— Jūs teigiate, — tariau, — kad Dievas paeiliui pasirenka, kurią tikrovę nori stebėti, ir šitaip elgdamasis kruopelė po kruopelės kuria konkrečią istoriją?
— Taip turėtų būti, — pasigirdo vertimas.
Žiūrėjau į keistą rydą su daugeliu pirštų ir stambų, panašų į vorą, forhilnorą, stovinčius prieš mane, nuplikusią (labiau už kitus) dvikoję beždžionę. Spėliojau, ar Dievas yra patenkintas tuo, kaip vyksta jo žaidimas.
— O dabar, — kreipėsi į mane per vertiklį T’kna, — apklausų abipusiškumas.
Jo eilė klausti. Ką gi, gana sąžininga.
— Nesivaržykite, — paraginau.
Rangyta oda abipus jo priekinės rankos kilstelėjo aukštyn ir nusileido; spėjau, kad šiuo „ausų trūktelėjimu” rydas norėjo pasitikslinti: „Atleiskite?”
— Turiu omenyje, prašau. Klauskite.
— Tas pat atvirkščiai, — pasakė rydas.
— Jis nori pasakyti… — pradėjo Holusas.
— Jis nori paklausti, ar aš tikiu Dievą, — pertraukiau Holusą, supratęs, kad rydas manęs nori paklausti to paties. Trumpam nutilau, po to atsakiau:
— Esu įsitikinęs, kad, net jei Dievas egzistuoja, jam visiškai nerūpi, kas atsitiks bet kuriam iš mūsų.
— Klystate, — paprieštaravo T’kna. — Savo gyvenimą turėtumėte kurti remdamiesi Dievo egzistavimu.
— Hm, ir ką būtent reikėtų daryti?
— Pašvęsti savo būdraujantį gyvenimą bandymams su juo ar su ja bendrauti.
Holusas sulenkė keturias priekines kojas, liemeniu pasvirdamas į mane.
— Dabar galite suprasti, kodėl neįmanoma dažnai matyti rydų, — tyliai paaiškino jis.
— Yra žmonių, kurie šitiek daug laiko skiria maldoms, — pasakiau, — tačiau aš nesu vienas jų.
— Maldos yra ne tai, — atšovė vertimo prietaisas. — Mes iš Dievo netrokštame nieko materialaus; mes tik norime su juo ar su ja kalbėtis. Ir jūs turėtumėte taip pat elgtis; tik kvailys neskirs pakankamai daug laiko bandydamas bendrauti su Dievu, kurio buvimas yra įrodytas.
Esu ir anksčiau susidūręs su karštai propaguojančiais savo tikėjimą žmonėmis — galbūt net daugiau nei derėtų, — nes mano viešos paskaitos apie evoliuciją dažnai sukeldavo šių žmonių rūstybę. Kai buvau jaunesnis, kartkartėm su jais ginčydavausi, o dabar paprastai mandagiai nusišypsau ir pasišalinu.
Tačiau Holusas atsakė už mane:
— Tomas serga vėžiu.
Supykau; tikėjausi, kad Holusas šią žinią laikys konfidencialia, tačiau, antra vertus, nuomonė, kad medicininiai dalykai yra privatus reikalas, gali būti būdinga tik žmonėms.
— Liūdesys, — pareiškė T’kna, paliesdamas diržo sagtį su raudonu vėjo malūnėliu.
— Yra daugybė pasišventusių religingų žmonių, mirusių siaubinga mirtimi nuo vėžio bei kitų ligų. Kaip jūs tai paaiškinsite? Po velnių, kaip jūs paaiškinsite, kad vėžys yra? Koks dievas galėjo sukurti tokią ligą?
— Jis arba ji galėjo šios ligos ir nesukurti, — atsakė gilus išverstas balsas. — Vėžys galėjo spontaniškai atsirasti viename iš daugybės galimų laiko tarpsnių. Tačiau ateitis nevyksta paeiliui. Taip pat nėra ir begalinio galimybių skaičiaus, iš kurio Dievas galėtų rinktis. Konkretus realybės įgyvendinimas, kurio metu atsirado tikriausiai nepageidaujamas vėžys, taip pat turėjo savyje kažką labai geidžiamo.
— Vadinasi, gėrį reikia priimti kartu su blogiu, — pasakiau.
— Įsivaizduojamai, — atsakė T’kna.
— Man tai nieko gera nesako, — atšoviau.
— Žmonės yra unikalūs savo tikėjimu, kad dievybė yra visagalė ir visažinė, — tęsė T’kna. — Tikrasis Dievas nėra idealizuota forma; jis arba ji yra tikras, todėl savaime netobulas; tik abstrakcija būna be klaidų. O kadangi Dievas yra netobulas, kančių išvengti neįmanoma.
