelių mėnesių, turėjau daugybę administracinio darbo.
Čarlzas Volkotas iš Smitsonian instituto atrado Burgeso Skalūnų fosilijas 1909 metais Burgeso perėjoje, esančioje Uolinių kalnų Britų Kolumbijos dalyje; jis ten vykdė kasinėjimus iki 1917-ųjų. Nuo 1975-ųjų KOM darbuotojas Dezmondas Kolinzas du dešimtmečius vykdė naujus neįtikėtinai vaisingus kasinėjimus Burgeso Skalūnuose, atrasdamas vis naujas radybvietes, surinko tūkstančius naujų pavyzdžių. 1981 metais UNESCO Burgeso perėją paskelbė aštuoniasdešimt šeštąja pasaulinio paveldo vietove, priskyrusi ją tai pačiai grupei kaip Egipto piramidės ir Didysis Kanjonas.
Fosilijos yra iš kambro laikotarpio, tai yra joms 520 milijonų metų. Skalūnai, susidarę po Laurencijos dumblo slinkties, sparčiai palaidojusios visa, kas buvo gyva jūros dugne, yra sumalti į tokius smulkius miltelius, kad juose išliko net minkštų kūno dalių įspaudai. Ten buvo rasta gausybė gyvybės formų, įskaitant daugelį sudėtingų tipų, kurie, kaip įrodinėja kai kurie paleontologai, tarp jų ir mūsiškis Džonsis, netelpa nė į vieną šiuolaikinę grupę. Šios gyvybės formos atsirado, egzistavo trumpai ir išmirė, tarsi gamta būtų bandžiusi įvairias kūno sandaras norėdama patikrinti, kuri geriausiai tinka.
Kodėl įvyko šis „kambro laikotarpio įvairovės sprogimas”? Gyvybė Žemėje,tuo metu egzistavo gal jau 3,5 milijardo metų, tačiau visą tą laiką jos formos buvo labai paprastos. Kodėl taip staiga atsirado tiek daug įvairių ir labai sudėtingų gyvybės formų?
Deividsonas ir Kameronas iš Kalifornijos technologijos universiteto bei Petersonas iš Kalifornijos universiteto Los Andželo filialo įrodinėja, kad gyvybės formos buvo tokios nesudėtingos prieš „įvairovės sprogimą” kambro laikotarpiu dėl paprastos priežasties: iki to laiko apvaisintos ląstelės galėjo skaidytis tik labai ribotą skaičių kartų; atrodo, jog maksimaliai jos galėjo skaidytis tik maždaug dešimt kartų. O susiskaidžius dešimt kartų, atsiranda tik 1024 ląstelės, iš kurių susikuria labai mažos ir nesudėtingos būtybės.
Tačiau kambro laikotarpio pradžioje šį dešimties dalijimusi baijerą sutriuškino atsiradusi naujo tipo ląstelė, kurią ir dabar dar galima aptikti kai kuriuose gyvuose organizmuose; šios ląstelės galėjo dalytis kur kas daugiau kartų ir jos apibrėždavo visų naujų organizmų morfologinę erdvę — pagrindinius kūno kontūrus. (Nors kai tai įvyko, Žemei jau buvo ketveri milijardai metų, atrodo, jog toks pat perversmas — pralaužta dešimties dalijimusi riba
— įvyko Holuso gimtajame pasaulyje, kai šiai sistemai buvo tik dveji milijardai metų; tuo metu gyvybė ten taip pat liovėsi tuščiai sukti ratus ir pradėjo rimtai evoliucionuoti.)
Žemės Burgeso Skalūnuose yra mūsų tiesioginis protėvis pikam, pirmasis gyvūnas su nugaros styga, iš kurios vėliau išsivystė stuburas. Tačiau vis tiek beveik visos ten rastos fosilijos yra akivaizdžiai bestuburių, tad KOM vyresnysis bestuburių paleontologas Kalebas Džonsas galbūt turėtų surengti specialią tokių fosilijų parodą.
Tačiau Džonsis po kelių mėnesių išeis į pensiją — niekas kol kas neužsiminė, bent jau man, kad beveik vienu metu KOM neteks dviejų savo seniausių paleontologų — o aš turėjau asmeninių ryšių su darbuotojais Smitsonian instituto, kuriame galiausiai atsidūrė Volkoto atrastos Burgeso fosilijos, prieš Kandai priimant įstatymus, saugančius valstybės senienas. Aš taip pat padėjau^ organizuoti nuolatinį viešųjų paskaitų ciklą, kuris būtų papildęs parodą; daugumą paskaitų skaitytų mūsų personalas (įskaitant Džonį), tačiau mes taip pat susitarėme, kad iš Harvardo atvyks ir perskaitys paskaitą Džėjus Guldąs, kurio knygoje „Nuostabioji gyvybė” rašoma apie Burgeso Skalūnų fosilijas. Si paroda būtų pelniusi gražaus pinigo KOM; tokias parodas visada plačiai nušviečia žiniasklaidą, tad suplaukia daugybė žmonių.
Mintis apie parodą, kai ją pirmą kartą pasiūliau, mane sužavėjo, dar patrauklesnė ji tapo po to, kai paroda buvo patvirtinta, ir pažadėjo prisidėti Smitsonian institutas, sutikdamas išstatyti savo fosilijas kartu su mūsiškėmis.
Tačiau dabar…
Dabar, kai sergu vėžiu…
Dabar tai tik erzina ir kelia nepatogumų.
Dar vienas rūpestis.
Dar viena veikla, reikalaujanti ir taip mano per daug riboto laiko.
Sunkiausia buvo pasakyti Rikiui.
Žinote, jei būčiau toks kaip tėtis — jei man būtų pakakę bakalauro laipsnio ir nuolatinio darbo nuo devynių iki penkių — viskas būtų kitaip. Tikriausiai pirmojo vaiko būčiau susilaukęs, vos įžengęs į trečią dešimtį, šis vaikas dabar jau būtų įkopęs į ketvirtą dešimtį ir galbūt turėtų savo vaikų.