— Galbūt. Tačiau įtariu, jog labiau tikėtina, kad gyvybė prasidėjo palyginti netoli, Sol IV planetoje.
— Sol… turite omenyje Marsą?
— Taip.
— Kaip ji iš ten galėjo patekti čia?
— Su meteoritais.
Suraukiau kaktą.
— Na, čia buvo rasta pora meteoritų, nukritusių iš Marso, kuriuose buvo fosilijų. Tačiau jais buvo gana smarkiai suabejota.
— Norėčiau paimti tik vieną iš jų.
— Manau. Tačiau kodėl jūs galvojate, kad gyvybė atsirado toje planetoje?
— Sakėte, jog manote, kad gyvybė šiame pasaulyje atsirado jau prieš keturis milijardus metų. Tačiau tokioje ankstyvoje jūsų saulės sistemos istorijoje šioje planetoje vis dar nuolat vyko masinio išnykimo lygio įvykiai, nes didelės kometos bei asteroidai dažnai į ją atsitrenkdavo. Labai neįtikėtina, kad tuo laikotarpiu galėjo būti išsaugotos tinkamos gyvybei sąlygos.
— Na, Marsas nė kiek ne senesnis už Žemę, ir jis taip pat buvo bombarduojamas.
— Na, žinoma, be abejonės, — pritarė Holusas. — Tačiau nors Marse anksčiau tikrai buvo tekantis vanduo — šiandien stovint ant jo paviršiaus kyla gana stiprus įspūdis; erozijos formos yra tiesiog neįtikėtinos — jame niekada nebuvo tokių didelių ar gilių vandenynų kaip čia, Žemėje. Jei asteroidas atsitrenkia į Žemę, smūgio sukelta šiluma gali keliems mėnesiams pakelti temperatūrą. Tačiau jei jis nukrenta į vandenį, kuris dengia didžiąją Žemės paviršiaus dalį dabar ir prieš kelerius milijardus metų, šiluma išlieka, pakeldama planetos temperatūrą dešimtmečiams ar net šimtmečiams. Marse galėjo atsirasti stabili aplinka, tinkama gyvybei atsirasti, ne mažiau kaip puse milijardo metų anksčiau nei Žemėje.
— Ir tada meteoritai pernešė gyvybę čia?
— Būtent. Maždaug viena trisdešimt šeštoji visų medžiagų, kurias iš Marso išmuša į jį atsitrenkdami meteoritai, turėtų galiausiai praskristi pro Žemę, o daugelis mikrobų formų gali išlikti užšalimo temperatūroje. Tai gerai paaiškina, kodėl čia seniausiose uolienose rasta visavertės gyvybės, nors aplinka jai čia atsirasti buvo per daug nepastovi.
— Nieko sau, — nusistebėjau, puikiai suvokdamas, kad mano reakcija nevykusi. — Manau, jog vienas meteoritas su jame esančia gyvybe galėjo patekti į Žemę. Galų gale juk visų šios planetos gyvybės formų protėvis yra bendras.
Atrodė, jog Holusas nustebo.
— Visų šios planetos gyvybės formų protėvis yra bendras?
— Žinoma.
— Iš kur jūs tai žinote?
— Mes lyginame skirtingų gyvybės formų genetinę medžiagą ir pagal tai, kiek ji skiriasi, galime pasakyti, prieš kiek laiko šios formos turėjo bendrą protėvį. Pavyzdžiui, ar matėte Senąjį Džordžą, šimpanzės iškamšą, mūsų Budongo tropinio miško dioramoje?
— Taip.
— Taigi žmonės ir šimpanzės genetiškai skiriasi tik 1,4 procento.
— Jei atleisite tokius mano žodžius, man atrodo netinkama padaryti tokio artimo giminaičio iškamšą ir ją eksponuoti.
— Daugiau to nebedarome, — užtikrinau. — Tai iškamšai per aštuoniasdešimt metų.
Nusprendžiau neužsiminti apie Australijos aborigeno iškamšą, kadaise buvusią Amerikos gamtos istorijos muziejuje.
— Tiesą sakant, būtent dėl genetinių tyrimų buvo pripažinta beždžionių teisių koncepcija.
— Ir tokie tyrimai rodo, jog visos gyvybės šioje planetoje protėvis yra bendras?
— Žinoma.
— Neįtikėtina. Ir Betoje Hydri ir Deltoje Pavonis mes tikime, jog buvo ne vienas biogeneracijos įvykis. Pavyzdžiui, mano pasaulyje per pradinį 300 milijonų metų laikotarpį gyvybė atsirado bent šešis kartus. — Holusas nutilo. — Koks yra aukščiausias jūsų hierarchinės biologinės klasifikacijos sistemos lygis?
