— Dėl to nesiderėsime, — išpyškinau. — Jei išeisiu aš, išeis ir Holusas.
Kristina ėmė apsimestinai tyrinėti savo rašomojo stalo medžio tekstūrą, vedžiodama ją savo smiliumi.
— Įdomu, kaip reaguotų Holusas, jei pasakyčiau, kad tu šitaip juo naudojiesi.
Pakėliau smakrą aukštyn.
— Įdomu, kaip jis reaguotų, jei pasakyčiau, kaip elgiesi su manimi.
Kurį laiką abu tylėjome. Galiausiai tariau:
— Jei daugiau neturi ką pasakyti, grįšiu prie savo darbo.
Pasistengiau ypač pabrėžti paskutinį žodį.
Kristina sėdėjo nejudėdama. Aš pakilau ir išėjau raižomas skausmo, nors, žinoma, stengiausi šito neparodyti.
20
Triukšmingai grįžau į savo kabinetą. Man nesant, Holusas apžiūrinėjo kaukolių vidaus modelius; paskatintas mano ankstesnių komentarų, dabar jis tyrinėjo žinduolių intelekto atsiradimą. Niekada nebuvau įsitikinęs, kad teisingai suprantu jo kūno judesių kalbą, tačiau atrodo, jog Holusas be vargo pajėgė suprasti manąją.
— „Jūs” „at” „ro” „do” „te” „nu” „si” „mi” „nęs”, — pastebėjo Holusas.
— Prisimenate daktarę Dorati, muziejaus direktorę?
Holusas su ja buvo susitikęs kelis kartus, įskaitant ir tą, kai buvo pasirodęs ministras pirmininkas.
— Ji stengiasi priversti mane išeiti į ilgalaikes neįgalumo atostogas. Nori mane pašalinti.
— Kodėl?
— Esu potencialus vampyrų žudikas, pamenate? Čia, muziejuje, esu jos politinis oponentas. Ji pasuko KOM tokia kryptimi, kuriai nepritaria daugelis senųjų muziejaus saugotojų. O dabar daktarė Dorati mato galimybę pakeisti mane žmogumi, kuris pritaria jos pažiūroms.
— Tačiau neįgalumo atostogos… jos, be abejo, susijusios su jūsų liga?
— Ji neturi kito būdo prievarta mane išgrūsti lauk.
— Kokia yra jūsų ginčo esmė?
— Esu įsitikinęs, kad muziejus privalo būti mokslo centru ir apie kiekvieną savo ekspoziciją teikti kuo daugiau informacijos. Ji mano, kad muziejus — tai turistų pramogų vieta, kuri neturėtų bauginti neišsilavinusių žmonių gausybe faktų, skaičių bei įmantrių žodžių.
— Ar šis klausimas yra svarbus?
Toks Holuso klausimas mane suglumino. Kai prieš trejus metus pradėjau kovoti su Kristina, šis dalykas man atrodė iš tiesų svarbus. Duodamas interviu laikraščiui „Toronto Star” apie skandalą KOM, net pavadinau jį „svarbiausia kova savo gyvenime”. Tačiau tai buvo prieš daktarui Nogučiui parodant tamsią dėmę mano rentgenogramoje, prieš pajuntant skausmus, prieš chemoterapiją, prieš…
— Nežinau, — nuoširdžiai atsakiau.
— Apgailestauju, kad jums iškilo sunkumų, — guodė Holusas.
Pakramčiau apatinę lūpą. Neturėjau teisės to sakyti.
— Pasakiau daktarei Dorati, kad jūs išvyksite iš muziejaus, jei ji mane išvarys.
Holusas ilgai tylėjo. Beta Hydri III jis buvo pakankamai garsus mokslininkas; Holusas, be abejo, suprato, kokį prestižą KOM teikia jo buvimas čia. Tačiau aš galbūt jį be galo įžeidžiau, paversdamas ateivį užstatu savo politiniame žaidime. Holusas tikrai pajėgė numatyti kelis ėjimus į priekį ir žinojo, jog padėtis gali tapti bjauri. Žinojau, kad nuėjau per toli.
Tačiau…
Tačiau kas galėtų mane kaltinti? Kristina vis tiek nugalės. Labai greitai.
Holusas parodė į mano rašomąjį stalą.
— Jūs anksčiau naudojotės šiuo įrenginiu norėdamas susisiekti su kitais, — pasakė jis.
— Telefonu? Taip.
— Ar galite susisiekti su daktare Dorati?
— Hm, taip, bet…
— Prašau tai padaryti.
Truputį padvejojau, po to pakėliau ragelį ir surinkau triženklį Kristinos vietinį numerį.
— Dorati, — pasigirdo Kristinos balsas.
Pabandžiau perduoti ragelį Holusui.
— Aš negaliu juo naudotis, — pareiškė Holusas.
Žinoma, juk jis turėjo dvi atskiras burnas. Paspaudžiau mikrofono mygtuką ir linktelėjau Holusui, duodamas ženklą kalbėti.
— Daktare Horati, čia Holusas deten stak Jatonas.
