Vėl išniro Holusas, ir aš pradėjau pasakoti, kad hadrozaurų kūnų neįmanoma atskirti, ir jog tik pagal tai, ar yra kaukolės skiauterė, ir pagal šios skiauterės formą tegalima nustatyti gyvūnų lytį. Kol aš įsikarščiavęs pasakojau, į patalpą įėjo gal dvylikos metų berniukas. Jis įėjo iš priešingos pusės nei aš, išnirdamas iš blausiai apšviestos kreidos laikotarpio jūrų dioramos. Berniukas buvo baltaodis, tačiau jo akių vokai buvo užkritę, žandikaulis suglebęs, o liežuvis truputį išsikišęs iš burnos. Jis nepratarė nė žodžio, tik spoksojo į forhilnorą.
— „Po” „velnių”, — nusikeikė Holusas, — „ak”.
Berniukas nusišypsojo, matyt, patenkintas, kad ateivis kalba.
— Sveiki, — tyčia lėtai pasisveikino jis su mumis.
Iš už kampo pasirodė uždususi moteriškė ir prisijungė prie mūsų hadrozaurų salėje. Išvydusi Holusą ji aiktelėjo ir nuskubėjusi prie berniuko nutvėrė jį už minkštos, putlios rankutės.
— Edi! — subarė vaiką. — Visur tavęs ieškojau. — Po to moteris atsisuko į mus: — Atsiprašau, jei jis jums sutrukdė.
— „Jis” „ne” „su” „truk” „dė”, — atsakė Holusas.
Per garsiakalbius pasigirdo raginimas:
— Ponios ir ponai, muziejus jau uždarytas. Visus lankytojus prašom nedelsiant eiti prie paradinio išėjimo…
Moteris per Dinozaurų galeriją nusitempė Edį, kuris vis žvilgčiojo per petį į mus.
Holusas atsisuko į mane.
— Berniukas nepanašus nė į vieną mano matytą.
— Jis turi Dauno sindromą, — paaiškinau. — Šis sindromas lėtina protinį ir fizinį vystymąsi.
— Kas jį sukelia?
— Papildoma dvidešimt pirmoji chromosoma; visos chromosomos turi būti suporuotos, tačiau kartais įsipainioja trečioji.
Holusas pajudino akių stiebelius.
— Pas mus pasitaiko panašus negalavimas, nors jį beveik visada patikriname, kol vaisius dar įsčiose. Mūsų atveju chromosomų poros susiformuoja be telomerų viename gale; dvi gijos tame gale susijungia, sudarydamos dvigubai ilgesnę nei paprastai chromosomą. Dėl to visiškai prarandamas gebėjimas kalbėti, kyla sunkumų suvokti erdvę ir anksti mirštama. — Holusas nutilo. — Vis dėlto gyvybės gebėjimas atkurti fizines ir dvasines jėgas mane stebina. Juk nuostabu, kad toks reikšmingas dalykas kaip papildoma chromosoma ar dvi chromosomos, susijungusios į vieną, nepajėgia sustabdyti organizmo funkcionavimo. — Holusas vis dar tebežiūrėjo ta kryptimi, kur išnyko vaikas. — Tas berniukas, — pasidomėjo jis. — Ar jo gyvybė taip pat nutrūks anksčiau laiko?
— Tikriausiai. Dauno sindromas turi tokį poveikį.
— Liūdna, — atsiduso Holusas.
Kurį laiką buvo tylu. Vienoje patalpos pusėje buvo nedidelė niša, kurioje senoviškai buvo demonstruojamos skaidrės apie tai, kaip susiformuoja ir yra iškasamos dinozaurų fosilijos. Skaidres lydintį garso įrašą, suprantama, esu girdėjęs milijonus kartų. Galiausiai įrašas baigėsi ir, kadangi niekas nepaspaudė didelio raudono paleidimo mygtuko, mudu su Holusu likome vieni nebylioje galerijoje, kur mums draugiją palaikė tik skeletai.
— Holusai, — pagaliau kreipiausi į jį.
Forhilnoras vėl nukreipė dėmesį į mane.
— Taip?
— Kiek… kiek ilgai ketinate čia būti? Tai yra noriu paklausti, kiek ilgai dar jums reikės mano pagalbos?
— Atleiskite, — ėmė teisintis Holusas. — Aš buvau nedėmesingas. Jei per daug jus gaišinu, tiesiog pasakykite, ir aš išvyksiu.
— Ne, ne, ne. Nieko panašaus. Man tai nepaprastai patinka, patikėkite. Tačiau…
Garsiai išpūčiau orą.
