Rydas neturėjo galvos ir, kiek pajėgiau spręsti, nei akių, nei nosies. Aplink liemens viršų apskritimu driekėsi juoda blizgi juosta; negalėjau atspėti, kam ji skirta. Taip pat abipus priekinių ir užpakalinių rankų matėsi sritys su sudėtingomis odos klostėmis; spėjau, jog tai gali būti ausys.
Rydo oda buvo padengta ta pačia medžiaga, kuri Žemėje atsirado daugeliui vorų bei vabzdžių, visiems žinduoliams, kai kuriems paukščiams ir net keliems senoviniams ropliams: plaukais. Didžiąją rydo viršutinio liemens dalį ir rankas iki alkūnių dengė maždaug centimetro ilgio rausvai rudas kailis; apatinis liemuo, dilbiai bei kojos buvo plikos, ir ant jų matėsi melsvai pilka oda.
Rydas dėvėjo tik platų diržą, juosiantį siaurąjo liemens apatinę dalį; jis laikėsi ant gumbuotų būtybės klubų. Diržas man priminė tą, kurį juosėjo Betmenas — jis netgi buvo toks pat ryškiai geltonas ir turėjo kapšelius, spėjau, jie buvo skirti kažką laikyti. Tik ant sagties buvo ne šikšnosparnio emblema, o ryškiai raudonas vėjo malūnėlis.
— Tomašai Džerichai, — kreipėsi į mane Holusas, — tai T’kna.
— Labas, — pasakiau. — Sveiki atvykę į Žemę.
Rydai, kaip ir žmonės, naudoja tik vieną ertmę kalbėti ir valgyti; burna yra įduboje liemens viršuje. Kelias sekundes T’kna skleidė garsus, primenančius akmenų daužymąsi skalbinių džiovyklėje. Kai burną liovėsi judėti, stojo trumpa tyla, ir po to gilus sintezuotas balsas atsklido iš būtybės diržo.
— Ar jis kalba kaip įdvasintas už negyvuosius? — paklausė rydas.
T’kna žodžiai mane suglumino, ir aš pažvelgiau į Holusą:
— Įdvasintas už negyvuosius?
Forhilnoras barkštelėjo akimis.
— Jis reiškia nuostabą, kad jūs sveikinate jį atvykusį į planetą. Rydai savo rūšies netapatina su savuoju pasauliu. Pamėginkite jį pasveikinti žmonijos vardu.
— Ak, — tariau. Vėl atsisukau į rydą: — Sveikinu jus kaip žmogus.
Vėl sutarškėjo akmenys ir pasigirdo sintezuotas balsas:
— Jei nebūtumėte žmogus, ar vis tiek mane sveikintumėte?
— Hm…
— Teisingas atsakymas yra „taip”, — atskubėjo man [pagalbą Holusas.
— Taip, — tariau.
Rydas vėl prabilo savo kalba, o kompiuteris išvertė jo žodžius:
— Tada pasveikintas esu aš ir patenkintas, kad čia yra čia, o čia yra ten.
Holusas pasiūbavo aukštyn ir žemyn.
— Jis turi omenyje virtualiosios tikrovės sąsają. Jis džiaugiasi būdamas čia, tačiau pareiškia, jog iš tiesų tebėra savo pagrindiniame erdvėlaivyje.
— Žinoma, — pritariau. Beveik bijojau vėl kreiptis į rydą.
— Ar… hm… ar jūsų kelionė į Žemę buvo gera?
— Kuria prasme jūs vartojate žodį „gera”? — paklausė sintezuotas balsas.
Vėl pažvelgiau į Holusą.
— Jis žino, kad žodį „geras” jūs vartojate daugeliui dalykų apibūdinti. Jis gali reikšti „moralus”, „malonus”, „brangus”.
— Brangus? — nusistebėjau.
— Geras porcelianas, — paaiškino Holusas, — geri papuošalai.
Šie suknisti ateiviai geriau už mane moka mano gimtąją kalbą. Vėl kreipiausi į rydą:
— Turiu omenyje tai, ar kelionė buvo maloni.
— Ne, — atsakė jis.
Holusas vėl išvertė T’kna atsakymą:
— Rydai gyvena tik maždaug trisdešimt Žemės metų. Dėl to jie keliauja kriogeniškai užsišaldę, tai komos būsena.
— Ak, — supratau. — Vadinasi, tai nebuvo sunki kelionė — jis tiesiog nesuvokė, kad keliauja, tiesa?
— Teisingai, — patvirtino Holusas.
Bandžiau sugalvoti, ką dar pasakyti. Tiek laiko praleidęs su savo draugu forhilnorų, įpratau su ateiviu šnekėtis laisvai.
