Tačiau aš nebuvau mano tėtis.
Bakalauro laipsnį gavau 1968 metais, kai man buvo dvidešimt dveji.
Ir magistro laipsnį 1970 metais, būdamas dvidešimt ketverių.
O fosilijų daktaro — būdamas dvidešimt aštuonerių.
Vėliau tęsiau mokslinį darbą Berklio universitete.
Dar po to tyrinėjau kitą temą Kalgario universitete.
Ir tuo metu man sukako trisdešimt ketveri.
Ir aš uždirbdavau skatikus.
Ir kažkaip neturėj au jokios merginos.
Ir kas vakarą iki vėlumos dirbdavau muziejuje.
Ir nė pats nepajutau, kaip sukako keturiasdešimt. Buvau nevedęs ir bevaikis.
Su Siuzana Kovalska susipažinau 1966 metais Toronto universiteto Harto rūmuose; mes abu buvome dramos klubo nariai. Nebuvau aktorius, tačiau mane sužavėjo teatro apšvietėjo darbas; spėju, jog tai yra viena priežasčių, dėl kurios man patinka muziejininkystė. Siuzana vaidindavo spektakliuose, nors, žvelgdamas atgal, įtariu, kad jai niekada tai itin gerai nepavykdavo. Visada maniau, jog Siuzana vaidina pasakiškai, tačiau geriausia, ką apie jos vaidybą parašydavo universiteto laikraštis, tebuvo, kad Siuzana „kompetentingai” suvaidino auklę „Romeo ir Džiuljetoje” arba „deramai bandė suvaidinti” Jokastą „Karaliuje Edipe”. Kad ir kaip ten būtų, mes kurį laiką draugavome, tačiau po to aš iškeliavau į Valstijas į magistrantūrą — Siuzana suprato, kad privalau išvykti tęsti studijų, nes nuo jų priklauso mano svajonės.
Daugelį metų maloniai ją prisimindavau, tačiau niekad neįsivaizdavau, kad vėl pamatysiu. Galiausiai vėl atsidūriau Toronte ir, kadangi visada galvodavau apie praeitį, bet neužtekdavo laiko mintims apie ateitį, kai sukako keturiasdešimt, pagaliau nusprendžiau, jog man reikia finansinės konsultacijos, jei apskritai kada nors galvoju išeiti į pensiją, ir buhalterė, pas kurią atėjau pasitarti, pasirodė besanti Siuzana. Jos pavardė tapo DeSantis — trumpų ir nesėkmingų vedybų, įvykusių prieš penkiolika metų, palikimas. Mes vėl užmezgėme senus santykius ir po metų užrišome mazgą. Ir nors tuo metu Siuzanai buvo keturiasdešimt vieneri, mes nusprendėme turėti kūdikį, nepaisydami galimos rizikos. Bandėme penkerius metus. Kartą per tą laiką Siuzana pastojo, tačiau įvyko persileidimas.
Tad galiausiai nutarėme įvaikinti. Tačiau ir tai užtruko porą metų. Na, mes pagaliau turime sūnų. Ričardui Bleinui Džerichui dabar šešeri.
Kai tėvas mirs, jis dar nebus pakėlęs sparnų iš namų.
Jis net nebus baigęs vidurinės mokyklos.
Siuzana pasodino Rikį ant sofos, o aš priklaupiau šalia jo.
— Ei, šaunuoli, — kreipiausi, paimdamas jo mažą rankutę.
— Tėti, — pasimuistė Rikis, vengdamas mano žvilgsnio. Gal jis pagalvojo, kad prisivirė košės.
Kurį laiką patylėjau. Ilgokai svarsčiau, ką jam pasakyti, tačiau dabar žodžiai, kuriuos ketinau ištarti, atrodė visiškai netinkami.
— Kaip jautiesi, šaunuoli? — paklausiau.
— …rai.
Pažvelgiau į Siuzaną.
— Na, — tariau, — tėtis jaučiasi nelabai gerai.
Rikis įbedė akis į mane.
— Tiesą sakant, — lėtai ištariau, — tėtis gana rimtai serga.
Palaukiau, kol žodžiai pasieks vaiko sąmonę.
Mes niekada nemelavome Rikiui. Jis žinojo, kad yra įsūnytas. Visada sakėme, jog Kalėdų Senelis — tik pasaka. O kai berniukas paklausė, iš kur atsiranda vaikai, ir tai jam paaiškinome. Tačiau dabar norėjau, kad galbūt būtume elgęsi kitaip — kad ne visada jam būtume sakę tiesą.
Žinoma, jis pakankamai greitai sužinotų. Pastebėtų pokyčius: mano nuslinkusius plaukus, sumažėjusį svorį, išgirstų, kaip vemiu vidury nakties, galbūt…
Galbūt net išgirstų, kaip verkiu, kai manau, kad jo nėra netoliese.
— Kaip serga? — paklausė Rikis.
— Labai, — atsakiau.
Vaikas įdėmiai pažvelgė į mane. Aš linktelėjau: nejuokauju.
— Kodėl? — paklausė Rikis.
Susižvalgėme su Siuzana. To paties klausiau savęs.
— Nežinau, — atsakiau.
— Ar dėl to, kad kažką suvalgei?
Papurčiau galvą.
— Ar blogai elgeisi?
Tai buvo netikėtas klausimas. Kurį laiką jį svarsčiau.
