— Na, taip spėjama, taip. Tačiau jų dar nesulaikė.
— Nerado rūkstančio pistoleto? — paklausė Holusas.
Nusišypsojau.
— Būtent.
— Tačiau jei šie žmonės, kaip jūs įtariate, yra religingi, kodėl tai svarbu?
— Aborto klinikos susprogdinimas yra bandymas protestuoti prieš veiklą, tariamai keliančią moralinį pasipiktinimą.
— Ir kas toliau? — paklausė Holusas.
— Na, Žemėje Dievo sąvoka yra neatskiriamai siejama su moralumu.
Holusas sukluso.
— Tiesą sakant, trims mūsų pagrindinėms religijoms yra bendri Dešimt įsakymų, kuriuos tariamai yra davęs Dievas.
Kažkada Siuzana pasišaipė, kad vienintelė ištrauka iš Šventojo Rašto, kurią aš žinau, yra Dvidešimt devintasis įstatymų leidėjo laiškas:
Saugokitės žvėries Žmogaus, nes jis yra velnio tarnas. Vienintelis iš Dievo kūrinių jis žudo iš malonumo, geismo ar godumo. Taip, jis nužudys savo broli, kad užvaldytų jo žemę. Neleiskite jam gausiai daugintis, nes jis savo ir jūsų namus pavers dykuma. Venkite jo. Nuvykite jį atgal į jo irštvą džiunglėse, nes jis yra mirties pranašas.
Tokį laišką Kornelijus skaitė Teilorui filmo „Beždžionių planeta” pabaigoje. Prasmingi žodžiai ir, panašiai kaip daktaras Zajusas, aš visada stengiausi gyventi jiems paklusdamas. Tačiau Siuzana ne visai teisi. Prieš daugelį metų, kai buvau Toronto universiteto studentas, kartais lankydavausi Nortropo Frajaus, puikaus anglų kalbos dėstytojo, paskaitose; taip pat įslinkdavau į paskaitas Maršalo MakLuhano ir Robertsono Deiviso — kitų dviejų tarptautinę šlovę pelniusio Toronto universiteto humanitarinių mokslų triumvirato narių. Klausantis šių stulbinančių intelektualų, svaigdavo galva. Frajus teigė, kad neįmanoma suprasti anglų literatūros nežinant Biblijos. Galbūt jis buvo teisus; kartą įveikiau beveik pusę Senojo Testamento ir permečiau akimis spalvomis pažymėtus „tikruosius Kristaus žodžius” karaliaus Jokūbo Biblijos variante, kurį nusipirkau universiteto knygyne.
Tačiau iš esmės Siuzana sakė tiesą. Gerai nežinau Biblijos, o su Koranu ar bet kuria kita šventa knyga apskritai nesu susipažinęs.
— Ir kokie yra tie Dešimt įsakymų? — paklausė Holusas.
— Hm, na, nežudyk. Nesvetimoteriauk. Ne… hm, kažkas susiję su subine.
— Suprantu, — pasakė Holusas. — Tačiau kiek mums pavyko išsiaiškinti, kūrėjas niekada nėra su niekuo tiesiogiai bendravęs. Net rydai — kurie, kaip žinote, pusę savo gyvenimo praleidžia aktyviai ieškodami šio ryšio — teigia, kad jiems nėra pavykę. Neįsivaizduoju, kaip šie įsakymai galėjo būti perduoti bet kuriai gyvybės formai.
— Na, jei teisingai prisimenu filmą, Dievas juos ugnies pirštu išrašė akmeninėse plokštėse.
— Apie šį įvykį sukurtas filmas? Ar tai nebus jūsų rūkstantis pistoletas?
Nusišypsojau.
— Filmas yra drama, pasakojimas. Dešimt įsakymų tariamai buvo duoti prieš tūkstančius metų, o filmas sukurtas maždaug prieš penkiasdešimt.
— Štai kaip.
— Tačiau vis tiek daugelis žmonių tiki, jog tiesiogiai arba netiesiogiai bendrauja su Dievu, kuris išgirsta jų maldas.
— Jie klysta, — pareiškė Holusas. Jo akių stiebeliai nustojo judėję. — Atleiskite, — tarė jis, — žinau, kad jūs mirštate. Ar jums kilo noras melstis?
— Ne. Tačiau mano žmona Siuzana meldžiasi.
— Ir jos maldos nebuvo išgirstos.
— Ne, — tyliai patvirtinau, — nebuvo.
— Kaip jūsų rūšies atstovai derina maldą su tikrove — juk dauguma maldų lieka neišgirstos?
Nežymiai gūžtelėjau pečiais.
— Sakome kažką panašaus į „viskas turi savo priežastį”.
— Ak, rydų filosofija, — pastebėjo Holusas.
— Mano sūnus paklausė, ar padariau kažką negera — galbūt dėl to susirgau vėžiu.