Pirmą kartą išgirdau forhilnoro pavardę.
— Esu dėkingas už jūsų svetingumą ir suteiktą galimybę čia dirbti mokslinį darbą, tačiau susisiekiau su jumis, kad praneščiau, jog Tomašas Džerichas yra neatskiriama mano darbo dalis, ir jei jis paliks muziejų, aš vyksiu kartu, kur tik jis bekeliautų.
Kelias sekundes tvyrojo sunki tyla.
— Suprantu, — nuaidėjo Kristinos balsas.
— Baikite pokalbį, — paliepė Holusas.
Išjungiau telefoną.
Mano širdis daužėsi; nežinojau, ar Holusas pasielgė teisingai. Tačiau jo parama mane labai sujaudino.
— Ačiū, — padėkojau.
Forhilnoras sulenkė ir apatinį, ir žemutinį kelius.
— Daktarė Dorati buvo visiškai nukrypusi į kairę.
— Į kairę?
— Atleiskite. Norėjau pasakyti, kad, mano nuomone, ji neteisi. Mažiausia, ką galėjau padaryti, — įsikišti.
— Aš irgi manau, kad ji neteisi, — sutikau. — Tačiau, na, taip pat galvojau, jog neteisinga jums papasakoti, kad jai pagrasinau, jog jūs irgi išeisite, jei mane išvarys.
Kurį laiką tylėjau. Galiausiai Holusas atsakė:
— Sunku nuspręsti, kas yra teisinga ir kas ne. Būdamas jūsų vietoje, matyt, pasielgčiau panašiai. — Jis susiūbavo. — Kartais tokiuose reikaluose norėčiau turėti rydų įžvalgą.
— Jau anksčiau tai minėjote, — pastebėjau. — Kodėl rydams lengviau nei mums spręsti moralumo klausimus?
Holusas truputį pamindžikavo.
— Rydai yra išlaisvinti iš logiško samprotavimo — logikos, kuria vadovaujamės jūs ir aš. Jei matematika gali juos sugluminti, mus glumina filosofiniai klausimai, gyvenimo prasmė, etika bei moralumas. Mes intuityviai suvokiame, kas yra gerai ir kas ne, tačiau kiekviena mūsų sugalvota moralumo teorija žlunga. Jūs man rodėte „Žvaigždžių kelias” filmus…
Tikrai; jį pakankamai sudomino epizodai, kuriuos stebėjome, kad panorėtų pamatyti pirmuosius tris „Kelio” klasikos filmus.
— Taip, — patvirtinau.
— Viename hibridas, kokio negali būti, mirė.
— „Chano kerštas”, — pasakiau.
— Taip. Tame filme labai pabrėžiama, kad daugumos poreikiai nusveria mažumos ar vieno asmens poreikius. Mes, forhilnorai, mąstome panašiai. Tai yra bandymas matematiką — ką mes gerai mokame — taikyti etikai, kurios gerai neišmanome. Tačiau tokie bandymai mus visada nuvilia. Filme, kuriame hibridas atgimė…
— „Špoko paieškos”, — pasufleravau.
Holusas pamosavo akių stiebeliais.
— Tame filme sužinome, jog pirmoji formuluotė buvo klaidinga ir, tiesą sakant, vieno asmens poreikiai nusveria daugumos. Intuityviai atrodė teisinga, kad vyrukas su dirbtiniais plaukais ir kiti būtų pasiryžę paaukoti savo gyvybę, siekdami išgelbėti vieną su jais nesusijusį, draugą nors tai prieštaravo matematinei logikai. Tačiau taip atsitinka nuolatos: dauguma žmonių bendruomenių ir visos forhilnorų yra demokratinės; jos paklūsta principui, kad kiekvieno individo vertė yra identiška. Tiesą sakant, mačiau puikią jūsų pietinių kaimynų sukurtą frazę: „Manome, jog tiesa, kad visi žmonės yra sukurti lygūs, yra akivaizdi.” Tačiau parašę šiuos žodžius žmonės patys buvo vergvaldžiai, nesuvokę savo pareiškimo ironiškumo — pavartojau žodį kurį mane išmokėte.
— Teisybė, — sutikau.
— Daugelis žmonių ir forhilnorų mokslininkų bandė sumenkinti altruizmą, aiškindami jį genetiniais imperatyvais ir teigdami, jog pasiaukojimo kitų labui laipsnis, kuriam mes esame pasiryžę, yra tiesiogiai proporcingas mūsų bendros genetinės medžiagos kiekiui. Jūs arba aš, sako šie mokslininkai, nebūtinai sutiksime mirti, kad išgelbėtume vieną brolį ar seserį arba vaiką, tačiau jei mūsų mirtis išgelbėtų du šeimos narius arba vaikus, tai laikytume sąžiningu sandoriu, nes jie abu turi tiek pat mūsų genų, kiek jų turime mes. Ir mes tikrai pasiaukotume, siekdami išgelbėti tris brolius ar seseris arba vaikus, nes juose yra didesnė mūsų genetinės medžiagos koncentracija nei mūsų pačių kūnuose.