— Ne, — atsakiau, — nemanau.
Trumpam visi nutilome. Galiausiai Rikis prabilo tyliu balsu:
— Tu juk nemirsi, tiesa, tėti?
Norėjau jam pasakyti nepagrąžintą tiesą, laikyti vaiką lygiu sau. Tačiau kai atėjo tokia akimirka, privalėjau Rikiui suteikti daugiau vilčių, nei man jų davė daktarė Kol.
— Galbūt, — atsakiau. — Tik galbūt.
— Tačiau… — Rikio balselis suplonėjo. — Tačiau aš nenoriu, kad tu mirtum.
Suspaudžiau jo ranką.
— Aš taip pat nenoriu mirti, bet… bet čia panašu į tai, kaip mamytė ir aš tau liepiame susitvarkyti kambarį. Kartais privalome daryti tai, ko nenorime.
— Aš gerai elgsiuos, — pažadėjo vaikas. — Visada gerai elgsiuos, tik tu nemirk.
Man suspaudė širdį. Derėjimasis. Vienas iš etapų.
— Tikrai negaliu pasirinkti, — paaiškinau vaikui. — Norėčiau, kad taip būtų, bet, deja.
Berniukas ėmė tankiai mirksėti; netrukus pasirodys ašaros.
— Aš myliu tave, tėti.
— Ir aš tave.
— Kas… kas bus su mamyte ir manim?
— Nesirūpink, šaunuoli. Jūs gyvensite čia. Dėl pinigų nereikės rūpintis. Draudimas daug sumokės.
Rikis pažvelgė į mane akivaizdžiai nesuprasdamas, ką pasakiau.
— Nemirk, tėti, — ištarė jis. — Prašau, nemirk.
Prisiglaudžiau Rikį prie savęs, o Siuzana apkabino mus abu.
12
Kiek vėžys mane išgąsdino kaip auką, tiek jis mane sužavėjo kaip biologą.
Protoonkogenų — normalių genų, galinčių paskatinti vėžio atsiradimą — turi visi žinduoliai ir paukščiai. Tiesą sakant, ir žinduoliai, ir paukščiai turi visus iki šiol atrastus protoonkogenus. Paukščiai išsivystė iš dinozaurų, kurie kilo iš tekodontų, šie išsivystė iš primityviųjų diapsidų, o pastarieji kilo iš kaptorinomorfų, pirmųjų tikrų roplių. Žinduoliai išsivystė iš terapsidų, kurie kilo iš pelikozaurų, o šie išsivystė iš primityviųjų sinapsidų, taip pat kilusių iš kaptorinomorfų. Kadangi kaptorinomorfai, bendrieji protėviai, atsirado pensilvanio periodu, maždaug prieš 300 milijonų metų, bendri genai turėtų bent tiek laiko egzistuoti (ir iš tiesų, mes radome vėžio apimtų fosilijų kaulų, patvirtinančių, jog vėžys egzistavo bent jau juros laikotarpiu).
Tam tikra prasme nėra nieko nuostabaus, kad šie genai yra bendri: protoonkogenai yra susiję su ląstelių skaidymosi valdymu arba organų vystymusi; įtariu, jog galiausiai paaiškės, kad visas šių genų rinkinys yra bendras visiems stuburiniams, o galbūt ir visiems gyvūnams.
Atrodo, jog galimybė susirgti vėžiu yra įausta į patį gyvybės audinį.
Holusą sudomino kladistika — mokslas apie tai, kaip iš bendrų bruožų galima spręsti apie bendrus protėvius; šie tyrimai yra svarbiausias mūsų pasaulio evoliucijos tyrimo instrumentas. Todėl maniau, kad turiu jam parodyti mūsų hadrozaurus — sisteminę organizmų grupę, jei tokia apskritai buvo.
Buvo antradienis — diena, kai KOM apsilanko mažiausiai žmonių — ir beveik darbo pabaiga. Holusas išnyko, ir aš nukeliavau per muziejų į Dinozaurų galeriją, kišenėje nešinas holoforminiu projektoriumi. Galeriją sudarė dvi galuose sujungtos ilgos salės; įėjimas ir išėjimas į ją yra greta vienas kito. Įėjau pro įėjimąir patraukiau tolyn. Galerijoje lankytojų nebuvo; kelis kartus per viešąją informavimo sistemą pranešus, kad muziejus netrukus užsidarys, visi išėjo. Šios salės gale yra mūsų hadrozaurų skyrius, nudažytas rausvomis ir auksinėmis horizontaliomis juostomis, vaizduojančiomis Albertos erozijos suskaidytos žemės smiltainį. Skyriuje yra trys įspūdingi ant sienos pritvirtinti eksponatai. Atsistojau priešais vidurinį, hadrozaurą, kuris plakate vis dar buvo vadinamas kritozauru, nors jau daugiau kaip dešimtmetį žinojome, jog tikriausiai čia gripozauras; galbūt tas, kuris dirbs po manęs, ras pinigų ir laiko pakeisti užrašus muziejuje. Pavyzdys, kurį Parksas rado per pirmąjį KOM ekspedicijų sezoną 1918 metais, yra labai patrauklus, jo šonkauliai tebebuvo išlikę tarpląstelinėje medžiagoje, o standinančios sausgyslės gražiai sukaulėjusios.