— Privalau jums kai ką pasakyti, — galiausiai išspaudžiau.
— Taip?
Dar kartą giliai įkvėpiau ir iš lėto iškvėpiau.
— Sakau jums, nes jūs turite teisę tai žinoti. — Vėl nutilau, nežinodamas, kaip tęsti. — Žinau, kad atvykęs į muziejų jūs tiesiog paprašėte susitikti su paleontologu — bet kuriuo paleontologu. Specialiai manęs jūs neieškojote. Tiesą sakant, jūs galėjote nuvykti į kitą muziejų — Filas Kiuri Tirelio muziejuje ar Maikas Bretas-Surmanas iš Smitsonian instituto būtų labai nudžiugę, jei būtumėte pasirodęs ant jų durų slenksčio.
Nutilau. Holusas kantriai tebežiūrėjo į mane.
— Atleiskite, — tariau. — Turėjau jums tai pasakyti anksčiau. — Vėl įkvėpiau oro ir laikiau jį plaučiuose kiek pajėgdamas ilgiau. — Holusai, aš mirštu.
Ateivis pakartojo žodį, tarsi kažkaip būtų jį praleidęs, besimokydamas anglų kalbos.
— Mirštate?
— Man neišgydomas vėžys. Liko gyventi tik keli mėnesiai.
Holusas kurį laiką tylėjo. Po to jo kairė burna tarė:
— Aš, — tačiau daugiau nepasigirdo jokių žodžių. — Ar tokiomis aplinkybėmis tinka pareikšti užuojautą?
Linktelėjau.
— „Man” „labai” „gaila”, — ištarė jo burnos. Holusas ir vėl kurį laiką patylėjo. — Mano motina mirė nuo vėžio; tai baisi liga.
Suprantama, jog šito negalėjau nuginčyti.
— Žinau, kad dar turite atlikti daugybę tyrimų, — pasakiau. — Jei norėtumėte dirbti su kuo nors kitu, aš tai suprasiu.
— Ne, — atsakė Holusas. — Ne. Mes esame viena komanda.
Pajutau, kaip kažkas suspaudžia krūtinę.
— Ačiū, — padėkojau.
Holusas pažiūrėjo į mane ilgiau, po to mostelėjo ant sienos pritvirtintų hadrozaurų, kurie buvo mūsų apsilankymo čia priežastis, link.
— Tomai, — kreipėsi jis. Tai buvo pirmas kartas, kai ateivis pavadino mane vardu. — Prašau, tęskime mūsų darbą.
13
Kai tik susidurdavau su nauja gyvybės forma Žemėje, stengdavausi įsivaizduoti jos protėvius — spėju, jog tai profesinis įprotis. Tas pats atsitiko, kai Holusas galiausiai supažindino mane su rydu; rydai, matyt, yra drovūs, tačiau aš paprašiau susitikti su vienu iš jų, laikydamas tai daliniu užmokesčiu už naudojimąsi mūsų kolekcijomis.
Susitikimą surengėme pasitarimų kambaryje, esančiame saugyklų centro penktame aukšte; ir vėl buvo pristatinėta vaizdo kamerų, kad užfiksuotų šį įvykį. Ant ilgo raudonmedžio stalo šalia telefono padėjau holoforminį projektorių. Holusas kažką sudainavo į telefono mikrofoną savo kalba, ir staiga patalpoje atsirado kitas ateivis.
Žinome, jog žmonės išsivystė iš žuvų; mūsų rankos iš pradžių buvo krūtinės pelekai (o pirštai — kaulai, suteikiantys šiems pelekams standumo), o mūsų kojos išsivystė iš pilvo pelekų.
Rydai tikriausiai iš pradžių taip pat buvo vandeninė gyvybės forma. Priešais mane stovintis rydas turėjo dvi kojas, tačiau keturias rankas, tolygiai išdėstytas aplink liemens, turinčio apverstos kriaušės formą, viršų. Tos keturios rankos, matyt, išsivystė ne tik iš krūtinės, bet ir iš asimetriškų nugaros nei pilvo pelekų. Šie senoviniai krūtinės pelekai galbūt turėjo keturias standžias pasparas, nes dabar ant kairės ir dešinės rankos buvo po keturis pirštus (du vidurinius ir du priešpriešinius nykščius). Priekinėje rankoje — kuri tikriausiai išsivystė iš pilvo peleko — buvo devyni pirštai. O užpakalinė ranka, kuri, manau, išsivystė iš nugaros peleko, turėjo, kai pagaliau ją išvydau, šešis pirštus.