Tačiau pažangioje rasėje, kur visi yra raštingi, o materialius troškimus leidžia patenkinti technikos galia, kiekvienas yra filosofas, susipažinęs su sena, kadaise slepiama tiesa, visi čia žino, jog Dievas tėra pasakojimas, mitas, todėl mes galime neapsimetinėti ir atsisakyti religijos.
Žinoma, galima mėgautis religijos tradicijomis — ceremonijomis, ryšiais su praeitimi — ir netikint Dievo. Galų gale, kaip pastebėjo vienas mano draugas žydas, išlikę gyvi po Antrojo pasaulinio karo žydai dabar yra arba ateistai, arba į religiją nekreipia dėmesio.
Tačiau yra milijonai žydų, tikinčių — iš tiesų tikinčių — Dievą tiesą sakant, pasaulietiškasis sionistinis judaizmas buvo pradėjęs nykti, kai išaugo oficialiai išpažįstančių šią religiją gretos. Taip pat yra milijonai krikščionių, tikinčių šventąja trejybe, iš kurios vienas mano draugas katalikas pasišaipė, pavadindamas ją Didžiuoju Tėtušiu, Jaunikliu ir Vaiduokliu. Be to, yra milijonai musulmonų, tikinčių, jog Koranas atskleidžia Dievo žodį.
Net Žemėje auštant naujajam amžiui, prieš kurį buvusiame mes atradome DNR bei kvantinę fiziką ir atomo branduolio skilimą, išradome kompiuterius, erdvėlaivius bei lazerius, devyniasdešimt šeši procentai pasaulio gyventojų vis dar tiki esant aukščiausiąją esybę — ir šis procentas ne mažėja, o didėja.
Tad kodėl mane nustebino tai, jog Holusas tiki Dievą? Kad ateivis iš kultūros, kuri yra šimtmečiu ar dviem pažangesnė už manąją nenusikratė paskutiniųjų tikėjimo antgamtinėmis jėgomis likučių? Net jei jis neturėtų didžiosios vieningosios teorijos, pagrindžiančios jo įsitikinimus, kodėl turėtų atrodyti keistas, jog Holusas nėra ateistas?
Susidūrus su akivaizdžiai suklaidintais sukūrimo teorijos šalininkais, niekada nekildavo klausimų, ar esu teisus, ar klystu. Puolamas fundamentalizmo šalininkų nė karto nesuabejojau savo įsitikinimais. Tačiau dabar susitikau su dviem būtybėm iš kitų žvaigždžių, ir tai, kad jie sugebėjo atvykti pas mane, o aš niekaip negalėjau aplankyti jų, akinamai bylojo, kas iš mūsų intelektualiai pranašesnis.
Ir šie ateiviai tikėjo tuo, kuo aš netikėjau nuo vaikystės.
Jie tikėjo, kad visatą sukūrė protingas kūrėjas.
15
— Pacientas gali norėti chemoterapijos dėl dviejų priežasčių, — aiškino Katarina Kol Siuzanai ir man netrukus po to, kai paaiškėjo mano diagnozė. — Pirmoji yra viltis sunaikinti vėžį. — Gydytoja pažvelgė į mane, į Siuzaną, po to vėl į mane. — Tačiau pasakysiu tiesą: tikimybė pašalinti jūsų, Tomai, vėžį yra maža. Išgydyti plaučių vėžį pavyksta labai retai.
— Na, tada aš nenoriu chemoterapijos, — iš karto pareiškiau. — Nenoriu, kad likusią gyvenimo dalį praleisčiau kankindamasis per šias procedūras.
Daktarė Kol sučiaupė lūpas.
— Žinoma, spręsti privalote jūs, — sutiko ji. Po to linktelėdama galvą Kol kreipėsi į Siuzaną: — Jūs abu. Daug kas yra susidaręs klaidingą nuomonę apie chemoterapiją. Ji taip pat gali būti paliatyvi — švelninanti. Tai antroji priežastis, dėl kurios verta pagalvoti apie šią procedūrą.
Tik lūpomis ištariau žodį „paliatyvi”. Daktarė Kol linktelėjo.
— Ateinančiais mėnesiais, Tomai, jūs galite patirti daug skausmo. Chemoterapija gali jį sušvelninti sumažindama auglius.
— Ką jūs mano vietoje darytumėte? — paklausiau.
Kol nežymiai gūžtelėjo pečiais.
— Jei gyventumėte JAV, jei neturėtumėte medicininio draudimo ir pats turėtumėte mokėti už chemoterapijos procedūras, galbūt jų atsisakytumėte ir kęstumėte skausmą — nors, žinoma, aš vis tiek išrašyčiau nuskausminamųų, kad jums būtų lengviau. Gydydama nemažų ląstelių plaučių vėžį, aš dažnai skiriu platinos junginius, kurie yra gana brangūs. Tačiau kadangi Ontarijo sveikatos draudimas sumokės visą gydymo kainą, patarčiau šiuos junginius vartoti. Mes vartosime platinos medikamentus kartu su vinblastinu, etopozidu arba mitomicinu-C. Platinos vaistus reikia leisti ligoninėje, tačiau jie yra veiksmingiausi gydant plaučių vėžį.
