Mes sėkmingai kovojome, Stefenas Džėjus Guldąs, Ričardas Dokinsas ir net aš, nors aš mažiau, nes neturėjau tokios tribūnos kaip pirmieji du, tačiau aktyviai dalyvavau debatuose su sukūrimo teorijos rėmėjais karališkajame Ontarijo muziejuje ir Toronto universitete. O prieš dvidešimt metų Krisas MakGovanas iš KOM parašė nuostabią knygą „Pradžia: mokslininkas parodo, kodėl sukūrimo teorijos šalininkai klysta”. Tačiau prisiminiau, kaip mano draugas — vyrukas, dėstantis filosofiją — pastebėjo, jog paantraštė yra arogantiška: vienas žmogus ketino parodyti, kodėl viso pasaulio sukūrimo teorijos šalininkai yra tamsuoliai. Bet galbūt mums buvo galima atleisti už spaudimą. Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktos apklausos rodo, jog net šiandien mažiau nei ketvirtadalis gyventojų tiki evoliucija.
Jei pripažinsime, kad kada nors galėjo būti koks nors nukreipiantis protas, atversime kelią sukūrimo teorijos šalininkams. Mes per ilgai ir per sunkiai kovojome, o kai kurie iš mūsų už šį tikslą buvo net įgrūsti į kalėjimą, kad nors akimirką pripažintume, jog buvo protingas kūrėjas, nes tai prilygtų baltos vėliavos iškėlimui. Buvo įsitikinę, kad žiniasklaidą triumfuotų, įsiviešpatautų neišprusimas, o dauguma žmonių ne tik nemokėtų skaityti, bet ir nebūtų susipažinęs su tikruoju mokslu.
Žvelgdamas atgal manau, jog galbūt galėjome būti atviresni, išnagrinėję ir kitas galimybes, nevengę kalbėti apie Darvino teorijos spragas, tačiau mums visada atrodė, jog per daug pastatyta ant kortos.
Forhilnorai, žinoma, nebuvo sukūrimo teorijos rėmėjai — jų pažiūros buvo tokios pačios, kaip ir bet kurių kitų mokslininkų, pripažinusių didžiojo sprogimo teoriją ir tai, jog buvo baigtinis kūrimo momentas (Einšteinui tai atrodė taip nesuderinama su sveiku protu, jog jis manė, kad, sukurdamas reliatyvumo lygtis, leidžiančias apskritai išvengti klausimo apie visatos pradžią, padarė „didžiausią klaidą savo gyvenime”).
O dabar keliai atsivėrė. Dabar visi ir visur kalbėjo apie sukūrimą ir didįjį sprogimą, ir ankstesnius egzistavimo ciklus, ir apie pagrindinių konstantų klastojimą, ir protingą projektą.
Evoliucijos teorijos šalininkams, biochemikams, kosmologams bei paleontologams buvo metami pikti kaltinimai, kad mes žinojome, — arba bent jau numanėme, — jog visa tai gali būti tiesa, ir sąmoningai ją slėpėme, atmesdami pateikiamus į žurnalus straipsnius šiomis temomis ir šaipydamiesi iš tų, kurie šias idėjas skelbė populiarioje spaudoje, bei visus, kurie rėmė antropinį kosmologijos principą, suplakdami su akivaizdžiai klystančiais fundamentalizmo šalininkais, jaunos Žemės sukūrimo teorijos šalininkais.
Žinoma, pasipylė telefono skambučiai su pageidavimais, kad duočiau interviu — pagal KOM komutatoriaus registracijos žurnalą maždaug kas tris minutes. Pasakiau skyriaus asistentei Danai, kad manęs netrukdytų, nebent paskambintų Dalai Lama ar popiežius. Žinoma, aš pajuokavau, tačiau ir Dalai Lamos, ir popiežiaus atstovai paskambino į KOM, nepraėjus nė 24 valandoms po Salbandos atradimų Briuselyje.
Kad ir kaip būčiau norėjęs įsivelti į viešus debatus, negalėjau to padaryti. Neturėjau laiko.
Stovėjau palinkęs virš savo rašomojo stalo, bandydamas surūšiuoti ant jo gulinčius popierius. Tarp jų buvo Amerikos gamtos istorijos muziejaus prašymas atsiųsti straipsnio, kurį parašiau apie nanšiungozaurus, kopiją; siūlomas paleobiologijos skyriaus biudžetas, kurį turėjau patvirtinti iki savaitės pabaigos; laiškas iš vidurinės mokyklos moksleivio, norinčio tapti paleontologu ir klausiančio patarimo dėl karjeros; Danos atsiųstos darbuotojų įvertinimo formos; kvietimas skaityti paskaitą Berlyne; pratarmės, kurią parašiau Danilovos ir Tamasakio vadovėliui, korektūra; dviejų žurnalo rankraščių straipsniai, kuriuos sutikau recenzuoti; dviejų tiekėjų mums reikalingos dervos kainos siūlymai; paraiškos forma, kurią privalėjau užpildyti, kad Dinozaurų galerijoje būtų sutvarkytas prakeiktas kamptozauro apšvietimas; mano paties knyga, atsiųsta prašant autografo; septyni — ne, aštuoni — neatsakyti laiškai kitomis temomis; mano paties praėjusio ketvirčio išlaidų ataskaitos forma, kurią privalėjau užpildyti; skyriaus tarpmiestinių pokalbių sąskaita su geltonai paryškintais numeriais, kuriais skambinę dar niekas neprisipažino.