— Gyvūnija, — atsakiau. — Paprastai mes skiriame penkis lygius: animalia (gyvūnai), plantae (augmenija), fungi (grybai), monera (protoplazmos gumulėliai, neturintys branduolio) ir protista (vienaląsčiai).
— Ar animalia — gyvūnija, o plantae — augmenija?
— Taip.
— Visi gyvūnai priskiriami vienai grupei? Ir visi augalai taip pat?
— Taip.
— Nuostabu, — jo sferinis liemuo giliai pritūpė. — Mano pasaulyje yra dar vienas, aukštesnis, lygis, kurį sudaro šeši — na, matyt, „domenai” bus tinkamas vertinys — šeši domenai iš šešių skirtingų sukūrimo įvykių; kiekviename jų yra skirtingos gyvūnų ir augalų rūšys. Pavyzdžiui, mūsų penkiakojai ir aštuonkojai iš tiesų yra visiškai nesusiję; tyrimai pagal evoliucijos laiko skalę rodo, kad jie neturi bendro protėvio.
— Tikrai? Vis dėlto manau, kad jūs turėtumėte gebėti taikyti DNR metodą, kurį apibūdinau, siekdami nustatyti evoliucinius ryšius tarp to paties domeno narių.
— Per tūkstantmečius domenai susimaišė, — atsakė Holusas.
— Mano rūšies genome yra visų šešių domenų genetinė medžiaga.
— Kaip tai įmanoma? Juk pats sakėte, kad Špoko mintis, jog skirtingų rūšių atstovai — nors ir iš to paties domeno — gali turėti bendrų palikuonių, yra absurdiška.
— Manome, jog per milijonus metų virusai suvaidino svarbų vaidmenį, pernešdami genetinę medžiagą per domenų ribas.
Holuso žodžiai paskatino susimąstyti. Žemėje buvo teigiama, kad dėl virusų į gyvybės formas perneštos nereikalingos medžiagos susiformuoja didžioji dalis nereikalingos DNR — devyniasdešimt procentų žmonių genomo, neužkoduoto baltymų sintezei. Be to, šiandienos genetikai sąmoningai perkelia karvių genus į bulves ir taip toliau.
— Ar visi šeši domenai yra grindžiami DNR? — paklausiau.
— Kaip sakiau, kiekviena mūsų atrasta sudėtinga gyvybės forma yra pagrįsta DNR, — atsakė Holusas. — Tačiau kadangi mūsų istorijoje DNR kirsdavo domenų ribas, jūsų siūlomi lyginamieji tyrimai mums nebuvo itin sėkmingi. Aiškiai ir labai artimai susiję pagal pagrindines kūnų formos detales gyvūnai gali turėti ženklias neseniai atsiradusias DNR intarpus iš kito domeno, ir tai gali apgaulingai padidinti dviejų rūšių nukrypimo viena nuo kitos procentą.
— Įdomu, — pasakiau.
Man kilo mintis, kuri buvo per daug beprotiška, kad galėčiau pagarsinti. Jei, kaip sakė Holusas, DNR yra universaliai naudojama visose gyvybės formose, o genetinis kodas visur buvo tas pats ir net skirtingų domenų gyvybės formos galėjo perimti viena kitos DNR, tai ar negalėtų skirtingų pasaulių gyvybės formos padaryti to paties?
Galbūt Špoko samprotavimai nebuvo tokie neįtikėtini.
18
Dar neatėjo sekmadienio vakaras, tačiau J. D. Evelas ir Kuteris Folsis vis tiek apsilankė KOM, kad susipažintų su muziejaus išplanavimu.
— Devyni doleriai už tai, kad patektum į muziejų! — pasipiktinęs sušuko Folsis, kai jie perėjo rotondą ir atsidūrė prie kasos, kur jis pastebėjo atitinkamą Užrašą.
— Tai tik Kanados doleriai, — su panieka atsakė Evelas. — Tai maždaug pusantro JAV bakso.
Jis išėmė piniginę ir išjos ištraukė du ryškiai violetinius dešimties Kanados dolerių banknotus, kuriuos gavo grąžos iš penkiasdešimties JAV dolerių, kai jie vakar vakarieniavo „Raudonojo omaro” restorane. Evelas padavė pinigus vidutinio amžiaus moteriai, o ši jam ištiesė kvitą ir dvispalvę dviejų Kanados dolerių monetą bei du stačiakampius plastikinius segtukus su užrašu „KOM”. Vidurinė „O” raidė buvo papuošta nedidele karūna. Evelas įsistebeilijo įjuos.
— Prisisekite juos prie marškinių, — paslaugiai patarė moteriškė. — Bus matyti, kad jūs sumokėjote už įėjimą.