Man atrodo, jog tokia būtybė būtų nagrinėjusi dvi galimybes. Viena — palikti keturiasdešimt dvi raidžių sekas neapibrėžtas, kaip yra realiose kalbose, kuriose ne visos raidžių sekos reiškia žodžius. Tada, jei viena tokių sekų užsisėtų DNR plaušelyje, būtų aišku, jog kopijuojant įvyko klaida — genetinė spausdinimo klaida, kai geras kodas A-T-A parašomas, tarkime, nesuprantamu A-T-C. Tai būtų aiškus, naudingas signalas: kažkas įvyko ne taip.
Antroji alternatyva būtų susitaikyti su mintimi, kad kopijavimo klaidų nepavyks išvengti, tačiau stengtis sumažinti jų poveikį į genetinę kalbą įvedant sinonimus. Tada vietoje vieno žodžio, apibrėžiančio kiekvieną aminorūgštį, galima turėti tris žodžius, reiškiančius tą patį. Šitaip būtų panaudota šešiasdešimt galimų žodžių; du žodžiai galėtų reikšti pradžią ir du pabaigą, ir DNR žodynas būtų užbaigtas. Grupuojant sinonimus logiškai, būtų galima apsisaugoti nuo rašybos klaidų: jei A-G-A, A-G-C ir A-G-G reikštų tą patį, ir galėtumėte aiškiai perskaityti tik pirmąsias dvi raides, pakankamai sėkmingai būtų galima spėti, ką reiškia šis žodis, net nežinant trečios raidės.
Tiesą sakant, DNR iš tiesų vartojami sinonimai. Ir jei kiekvieną rūgštį būtų galima apibūdinti trimis sinonimais, tada galėtume pažiūrėti į kodą ir pagirti: „Taip, kažkas kruopščiai viską apgalvojo.” Tačiau dvi aminorūgštys — leicinas ir serinas — apibrėžiamos net šešiais sinonimais, kitos — keturiais, trimis, dviem ar tik vienu: vargšą tritofaną apibrėžia tik vienas žodis T-G-G.
Tuo tarpu kodas A-T-G gali reikšti arba aminorūgštį metioniną (ir jai apibrėžti nėra jokių kitų genetinių žodžių), arba priklausomai nuo konteksto jis gali būti skyrybos ženklas, reiškiantis transkripcijos pradžią (kuris taip pat neturi jokių sinonimų). Kodėl Žemėje — ar kur nors kitur — protingas kūrėjas sugalvojo tokį kratinį? Kodėl reikia atsižvelgti į kontekstą, norint apibrėžti prasmę, jei buvo pakankamai žodžių, kad būtų išvengta tokios painiavos?
O kaip dėl genetinio kodo variacijų? Kaip sakiau Holusui, mitochondrijų DNR kodas truputį skiriasi nuo to, kurį naudoja branduolio DNR.
Na, 1982 metais Linas Margulis pasiūlė mintį, kad mitochondrijos — ląstelinės organelės, atsakingos už energijos gamybą — atsirado kaip atskiros bakterinės formos, gyvenančios simbiozėje su mūsų ląstelių protėviais, ir kad galiausiai šios atskiros formos buvo papildomai įtrauktos į mūsų ląsteles, tapdamos jų dalimi. Galbūt… Dieve, kaip seniai rimtai studijavau biochemiją… tačiau galbūt mitochondrijų ir branduolio genetiniai kodai iš pradžių iš tiesų buvo identiški, bet, kai prasidėjo simbiozė, evoliucija teikė pirmenybę toms mutacijoms, kurios leido nedidelius mitochondrijų genetinio kodo pokyčius; kai du DNR rinkiniai egzistavo toje pačioje ląstelėje, galbūt šie keli pokyčiai padėdavo atskirti dvi formas ir neleisti, kad jos susimaišytų.
Holusui to nesakiau, tačiau žiuželėtųjų protozojų genetiniai kodai taip pat nežymiai skiriasi — jei teisingai prisimenu, trys kodonai jiems turi skirtingas prasmes. Tačiau… aš atitrūkau nuo tikrovės; žinojau, kad… bet kažkas sakė, jog žiuželiai, tos nepaprastai sudėtingos organelės, kurių žūtis sukėlė mano plaučių vėžį, taip pat atsirado kaip diskretiški organizmai. Galbūt tie žiuželėtieji protozojai, kurie turėjo kitokį genetinį kodą, kilo iš žiuželių, praeityje buvusių simbiozėje su kitomis ląstelėmis, ir sukūrė genetinio kodo variacijas dėl tų pačių saugumo sumetimų, kuriais vadovavosi mitochondrijos, tačiau, kitaip nei žiuželiai, kuriuos mes dar tebeturime, vėliau nutraukė simbiozę ir grįžo į autonominę gyvybės formą.
Bent jau taip galėjo būti.