Viso to buvo per daug. Atsisėdau, įsijungiau kompiuterį ir paspaudžiau elektroninio pašto piktogramą. Pašto dėžutėje buvo septyniasdešimt trys nauji pranešimai; Kristau, neturėjau laiko tiek daug jų peržiūrėti.
Kaip tik tuo metu pro duris įkišo galvą Dana.
— Tomai, man būtinai reikia, kad patvirtintumėte atostogų grafiką.
— Žinau, — atsakiau, — tuoj juo užsiimsiu.
— Prašau, padarykite tai kuo greičiau, — paprašė Dana.
— Pasakiau, jog užsiimsiu!
Dana nustėro. Nemanau, kad kada nors būčiau ant jos rėkęs. Kolegė dingo koridoriuje, man nespėjus atsiprašyti.
Galbūt man reikėtų atsisakyti ar patikėti kam nors kitam visas savo administracines pareigas, tačiau, jei užleisčiau skyriaus vadovo vietą, mano pareigų perėmėjas, be abejo, pareikštų, jog dabar jo teisė būti Holuso gidu. Be to, negalėjau palikti tokios netvarkos; privalėjau viską supakuoti, užbaigti, kiek pajėgsiu, kol…
Kol…
Atsidusęs nusisukau nuo kompiuterio ir vėl pažvelgiau į užverstą rašomąjį stalą.
Po velnių, man trūko laiko. Tiesiog trūko laiko.
19
Daugelis darbuotojų nė nenutuokia, kiek uždirba jų viršininkai, tačiau aš iki cento žinojau, kiek susižeria Kristina Dorati. Ontarijo įstatymai reikalavo viešai skelbti visas valstybės tarnautojų algas, sudarančias daugiau nei šimtą tūkstančių Kanados dolerių per metus; KOM buvo tik keturi darbuotojai, patenkantys į šią kategoriją. Praėjusiais metais Kristina uždirbo 179 952 dolerius plius gavo 18 168 dolerių apmokestinamų priedų — ir turėjo kabinetą, atspindintį šią padėtį. Nors skundžiausi Kristinos vadovavimo muziejui metodais, supratau, jog jai būtina turėti tokį kabinetą. Ji čia turėjo linksminti potencialius aukotojus bei vyriausybės šulus, kurie mūsų biudžetą galėjo padidinti arba apkarpyti priklausomai nuo užgaidų.
Sėdėjau savo kabinete, laukdamas, kol pradės veikti skausmą malšinančios tabletės, kai man paskambino ir pasakė, kad kviečia Kristina. Einant tabletės geriau įsisavinamos, tad aš nesispyriojau. Patraukiau Kristinos kabineto link.
— Sveika, Kristina, — pasisveikinau, kai Indira įleido mane į šventovę. — Kvietei?
Kristina naršė po internetą; ji pakėlė ranką, prašydama, kad dar truputėlį kantriai palaukčiau. Ant kabineto sienų kabėjo gražūs gobelenai. Už Kristinos rašomojo stalo stovėjo šarvai: kai mūsų šarvų ekspozicija — kuri, mano nuomone buvo gana populiari — buvo panaikinta, atlaisvinant vietą „firminiams” Kristinos menkaverčiams eksponatams, atsirado tiek šarvų, kad nežinojome, ką su jais veikti. Kristina taip pat turėjo pašto balandžio iškamšą (KOM bio-įvairovės ir išsaugomosios biologijos centre — anksčiau buvusių ichtiologijos, herpetologijos, žinduolių ir ornitologijos skyrių kratinyje — jų buvo apie dvidešimt). Kristina dar turėjo krūvą mikrobangų krosnelės dydžio kvarco kristalų, išsaugotų iš senosios Geologijos galerijos; maždaug krepšinio kamuolio dydžio Budos statulėlę iš nefrito; egiptietišką vazą; ir, žinoma, dinozauro kaukolę — lambeozauro modelį iš stiklo pluošto. Skustuvo formos skiauterė ant hadrozauro galvos viename kabineto gale harmoningai derėjo su dvigubu kirviu, įstatytu į šarvus, kitame gale.