— Ar salotos skanios? — paklausiau.
Kalbėdamas Holusas toliau tebegrūdo salotas į valgymo angą; spėjau, kad forhilnorai niekada neužspringsta valgydami.
— Ačiū, puikios, — atsakė svečias.
— Kodėl jūs taip kalbate? — paklausė Rikis. Sūnus pamėgdžiojo Holuso kalbą, tardamas skiemenis paeiliui dešine ir kaire burnos puse: — „A” „čiū”, „pui” „kios”.
— Riki! — subarė jį Siuzana, susierzinusi, kad mūsų sūnus pamiršo gerą toną.
Tačiau atrodo, jog Holuso šis klausimas nesutrikdė.
— Vienas bendras dalykas, siejantis žmones ir mano rasę, yra tas, kad mūsų smegenys yra padalytos, — aiškino Holusas. — Jūs turite kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius, mes taip pat. Mes manome, kad sąmonė atsiranda dėl šių dviejų pusrutulių sąveikos; manau, jog ir žmonės laikosi panašios teorijos. Kai dėl sužalojimo pažeidžiami smegenų pusrutuliai, ir jie pradeda veikti nepriklausomai vienas nuo kito, iš vienos kalbos angos sklinda ištisi sakiniai, tačiau tada būna reiškiamos paprastesnės mintys.
— Ak, — ištarė Rikis ir vėl kibo į salotas.
— Tai nuostabu, — pareiškiau. Turėtų būti sudėtinga koordinuoti kalbą tarp dviejų iš dalies autonomiškų smegenų pusių; galbūt todėl Holusas negalėjo vartoti sutrumpinimų. — Įdomu, ar žmonės taip pat pakaitomis tartų žodžius arba skiemenis, jei turėtų dvi burnas.
— Atrodo, kad jums kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulio integracija yra mažiau svarbi nei mums, forhilnorams, — pastebėjo Holusas. — Kiek suprantu, žmonės su perskirta didžiąja smegenų jungtimi geba vaikščioti?
— Manau, jog taip.
— Mes negalime, — pasakė Holusas. — Kiekviena smegenų pusė kontroliuoja tris kojas atitinkamoje kūno pusėje. Visos mūsų kojos privalo judėti vienu metu, kitaip mes parvirstume ir…
— Mano tėtis netrukus mirs, — pasakė Rikis, nudelbęs akis į salotų lėkštę.
Mano širdis suspurdėjo. Siuzana buvo priblokšta.
Holusas padėjo savo valgymo įrankius.
— Taip, jis man tai pasakė. Labai dėl to apgailestauju.
— Gal galite jam padėti? — paklausė Rikis, žvelgdamas į ateivį.
— Atleisk, — atsakė Holusas. — Nieko negaliu padaryti.
— Tačiau jūs juk iš kosmoso ir taip toliau, — neatlyžo Rikis.
Holuso akių stiebeliai liovėsi judėję.
— Taip, tiesa.
— Tad jūs turėtumėte daug ką žinoti.
— Kai ką žinau, — atsakė Holusas. — Tačiau nežinau, kaip išgydyti vėžį. Mano mama nuo jo mirė.
Rikis labai susidomėjęs žvelgė į ateivį. Atrodė, kad berniukas nori jį paguosti, tačiau nežino, ką pasakyti.
Siuzana pakilo nuo stalo ir iš virtuvės atnešė ėriuko kapotinius su mėtų želė.
Toliau valgėme tylėdami.
Supratau, kad man pasitaikė proga, kuri vargu ar pasikartos.
Tikras Holusas buvo čia.
Po vakarienės pasikviečiau jį į terasą. Holusas paplušėjo, kol įveikė pusę laiptatakio, tačiau jam tai šiaip ne taip pavyko.
Priėjau prie bylų spintos su dviem stalčiais ir ištraukiau pluoštą popierių.
— Žmonėms įprasta surašyti dokumentą, vadinamą testamentu, kuriame nurodoma, kaip po mirties paskirstyti jų asmeninį turtą, — paaiškinau. — Suprantama, jog beveik viską užrašiau Siužanai su Rikiu, nors kai ką palieku labdaros organizacijoms: Kanados vėžio draugijai, KOM bei porai kitų. Kai kas atiteks ir mano broliui, jo vaikams bei keliems giminaičiams. — Trumpam nutilau. — Aš… aš ketinau pakeisti savo testamentą ir kai ką palikti jums, Holusai, tačiau… na, tai atrodė beprasmiška. Turiu omenyje tai, jog vargu, ar jūs būsite čia, kai aš mirsiu, be to, na, paprastai jūsų iš tiesų čia nebūna. Tačiau šįvakar…
— Šįvakar, — sutiko su manimi Holusas, — čia esu tikrasis aš.