Kai vaikystėje gyvenau Skarbore, mūsų galinio kiemo tvora buvo bendra su moters, pavarde ponia Lansberi. Ji buvo labai religinga — tėtis ją vadino „davatka” — ir be paliovos stengėsi įtikinti mano tėvus, kad jai leistų sekmadieniais nusivesti mane į bažnyčią. Žinoma, aš nė karto nenuėjau, tačiau prisimenu jos mėgstamiausią frazę: Viešpaties keliai nežinomi.
Galbūt. Bet man buvo sunku patikėti, kad Dievas veiktų nevykusiai, be sistemos.
Tačiau…
Tačiau ką Holusas sakė apie rydų kalbą? Kad joje taip pat kontekstas yra labai svarbus ir neįprastai vartojami sinonimai? Galbūt mano smegenų sandara tiesiog neleidžia įžvelgti genetinio kodo elegancijos. Gal T’kna ir jo gentainiams šis kodas atrodo visiškai logiškas bei paprastas.
Galbūt.
Netikėtai yla išlindo iš maišo.
Niekam nė žodeliu neprasitariau apie tai, kad „Merelko” misija, bent jau iš dalies, buvo Dievo paieškos. Taip pat buvau įsitikinęs, jog niekas nežino apie Burundžio gorilas. Tačiau staiga visi sužinojo.
Prie įėjimo į Šiaurinio Jorko centro metro stotį stovėjo eilė laikraščių pardavimo dėžių. Šios dienos „Toronto Star” antraštė skelbė: „Ateiviai turi Dievo buvimo įrodymų”. „Globė and Mail” tvirtino: „Dievo buvimas — mokslinis faktas, sako ateivis iš kosmoso”. „NationalPost” skelbė: „Visata turi kūrėją”. Beveik visą pirmąjį „Toronto Sun ” puslapį užėmė du žodžiai: „Dievas gyvas!”
Paprastai nutverdavau „Sun ”, kad pakeliui į darbą paskaitinėčiau neįmantrią lektūrą, tačiau išsamiais aprašymais niekas negali pralenkti „Mop and Pati”', įmečiau monetas į pilką dėžę ir paėmiau laikraštį. Stovėdamas vaiskiame balandžio ore pradėjau skaityti viską paeiliui.
Indė moteris Briuselyje uždavė Salbandui, forhilnorų atstovui spaudai, kuris periodiškai susitikinėjo su žiniasklaidą, paprastą, tiesų klausimą, ar jis tiki esant kokius nors dievus.
Ir Salbandas atsakė, išsamiai.
Žinoma, skubiai buvo apklausti visos planetos kosmologai, tarp jų ir Stefenas Hokingas bei Alanas Gutas, siekiant išsiaiškinti, ar logiška yra tai, ką teigia forhilnorai.
Religiniai lyderiai visokiais būdais stengėsi išsikovoti naudingą poziciją. Vatikanas — pagarsėjęs tuo, kad moksliniuose debatuose palaikydavo klystančiuosius — susilaikė nuo komentarų, pareikšdamas tik tiek, kad netrukus popiežius imsis šio klausimo. Vilajatas al-Fakihas iš Irano pasmerkė ateivio pareiškimą. Patas Robertsonas ragino daugiau aukoti jo organizacijai, kad ji galėtų ištirti šiuos teiginius. Vieningosios Kanados bažnyčios atstovas parėmė sensacingus pareiškimus, tvirtindamas, jog mokslas ir religija yra iš tiesų suderinami. Induistų lyderis, kurio pavardė, kaip pastebėjau, tame pačiame straipsnyje du kartus buvo parašyta skirtingai, pranešė, jog ateivio teiginiai visiškai sutampa su induistų tikėjimu. O Kalebas Džounsas iš KOM, kalbėdamas POPRMTK vardu, nurodė, jog forhilnoro žodžiuose nėra reikalo ieškoti ko nors mistiško ar antgamtinio.
Atvykęs į KOM, pastebėjau, jog prie įprastų NSO fanatikų prisijungė kelių skirtingų religijų atstovų grupelės — vieni dėvėjo ilgus laisvus drabužius, kiti laikė žvakes, treti giedojo, o keli atsiklaupę meldėsi. Buvo ir policijos pareigūnų, kurie rūpinosi, kad personalas — tarp jų ir aš — saugiau patektų į muziejų; kai paradinės durys atsivėrė lankytojams, policininkai ėmė rūpintis ir šių saugumu.
Šaligatviu skraidė lazeriniu spausdintuvu atspausdinti lapeliai; mano žvilgsnis užkliuvo už vieno, kuriame Holusas ar kažkuris kitas forhilnoras buvo pavaizduotas su perdėtai padidintais akių stiebeliais, kad tie būtų panašūs į velnio ragus.
Įėjęs į muziejų, patraukiau savo kabineto link. Netrukus pasirodė Holuso atvaizdas.
— Mąsčiau apie žmones, susprogdinusius abortų kliniką, — pasakė jis. — Sakėte, jog jie yra religinio fundamentalizmo šalininkai.