Turėjau sutikti, jog tai įdomi mintis. Iš rydo pasigirdo barškėjimas, ir vėl prabilo vertiklis:
— Forhilnorus nustebino, jog mūsų kosmologinis mokslas yra modemus. Tačiau mes visada žinojome, kad tame, ką jūs vadinate vakuumu, vyksta virtualių dalelių atsiradimas ir irimas. Lygiai kaip klaidingas įsitikinimas, kad Dievas yra tobulas, trukdė jūsų teologijai, taip ir klaidinga idealaus vakuumo sąvoka trukdė jūsų kosmologijai, nes įrodinėti, kad vakuumas yra niekas, ir šis niekas yra tikras, reiškia teigti, jog egzistuoja kažkas, ko visiškai nėra. Nėra idealaus vakuumo; nėra idealaus Dievo. O jūsų kančias galima paaiškinti tiesiog neišvengiamu netobulumu.
— Tačiau netobulumas tik paaiškina, kodėl kančios prasideda, — prieštaravau. — Kai jūsų Dievas sužino, kad kažkas kenčia, ir jei turi galią šias kančias nutraukti, tai, būdamas moralus, jis tikrai turėtų tai padaryti.
— Jei Dievas iš tiesų žino apie jūsų ligą ir nieko nepadarė, — atsakė T’kna kompiuteriu sukurtas balsas, — vadinasi, kiti rūpesčiai privertė jį arba ją palikti viską savieigai.
Šito man buvo per daug.
— Po velnių, — piktai išpyškinau. — Aš vemiu krauju. Turiu šešerių metų berniuką, kuris yra beprotiškai išgąsdintas — vaiką, kuris užaugs be tėvo. Turiu žmoną, kuri taps našle, nesulaukusi kitos vasaros. Kokie dar kiti rūpesčiai galėtų būti svaresni už šiuos?
Atrodė, kad rydas susijaudino, nes ėmė lankstyti kojas, tarsi ruoštųsi bėgti. Matyt, tai buvo instinktyvi reakcija į grėsmę. Tačiau, žinoma, jo čia iš tiesų nebuvo; T’kna saugiai sėdėjo savo pagrindiniame erdvėlaivyje. Netrukus jis nusiramino.
— Ar tiesioginio atsakymo geidžiate jūs? — paklausė T’kna.
Garsiai iškvėpiau orą, stengdamasis nusiraminti; buvau pamiršęs kameras ir dabar jaučiausi gana nejaukiai. Matyt, netinku būti Žemės ambasadoriumi. Pažvelgiau į Holusą. Jo akių stiebeliai liovėsi siūbavę; mačiau, kaip jie virpėjo prieš tai, kai forhilnoras buvo apstulbęs — mano protrūkis jį taip pat nuliūdino.
— Atleiskite, — atsiprašiau. Giliai įkvėpiau ir lėtai iškvėpiau. — Taip, — tariau, nežymiai linktelėdamas galvą, — noriu išgirsti nuoširdų atsakymą.
Rydas pasisuko 180 laipsnių kampu, atsukdamas man nugarą — būtent tada pirmą kartą išvydau jo užpakalinę ranką. Vėliau sužinojau, kad rydas atsisuka į jus priešinga puse tik tada, kai nori pasakyti kažką ypač atvirai. Ant geltono ateivio diržo nugaroje buvo lygiai tokia pat sagtis, ir T’kna ją palietė.
— Tai simbolizuoja mano religiją, — paaiškino jis. — Kraujo ir gyvybės galaktika. — Rydas trumpam nutilo. — Jei Dievas tiesiogiai nesukūrė vėžio, tai plūsti jį ar ją už vėžio buvimą yra neteisinga. O jei Dievas jį sukūrė, tai šitaip pasielgė, nes buvo būtina. Jūsų mirtis galbūt nepasitamaus jokiam jūsų ar jūsų šeimos tikslui. Tačiau ji tarnauja kažkokiam kūrėjo plano tikslui, todėl jūs turėtumėte būti dėkingas, kad, nepaisant skausmo, kurį galbūt jaučiate, esate kažko, kas turi prasmę, dalis.
— Nesijaučiu dėkingas, — atkirtau. — Jaučiuosi prakeiktas.
Ir tada rydas mane nustebino. Jis vėl apsisuko ir ištiesė savo ranką su devyniais pirštais. Pajutau dilgčiojimą odoje, kai jėgų laukai, sudarantys įsikūnijimo ranką, palietė manąją. Devyni pirštai ją švelniai suspaudė.
— Kadangi jūsų vėžio neįmanoma išvengti, — tarė sintezuotas balsas, — galbūt jūs rasite daugiau paguodos tikėdamas tuo, kuo tikiu aš, o ne jūs.
Nežinojau, ką į tai atsakyti.
— O dabar, — tarė T’kna, — privalau išsijungti; vėl atėjo metas pamėginti pabendrauti su Dievu.