Man už nugaros išdygo Siuzana, susidomėjusi, ką susiruošiau veikti. Atsisukęs pažvelgiau į ją; Siuzana buvo pakankamai dažnai per televiziją mačiusi Holusą bei kitus forhilnorus, tačiau dabar ji stovėjo išsižiojusi.
— Įeikite, — pakviečiau Holusą, — įeikite.
Holusas vargais negalais prasispraudė pro duris, nors tą padaryti nebuvo paprasta. Vakarienei jis buvo pasipuošęs; dabar Holusas dėvėjo vyno spalvos audeklą, susegtą nupoliruota krištolo sege.
— Kodėl nepasirodėte viduje? — paklausiau. — Kodėl save suprojektavote lauke?
Holuso akių stiebeliai sujudėjo. Jų išvaizda kažkuo subtiliai skyrėsi. Galbūt taip tik pasirodė dėl šviesos, sklindančios iš halogeninės toršero lempos; buvau įpratęs matyti Holusą fluorescencinių lempų, kurios kaba mūsų muziejuje, šviesoje.
— Jūs mane pasikvietėte į savo namus, — atsakė Holusas.
— Taip, tačiau…
Staiga ant savo rankos pajutau jo delną. Esu ir anksčiau lietęs Holusą ir jausdavau elektrostatinį dilgčiojimą, kurį sukeldavo jo projekciją sudarantys jėgų laukai. Dabar pojūtis buvo kitoks. Holuso kūnas buvo kietas, šiltas.
— Tad ir atvykau, — pareiškė Holusas. — Tačiau atsiprašau; čia praleidau ketvirtį valandos, bandydamas išsiaiškinti, kaip jums pranešti, kad atvykau. Esu girdėjęs apie durų skambučius, bet niekaip negalėjau rasti mygtuko.
— Galinėse duryse nėra durų skambučio, — paaiškinau. Staiga mano akys išsiplėtė. — Jūs esate čia. Savo kūnu.
— Taip.
— Tačiau…
Pažvelgiau jam už nugaros. Galiniame kieme buvo kažkoks didelis objektas; atslenkančioje sutemoje nepajėgiau įžvelgti jo formų.
— Jau metus laiko tiriu jūsų planetą, — paaiškino Holusas. — Be abejonės, turėjote įtarti, kad mes turime būdų pasiekti jūsų planetos paviršių, neatkreipdami nereikalingo dėmesio. — Jis nutilo. — Juk jūs mane pakvietėte vakarienei, tiesa? begaliu gi mėgautis jūsų maistu būdamas per atstumą.
Buvau nustebęs, sužavėtas. Atsisukau į Siuzaną ir staiga suvokiau, kad jos nepristačiau.
— Holusai, norėčiau supažindinti su savo žmona Siuzana. Siuzana Džericho.
— „Svei” „ka”, — pasisveikino forhilnoras.
Kelias akimirkas Siuzana iš nuostabos negalėjo prasižioti. Po to ji pasisveikino:
— Sveiki.
— Ačiū, kad leidote apsilankyti jūsų namuose, — padėkojo Holusas.
Siuzana nusišypsojo, po to gana kandžiai pažvelgė į mane.
— Jei būčiau buvusi perspėta anksčiau, būčiau sutvarkiusi namus.
— Jie ir taip gražiai atrodo, — atsakė Holusas. Jo akių stiebeliai sukiojosi, apžiūrinėdami kambarį. — Akivaizdu, jog su dideliu dėmesiu rinkotės baldus taip, kad vienas papildytų kitą.
Paprastai Siuzana negalėdavo pakęsti vorų, tačiau šis didžiulis akivaizdžiai ją be galo sužavėjo.
Ryškioje toršero šviesoje prie kiekvieno iš Holuso galūnių dviejų pirštų trijų sąnarių pūslėtą pakavimo plėvelę primenančioje odoje pastebėjau smulkučius, panašius į mažus briliantus, blizgučius. Ir ištisa tokių blizgučių eilė driekėsi palei akių stiebelius.
— Ar tai brangakmeniai? — paklausiau. — Jei būčiau žinojęs, kad jus tokie dalykai domina, būčiau parodęs KOM brangakmenių kolekcijas. Mes turime nuostabių deimantų, rubinų bei opalų.
— Ką? — paklausė Holusas. Ir po to, kai suprato, apie ką kalbu, jo akių stiebeliai vėl suvilnijo, nupiešdami „S” raidę. — Ne, ne, ne. Šie kristalai yra virtualios tikrovės sąsajos implantai; būtent jie leidžia kitur esančiam atvaizdui mėgdžioti mano judesius.
— Aa, — pasakiau.
Apsisukęs pašaukiau Rikį. Sūnus atstriksėjo laiptais iš rūsio. Jis jau buvo beeinąs į valgomąjį, galvodamas, jog pašaukiau valgyti vakarienę. Tačiau kaip tik tuo metu Rikis pastebėjo mane, Siuzaną ir Holusą. Jo akys pasidarė tokios didelės, kokių dar nebuvau matęs. Rikis priėjo prie manęs, ir aš apkabinau vaiką per pečius.