— Tad, a, kaip jums čia patinka? Ką manote apie Žemę?
— Daug vandens, — atsakė rydas. — Didelis mėnulis, estetiškai malonus. Tačiau oras per drėgnas; nemaloniai lipnus.
Pagaliau pajudėjome iš mirties taško, bent jau viską supratau; tačiau jei jis mano, kad Toronto oras dabar, pavasarį, yra lipnus, rugpjūtį rydo laukia tikras malonumas.
— Ar jus, kaip ir Holusą, domina fosilijos?
Pasigirdo svaidomos skaldos tarškėjimas, o vėliau atsakymas:
— Žavi viskas.
Kurį laiką tylėjau, spręsdamas, ar tikrai noriu užduoti šį klausimą. O paskui nutariau: kodėl gi ne?
— Ar tikite Dievą? — paklausiau.
— Ar tikite smėlį? — savo ruožtu paklausė rydas. — Ar tikite elektromagnetizmą?
— Jo atsakymas reiškia „taip”, — paaiškino Holusas, stengdamasis padėti. — Rydai dažnai kalba retoriniais klausimais, tačiau jie visiškai nesupranta sarkazmo, todėl neįsižeiskite.
— Kur kas svarbiau, ar Dievas tiki esant mane, — tęsė T’kna.
— Ką turite omenyje? — paklausiau, jausdamas, kaip ima durti širdį.
Atrodė, jog rydas taip pat svarsto, ką atsakyti; jo burnos dalys judėjo, tačiau nepasigirdo joks garsas. Galiausiai jis prabilo savo kalba, o vertėjas išvertė:
— Dievas stebi; bangos lūžta. Dievo išrinktieji žmonės yra tie, kurių egzistavimą jis ar ji pripažįsta stebėdamas.
Šią mįslę įminiau ir be Holuso pagalbos. Kvantinė fizika teigia, kad įvykiai neįgauna konkrečios realybės tol, kol jų nestebi sąmoninga esybė. Visa tai gerai, tačiau kaip atsirado pirmoji konkreti realybė? Kai kurie žmonės kvantinės fizikos reikalavimus naudojo kaip argumentą, jog egzistuoja sąmoningas stebėtojas, kuris yra nuo pat laiko pradžios.
— Aha, — ištariau.
— Daugybė įmanomų ateičių, — tęsė T’kna, vienu metu sukiodamas visus savo pirštus, tarsi norėdamas parodyti šių ateičių gausybę. — Iš visų įmanomųjis arba ji stebėti pasirenka vieną.
Ir tai supratau — tačiau tai mane pribloškė. Kai „Deep Blue” kompiuteris šachmatais nugalėjo Garį Kasparovą, jis tą padarė, matydamas visus įmanomus figūrų derinius, galinčius susidaryti ne tik po vieno ėjimo, bet ir po kito, ir dar po kito, ir taip toliau.
Jei Dievas egzistuoja, ar jis mato visus galimus figūrų, su kuriomis žaidžia, ėjimus? Ar dabar jis mato, kad aš galiu žengti žingsnį pirmyn arba nusikosėti ar pasikasyti užpakalį, arba pasakyti tai, kas visiems laikams sugriautų žmonių ir rydų santykius? Ar jis tuo pat metu mato einančią mažą mergaitę Kinijoje, kuri gali pasukti į kairę arba į dešinę ar pakelti galvą ir pažvelgti į mėnulį? Ar jis taip pat mato senolį Afrikoje, galintį duoti berniukui patarimą, kuris visiems laikams pakeis vaiko gyvenimą, arba jo neduoti, leisdamas jaunikliui pačiam viską suvokti?
Lengvai galime parodyti, kad visata iš tiesų skyla, bent jau trumpai, svarstydama, kurį iš daugelio kelių pasirinkti: atskiri fotonai sąveikauja su savo pačių alternatyvių visatų variantais vienu metu pereidami pro daugelį plyšių ir sukeldami interferentinius vaizdus. Ar šie fotonų veiksmai yra Dievo mąstymo ženklas, jo visų galimų ateičių svarstymo liekanos? Ar Dievas mato visus įmanomus visų sąmoningų gyvybės formų — šešių milijardų žmonių, aštuonių milijardų forhilnorų (ką man yra pasakęs Holusas), penkiasdešimt septynių milijonų rydų plius, matyt, nesuskaičiuojamų kitų mąstančių būtybių, išsibarsčiusių po visatą, — veiksmus — ir ar jis apskaičiavo žaidimą, tikrąjį Gyvybės žaidimą, įvertindamas kiekvieno žaidėjo galimus veiksmus?