Ištiesiau jam popierių pluoštą.
— Matyt, bus paprasčiausia, jei juos įteiksiu jums dabar. Tai mano knygos „Kanados dinozaurai” rankraštis. Šiais laikais žmonės knygas rašo kompiuteriu, tačiau ši buvo išbarškinta rankine rašomąja mašinėle. Iš tiesų ji neturi jokios vertės, ir informacija dabar yra labai pasenusi, tačiau tai yra mano mažas indėlis į populiariąją literatūrą apie dinozaurus ir, na, norėčiau, kad jūs ją turėtumėte — kaip vieno paleontologo dovaną kitam. — Nežymiai gūžtelėjau pečiais. — Kad kažkas primintų mane.
Ateivis paėmė popierius. Jo akių stiebeliai susiūbavo.
— Ar jūsų šeima nenorės turėti rankraštį?
— Jie turi užbaigtos knygos egzempliorių.
Holusas nuvyniojo nuo liemens dalį audeklo, atidengdamas didelį plastikinį maišelį. Rankraščio puslapiai lengvai tilpo į jį.
— Ačiū, — padėkojo Holusas.
Kurį laiką abu tylėjome. Galiausiai aš tariau:
— Na, Holusai, ačiū jums. Už viską.
Ir paliečiau ateiviui ranką.
17
Vėlai vakare, po to, kai Holusas grįžo į savo erdvėlaivį, sėdėjau mūsų svetainėje. Išgėriau dvi skausmą malšinančias tabletes ir prieš eidamas gulti palaukiau, kol organizmas jas pasisavins — dėl pykinimo kartais būdavo sunku nuryti vaistus.
Galbūt, svarsčiau, Holusas ir teisus. Galbūt nėra tokio rūkstančio pistoleto, kurį aš priimčiau. Ateivis aiškino, jog visi įrodymai yra tiesiai prieš mano akis.
Nėra aklesnių už tuos, kurie nenori matyti', Dvidešimt Devintasis Laiškas ir ši sentencija buvo mano mėgstamiausi religiniai aforizmai.
Tačiau, po velnių, aš nebuvau aklas. Aš žvelgiau kritiškomis, skeptiškomis, mokslininko akimis.
Mane apstulbino tai, jog skirtinguose pasauliuose esančios gyvybės genetinis kodas yra vienodas. Žinoma, Fredas Hoilas iškėlė mintį, jog Žemė — ir galbūt kitos planetos — buvo užsėta iš kosmoso atsklidusiomis gyvybės bakterijomis; jei visi pasauliai, kuriuos aplankė Holusas, buvo užsėti iš to paties šaltinio, tada ir genetinis kodas turėtų būti vienodas.
Tačiau net jei Hoilo teorija nebūtų teisinga, — o ji iš tiesų nėra labai vykusi, nes gyvybės atsiradimą tiesiog nustumia kažkur į tolimesnę vietą, kurios negalime lengvai ištirti, — galbūt yra svarių priežasčių, dėl kurių tik šios dvidešimt aminorūgščių tinka gyvybei.
Kaip jau esame su Holusu aptarę, DNR savo alfabete turi keturias raides: A, C, G ir T, žyminčias adeniną, citoziną, guaniną ir timiną — bazes, sudarančias šios rūgšties spiralinių kopėčių skersinius.
Gerai — keturių raidžių alfabetas. Tačiau kokio ilgio yra genetinės kalbos žodžiai? Na, kalbos tikslas yra apibrėžti aminorūgščių, baltymų statybinių blokų, seką ir, kaip sakiau, gyvybėje sutinkama dvidešimt skirtingų aminų. Akivaizdu, jog neįmanoma vienareikšmiai apibudinti kiekvieną šių aminų žodžiu, kurį sudaro tik viena raidė: keturių raidžių alfabetas leidžia sudaryti tik keturis vienos raidės žodžius. Taip pat šito negalima padaryti ir su dviejų raidžių žodžiais: kalboje, turinčioje tik keturis ženklus, įmanomos tik šešiolika dviejų raidžių kombinacijų. Tačiau jei vartosite trijų raidžių žodžius, na, tada keblumų sukels gausa, turėsime Viljamo F. Baklio tipo biochemijos žodyną su šešiasdešimt keturiais žodžiais. Atidėkime dvidešimt žodžių kiekvienai aminorūgščiai pavadinti ir dar du skyrybos ženklams — vieną transkripcijos pradžiai, o kitą pabaigai pažymėti. Tai reikš, jog DNR veiklai tereikia dvidešimt dviejų žodžių iš galimų šešiasdešimt keturių. Jei Dievas sukūrė genetinį kodą, jis privalėjo pamatyti perteklinį žodyną ir spėlioti, ką su juo veikti.