— Holusai, — kreipiausi į svečią, — norėčiau jus supažindinti su savo sūnumi Rikiu.
— „Svei” „kas”, — pasisveikino Holusas.
Pažvelgiau į savo berniuką.
— Riki, ką reikia pasakyti?
Rikis išplėstomis akimis tebežiūrėjo į ateivį.
— Geras!
Nesitikėjome, kad Holusas savo tikru kūnu pasirodys vakarienei. Mūsų valgomojo stalas buvo ilgas su išimama dalimi viduryje. Stalas buvo tamsaus medžio, tačiau uždengtas balta staltiese. Priėjo forhilnorui buvo nedaug vietos. Padėjau Siuzanai išimti vidurinę dalį, kad valgomajame atsirastų vietos.
Supratau, jog niekada nemačiau, kaip Holusas sėdasi; jo atvaizdui, suprantama, šito neprireikdavo, tačiau pagalvojau, kad tikrajam Holusui bus patogiau turėti kokią nors atramą.
— Ar galiu ką nors padaryti, kad jums būtų patogiau? — paklausiau.
Holusas apsidairė. Svetainėje jis pamatė priešais fotelį stovinčią otomanę.
— Ar galėčiau ją panaudoti? — paklausė svečias. — Tą mažą suolelį kojoms?
— Žinoma.
Holusas nuėjo į svetainę. Turėdami namuose šešiametį berniuką, mes nesame išdėlioję lengvai dūžtančių daiktų, ir tai gerai. Pakeliui Holusas atsitrenkė į kavos stalelį ir sofą; mūsų baldai išstatyti nepakankamai toli vienas nuo kito, kad tarp jų galėtų vaikščioti Holuso dydžio būtybė. Ateivis atsinešė otomanę ir pastatė ją šalia stalo, užlipo ant jos, ir apvalus Holuso liemuo atsidūrė tiesiai virš apskritos kėdės, ant kurios Holusas nuleido savo kūną.
— Štai, — patenkintas tarė jis.
Siuzana buvo sutrikusi.
— Atleiskite, Holusai. Nemaniau, kad atvyksite jūs pats. Nežinau, ar tai, ką pagaminau, galėsite valgyti.
— O ką jūs pagaminote?
— Salotas — salotų lapelius, vyšninius pomidorus, salierų stiebelius, morkas ir duonos džiūvėsėlius, užpiltus aliejaus ir acto uždaru.
— Tai aš valgysiu.
— Ir ėriuko kapotinius.
— Ar jie kepti?
Siuzana nusišypsojo.
— Taip.
— Juos irgi valgysiu, jei man dar duosite maždaug litrą kambario temperatūros vandens.
— Žinoma, — užtikrino Siuzana.
— Aš atnešiu, — pasakiau.
Nuėjau į virtuvę ir iš čiaupo pripyliau į ąsotį vandens.
— Tomui ir Rikiui dar paruošiau pieno kokteilius.
— Ar tai galvijų krūtų išskyros? — paklausė Holusas.
— Taip.
— Jei mano poelgis nebus laikomas šiurkščiu, aš jais nesivaišinsiu.
Aš nusišypsojau, ir mes su Rikiu bei Siuzana atsisėdome už stalo. Siuzana pakėlusi salotinę padavė man. Serviravimo šakutėmis įsidėjau salotų į savo lėkštę, po to prikroviau Rikio. Tada įdėjau salotų į Holuso lėkštę.
— Aš atsinešiau savo įrankius, — pasakė Holusas. — Tikiuosi, jog tai nėra nemandagu.
— Visiškai.
Net ir po savo kelionių į Kiniją kiniškame restorane aš vis dar prašau atnešti peilį ir šakutę. Iš audeklo, apjuosusio ateivio liemenį, klosčių Holusas išsitraukė du įrankius, kurie šiek tiek priminė kamščiatraukį.
— Ar jūs prieš valgį sakote maldą?
Jo klausimas mane nustebino.
— Paprastai ne.
— Mačiau tai per televiziją.
— Kai kurios šeimos sako maldą, — paaiškinau. — Tos, kurios turi už ką dėkoti.
Vienu kamščiatraukiu Holusas pasmeigė salotų lapų ir prinešė juos prie angos apvalaus kūno viršuje. Jau anksčiau buvau matęs ateivio judesius valgant, tačiau tikrai valgančio dar nemačiau nė karto. Tai buvo triukšmingas procesas; kramtydami jo dantys skardžiai kaukšėjo. Spėju, kad tada, kai pasirodydavo Holuso atvaizdas, mikrofonai būdavo prijungti tik prie kalbos angų; matyt todėl anksčiau nebuvau girdėjęs šio garso.