Rydas suplazdeno ir išnyko.
Aš tik suvirpėjau.
14
Atkurta situacija…
Kitoje miesto pusėje, Ontarijo ežero pakrantėje, Kuteris Folsis sėdėjo nutriušusio motelio kambario minkštasuolyje apsikabinęs kelius ir tyliai inkšdamas. „Taip neturėjo atsitikti”, — kartojo jis be paliovos, tarsi tai būtų mantra ar malda. „Taip neturėjo atsitikti”.
Folsis buvo dvidešimt šešerių metų liesas blondinas trumpai kirptais plaukais ir dantimis, kuriems reikėjo uždėti ortodontinę plokštelę, tačiau niekas jos neuždėjo.
J. D. Evelas atsisėdo ant lovos veidu į Folsį. Jis buvo dešimčia metų vyresnis už Kuterį, suvargusiu veidu ir ilgokais tamsiais plaukais.
— Paklausyk manęs, — švelniai kreipėsi jis. Po to griežčiau: — Paklausyk manęs!
Folsis pakėlė paraudusias akis.
— Štai, — apsidžiaugė Evelas, — taip geriau.
— Jis negyvas, — išlemeno Folsis. — Tas žmogus per radiją pasakė: daktaras negyvas.
Evelas gūžtelėjo pečiais:
— Akis už akį, supranti?
— Niekada nieko nenorėjau žudyti, — inkštė Folsis.
— Žinau, — ramino jį Evelas. — Tačiau tas daktaras darė šėtoniškus darbus. Ir tu tai žinai, Kuteri. Dievas tau atleis.
Folsis susimąstė dėl šių žodžių.
— Taip manai?
— Žinoma, — užtikrino Evelas. — Mes kartu melsimės, kad jis atleistų. Ir jis atleis, juk tu žinai, kad atleis.
— O kas bus, jei mus čia sučiups?
— Niekas mūsų nesučiups, Kuteri. Dėl to nesijaudink.
— Kada galėsime grįžti namo? — paklausė Folsis. — Man nepatinka būti užsienyje. — Pakankamai bjauru buvo vykti į Bufalą, tačiau tai bent jau buvo Valstijos. Jei mus sučiups, kas žino, ką tie kandžiūkščiai mums padarys. Jie gali niekada mūsų nepaleisti namo.
Evelas svarstė, ar verta užsiminti, kad Kanadoje bent jau nėra mirties bausmės, tačiau nusprendė šito nedaryti. Jis tiesiog atsakė:
— Dar negalime kirsti sienos. Girdėjai, ką sakė per žinias: jie jau nustatė, kad tai tie patys vyrukai, kurie suniokojo kliniką Bufale. Geriausia kurį laiką pabūti čia.
— Noriu namo, — inkštė Folsis.
— Pasikliauk manim, — guodė jį Evelas, — bus geriau, jei kurį laiką liksime čia. — Jis nutilo, svarstydamas, ar jau atėjo tinkamas metas kalbėti šia tema. — Be to, čia turime atlikti dar vieną darbą.
— Nebenoriu nieko daugiau žudyti. Nenoriu — negaliu šito padaryti, J. D., negaliu.
— Žinau, — atsakė Evelas. — Jis paglostė Folsio ranką. — Žinau. Tačiau tau ir nereikės to daryti, pažadu.
— Tu to nežinai, — priešinosi Folsis. — Negali būti tikras.
— Taip, esu tikras, — pareiškė Evelas. — Šį kartą tau nereikės jaudintis, kad teks ką nors nužudyti — nes šį kartą tas, kurį persekiojame, jau negyvas.
— Ką gi, tai buvo gluminantis pokalbis, — tariau atsisukdamas į Holusą, kai rydas išnyko iš pasitarimų kambario.
Holuso akių stiebeliai suvilnijo, išrašydami „S” raidę.
— Dabar suprantate, kodėl tiek daug kalbu su jumis, Tomai. Aš bent galiu jus suprasti.
— Regis T’kna balsą vertė kompiuteris?
— Teisingai, — patvirtino Holusas. — Rydai nekalba nuosekliai. Jų žodžiai yra sudėtingai ir mums visiškai nesuprantamai susipynę. Kompiuteris turi palaukti, kol jie baigs kalbėti, ir tada bandyti iššifruoti prasmę.
Susimąsčiau apie tai.
— Ar tai nepanašu į žodžių mįsles? Žinote, tas, kai rašome: „jis kaip nesavas”, kas metaforiškai reiškia: „jis yra nepaprastai susijaudinęs”.