— O kaip dėl pašalinio poveikio? — paklausiau.
— Gali pykinti. Tikriausiai nuslinks dalis ar visi plaukai.
— Noriu kuo ilgiau būti darbingas, — pareiškiau.
— Chemoterapija gali padėti; ji ženkliai neprailgins jūsų gyvenimo, tačiau gali padaryti jį produktyvesnį.
Rikis dabar mokykloje būdavo visą dieną, Siuzana dirbo. Jei nors kelis mėnesius galėčiau tęsti savo darbą, tai būtų geriau nei likti namie, kur kažkas nuolat turėtų mane slaugyti.
— Neprivalote nuspręsti dabar, — patarė daktarė Kol. — Pasvarstykite.
Ji mums davė paskaityti brošiūrų.
Holusas tiki Dievą.
T’kna tiki Dievą.
O aš?
— Gal aš per įkyriai įsikirtęs į žodį „Dievas”, — pasakiau Holusui, kai vėl grįžome į mano kabinetą. — Žinoma, jei norite pasakyti, kad į evoliucijos eigą Žemėje buvo įsikišusi išorinė jėga, negaliu teigti, kad jūs klystate. Galų galėjus pats man sakėte, jog prieš tris milijardus metų šioje galaktikos dalyje buvo protingi ateiviai.
— Taip, protinga gyvybės forma iš Eta Kosiopėjos A III.
— Ar ne jie susprogdino savo mėnulį?
— Ne; tai buvo Miu Kasiopėjos AI, esančios už 5,5 šviesmečio nuo Eta Kasiopėjos, protingos būtybės.
— Gerai. Na, būtybės iš Eta Kasiopėjos — pavadinkime juos etanais — prieš tris milijardus metų, tuo metu, kai mano pasaulyje tik pradėjo rastis gyvybė, jau buvo sukūrusios technologinę civilizaciją. Visai tikėtina, kad tuo metu etanai galėjo atvykti čia.
— Jūs peršokate didelį laiko tarpsnį, — pastebėjo Holusas, — nes sakėte, kad gyvybė čia egzistavo ne mažiau kaip aštuoniais šimtais milijonų, jei ne visu milijardu, metų anksčiau nei prieš tris milijardus.
— Na, taip, bet…
— Ir, žinoma, mano saulė, Beta Hydri, tuo metu net nebuvo susiformavusi; kaip sakiau anksčiau, jai tik 2,6 milijardo metų, tad niekas iš Eta Kasiopėjos negalėjo jos aplankyti.
— Gerai, galbūt tai buvo ne etanai, tačiau būtybės iš kurios nors kitos žvaigždės galėjo atvykti čia ar nukakti į jūsų arba rydų pasaulį. Visus veiksmus, kuriuos jūs priskiriate Dievui, galėjo padaryti labiau išsivystę ateiviai.
— Šis jūsų argumentas susijęs su dviem problemomis, — mandagiai pastebėjo Holusas. — Pirma, žinoma, jei jūs neatmesite Dievo poreikio aiškindami naujesnius kelių pastarųjų milijardų metų įvykius, kurie vyko po to, kai šioje visatoje atsirado kiti sąmoningi stebėtojai, tai neturės jokio poveikio poreikiui turėti kūrėją, nustačiusį santykines penkių pagrindinių jėgų reikšmes, sukūrusį temperatūrines bei kitas vandens savybes ir taip toliau. Todėl tai, ką jūs darote, prieštarauja Okamo skustuvo principui, apie kurį kalbėjote: jūs ne mažinate, o didinate skaičių veiksnių, turėjusių įtakos jūsų egzistavimui — neišvengiamai lieka vienas Dievas, sukūręs visatą, ir jūs dar įvedate alternatyvias mažiau galingas būtybes, kurios vėliau susidomėjo gyvybės raidos manipuliavimu.
— Antra, — tęsė Holusas, — privalote prisiminti masinių išnykimų datas, kurios akivaizdžiai buvo suderintos taip, kad vienu metu vyktų trijuose mūsų pasauliuose: seniausiajam jų 440 milijonų metų, o naujausiam — 65 milijonai. Tarp jų — 375 milijonų metų laiko tarpsnis, tačiau, kaip pastebėjome, protingų būtybių gyvavimo trukmė nuo to laiko, kai ji sukuria radiją, iki tol, kol ji arba susinaikina, arba išnyksta, yra ne daugiau nei pora šimtų metų.