— Ar jūs iš tiesų padarėte ką nors negera?
— Na, niekada nerūkiau, tačiau, manau, galėjau sveikiau maitintis.
— Bet ar padarėte ką nors moraliai bloga? Ar pažeidėte kurį nors iš Dešimties įsakymų, kuriuos minėjote?
— Atvirai sakant, visų dešimties net nežinau. Tačiau nemanau, jog kada nors būčiau padaręs ką nors siaubinga. Niekada nieko nežudžiau. Nebuvau neištikimas savo žmonai. Niekada nieko nepavogiau — bent jau būdamas suaugęs. Niekada… — Prisiminiau Gordoną Smolą ir trijų dešimtmečių senumo įvykius. — Be to, negaliu patikėti, jog rūpestingas Dievas ką nors nubaustų tokiomis kaip mano kančiomis, kad ir koks būtų nusižengimas.
— Rūpestingas Dievas, — pakartojo Holusas. — Taip pat girdėjau sakant „mylintis Dievas” ir „gailiaširdis Dievas”. — Jo akių stiebeliai nukrypo į mane. — Manau, kad jūs, žmonės, kūrėją apibūdinate vartodami per daug būdvardžių.
— Tačiau juk būtent jūs tikite, kad Dievas mums yra numatęs tikslą, — atšoviau.
— Tikiu, kad kūrėjas gali turėti ypatingą priežastį norėti visatos sujoję esančia gyvybe ir iš tiesų, kaip jūs sakote, trokšti, jog vienu metu atsirastų daug protingų būtybių. Tačiau neginčijamai aišku, kad kūrėjo nedomina konkretūs individai.
— Ir tai yra jūsų rasės daugumos nuomonė? — paklausiau.
— Taip.
— Tada kas yra forhilnorų moralumo šaltinis? Kaip jūs atskiriate gėrį nuo blogio?
Holusas nutilo arba ieškodamas atsakymo, arba svarstydamas, ar apskritai nori atsakyti. Galiausiai jis tarė:
— Kitaip nei jūsų, mano rasės praeitis smurtinga. Mes galime būti labai žiaurūs — tiesą sakant, mums nereikia ginklų, kad be vargo nužudytume vienas kitą. Tad gėris yra tramdyti mūsų smurtingumą, o blogis — leisti jam pratrūkti. — Jis pamindžikavo savo šešiomis kojomis. — Mūsų rasėje tris kartas nebuvo karų; tai gerai, nes mes galime sunaikinti savo pasaulį.
— Įdomu, ar smurtas yra įgimtas visoms protingoms rūšims, — svarsčiau. — Evoliuciją skatina siekis viešpatauti. Girdėjau teigiant, kad žolėdžiams negali išsivystyti intelektas, nes norint nusirauti lapą nereikia jokio sumanumo.
— Tai sukuria keistą dinamiką, — įsiterpė Holusas. — Smurtui reikia intelekto, intelektas suteikia gebėjimą naikinti savo rūšies atstovus ir tik intelekto dėka galima įveikti smurtą, suteikusį galimybę šiam intelektui atsirasti.
— Mes tai pavadintume užburtu ratu, — pastebėjau. — Galbūt mes sukuriame rūpestingo Dievo ir moralumo idėją, kad skatintume savisaugą. Galbūt bet kuri rasė, neturinti moralumo, neužgniaužianti smurto potraukio troškimu įsiteikti Dievui, yra pasmerkta susinaikinti, kai tik sukuria galinčią tai padaryti techniką.
— Įdomi mintis, — pagyrė Holusas. — Pripažinti, jog tikėjimas Dievą suteikia pranašumą išlikti. Tada evoliucija turėjo tai pasirinkti.
— Ar jūsų rasė vis dar nuogąstauja, kad gali susinaikinti? — paklausiau.
Holusas susiūbavo, tačiau manau, jog tai buvo neigimo, o ne patvirtinimo gestas.
— Mes turime vieningą planetos vyriausybę ir esame labai tolerantiški įvairovei. Įveikėme badą ir nepriteklių. Mums beliko mažai priežasčių konfliktuoti vieniems su kitais.
— Gerai būtų, jei tą patį galėčiau pasakyti apie savo pasaulį, — atsidusau. — Šiai planetai pakankamai pasisekė, kad joje atsirastų gyvybė, todėl būtų apmaudu, jei dėl mūsų kvailumo ji išnyktų.
— Gyvybė atsirado ne čia, — pareiškė Holusas.
— Ką? — paklausiau visiškai sutrikęs.
— Esu įsitikinęs, kad Žemės praeityje nebuvo biogenetinio įvykio; netikiu, jog gyvybė prasidėjo čia.
— Norite pasakyti, kad ji atsklido iš tolimo kosmoso? Pritariate Fredo Hoilio panspermijos hipotezei?