— Neteko susidurti su tokiomis mįslėmis, tačiau taip, manau, jog tai šiek tiek panašu, — patvirtino Holusas. — Bet mintys yra kur kas sudėtingesnės, o žodžių ryšys painesnis. Rydams kontekstas yra labai svarbus; žodžiai gali įgyti visiškai skirtingą prasmę, žiūrint, kokioje vietoje jie yra. Jų kalboje taip pat yra daugybė sinonimų, reiškiančių visiškai tą patį, tačiau tik vienas jų būna tinkamas konkrečiu momentu. Mums prireikė daugelio metų, kad išmoktume susikalbėti su rydais; tik nedaugelis mano rasės atstovų — aš nesu vienas jų — gali tai daryti nepadedant kompiuteriui. Tačiau rydai skiriasi nuo žmonių ir forhilnorų ne tik savo sintakse. Jie mąsto visiškai kitaip nei mes.
— Kuo jie skiriasi? — paklausiau.
— Ar pastebėjote jų pirštus? — pasiteiravo Holusas.
— Taip. Suskaičiavau dvidešimt tris.
— Jūs juos suskaičiavote, — pritarė forhilnoras. — Būtent šitaip pasielgiau ir aš, pirmą kartą sutikęs rydą. Tačiau rydui nebūtų reikėju skaičiuoti. Jis tiesiog būtų žinojęs, kad pirštų dvidešimt trys.
— Na, tai jo pirštai… — bandžiau prieštarauti.
— Ne, ne ir ne. Jam net nebūtų reikėję skaičiuoti, nes rydas vos pažvelgęs gali suprasti tokią kiekybę. — Holusas pasiūbavo savo liemeniu. — Juokinga, — tęsė jis, — tačiau aš turbūt daugiau studijavau žmonių psichologiją nei jūs — nors tai ir nėra mano sritis, bet… — Jis ir vėl nutilo. — Tai yra dar viena nepriimtina rydams sąvoka: mintis turėti specializuotą veiklos sritį.
— Jūsų kalboje beveik tiek pat prasmės kaip ir T’kna, — pastebėjau, papurtydamas galvą.
— Jūs teisus; atleiskite. Leiskite pamėginti dar kartą. Aš studijavau žmonių psichologiją — kiek tai įmanoma padaryti sekant jūsų televizijos bei radijo laidas. Jūs sakote, kad suskaičiavote dvidešimt tris T’kna pirštus, ir neabejoju, jog tai padarėte. Mintyse jūs sau sakėte: „vienas, du” ir taip toliau, kol atėjote iki dvidešimt trijų. Ir tikriausiai jūs, kaip ir aš, dar kartą perskaičiavote pasitikrindamas, ar nesuklydote pirmą kartą.
Linktelėjau; iš tiesų taip padariau.
— Na, jei jums parodyčiau vieną objektą — sakykime, vieną akmenį — jums nereikėtų jo suskaičiuoti. Jūs tiesiog suvoktumėte šį kiekį: žinotumėte, kad tai vienas objektas. Tas pats atsitinka matant du objektus. Jūs tiesiog žvilgtelite į du akmenis ir neapdorodami šios informacijos suvokiate, kad akmenys yra du. Tąpatį galite padaryti su trim, keturiais, penkiais daiktais, jei esate vidutinis žmogus. Ir tik susidūrę su šešiais ar daugiau daiktų, pradedate juos skaičiuoti.
— Iš kur jūs tai žinote?
— Stebėjau apie tai laidą per „Discovery” kanalą.
— Gerai. Tačiau kaip tai buvo nustatyta iš pradžių?
— Atliekant testus, kuriais buvo bandoma nustatyti, kaip greitai žmonės geba skaičiuoti objektus. Jei jums parodomas vienas, du, trys, keturi ar penki objektai, jūs beveik per tą patį laiką gebate atsakyti į klausimą, kiek yra objektų. Tik kai objektų būna šeši ir daugiau, prireikia daugiau laiko, ir šio laiko, reikalingo pasakyti, kiek yra objektų, prieaugis yra proporcingas objektų skaičiui.
— Net nežinojau, kad taip yra, — pasakiau.
— Gyveni ir mokaisi, — atsakė Holusas. — Mano rūšies atstovai paprastai tik truputėlį geriau už jus suvokia kiekį — iki šešių. Tačiau rydai mus aplenkia; eilinis rydas gali suvokti kiekį iki keturiasdešimt šešių, o kai kurie net iki šešiasdešimt devynių.
— Tikrai? O kas atsitinka, kai būna daugiau daiktų? Ar jie skaičiuoja juos visus, pradėdami nuo pirmojo?
— Ne. Rydai nemoka skaičiuoti. Jie iš tiesų nežino, kaip tą padaryti. Jie arba suvokia kiekį, arba ne. Jie turi atskirus skaitvardžius nuo vieno iki keturiasdešimt šešių, o toliau tiesiog turi žodį, reiškiantį „daug”.
— Tačiau sakėte, jog kai kurie gali suvokti didesnius skaičius.