— Sutikčiau mirti, kad išgelbėčiau Rikį, — pareiškiau.
Holusas mostelėjo ant mano rašomojo stalo stovinčios nuotraukos, atsuktos į jį kita puse, link.
— Tačiau, jei teisingai suprantu, ką sakėte anksčiau, Rikis nėra jūsų tikras sūnus.
— Teisingai. Biologiniai tėvai jo išsižadėjo.
— Ir tai dvejopai stebina: kad tėvai gali nuspręsti išsižadėti savo sveiko palikuonio ir kad ne tėvai gali nuspręsti įvaikinti svetimą vaiką. Be to, yra daugybė žmonių, nepaklususių genetinei logikai ir nusprendusių neturėti vaikų. Tiesiog nėra formulės, sėkmingai aprašančios forhilnorų ar žmonių altruistinius ar aukojimosi sprendimus; šių klausimų negalima supaprastinti, aiškinant matematiškai.
Susimąsčiau dėl pasakytų žodžių; žinoma, tai, kad Holusas užstojo mane prieš Kristiną, buvo altruistiška, tačiau tai aiškiai neturėjo jokio ryšio su palankumu genetiniam giminaičiui.
— Manau, jog taip, — sutikau.
— Tačiau, — tęsė Holusas, — mūsų draugų rydų tokie dalykai niekada nekamuoja, nes jie nėra sukūrę tradicinės matematikos.
— Bet jie tikrai kamuoja mane, — atsakiau. — Labai dažnai gulėdamas lovoje bandydavau išsklaidyti moralines abejones.
Netikėtai į galvą atėjo senas disleksinis agnostinis nemigos kankinamo žmogaus pokštas: kai naktį guli atmerktomis akimis ir spėlioji, ar yra šuo.
— Turiu omenyje tai, iš kur kyla moralumo supratimas. Mes žinome, jog vogti negerai ir, — trumpam nutilau, — jūs taip pat tai žinote? Tai yra ar forhilnorams vogti taip pat yra tabu?
— Taip, tačiau tai nėra įgimta. Forhilnorų vaikai ima viską, ką tik pasiekia.
— Tas pats ir su žmonių vaikais. Tačiau užaugę mes suprantame, kad vogti yra blogai, bet… bet kodėl mes manome, jog tai blogai? Ar evoliucija neturėtų to skatinti, jei tai didina reprodukavimosi sėkmę? Pavyzdžiui, mes galvojame, kad santuokinė neištikimybė yra blogai, nors aš akivaizdžiai galėčiau padidinti savo reprodukavimosi sėkmę apvaisindamas daug moterų. Jei vagystė yra naudinga kiekvienam, kuriam tai pavyksta, jei neištikimybė yra gera strategija, bent jau vyrams, siekiant didinti savo indėlį į genų fondą, kodėl mes manome, jog tai yra negerai? Ar evoliucijos sukeltas moralumas neturėtų būti toks, kokiu pasižymėjo Bilas Klintonas — apgailestavo, kad įkliuvo?
Holuso akių stiebeliai ėmė siūbauti greičiau nei įprastai.
— Neturiu atsakymo, — prisipažino jis. — Mes kankinamės, ieškodami moralinių klausimų sprendimų, tačiau visada pralaimime. Garsūs mąstytojai, ir žmonės, ir forhilnorai, pašventė save ieškodami atsakymo į klausimą, kokia yra gyvenimo prasmė ir kaip žinoti, jog kažkas yra moraliai negerai. Tačiau, nepaisant šimtmečius trukusių pastangų, nepasiekta jokios pažangos. Šie klausimai mums yra tokie pat neįkandami kaip rydams uždavinys „kiek bus du plius du?”
Iš nuostabos palingavau galvą.
— Vis dar negaliu patikėti, kad jie tiesiog nemato, jog du objektai ir du papildomi objektai prilygsta keturiems.
Forhilnoras visu savo kūnu palinko manęs link sulenkdamas trijų kojų apatinius kelius.
— O jie negali patikėti, kad mes nepajėgiame įžvelgti tiesų, kuriomis grindžiami moraliniai dalykai. — Holusas nutilo. — Mūsų protas skaido: mes problemą suskirstome dalimis, kurias pajėgiame suvokti. Jei spėliojame, kaip planeta išlieka orbitoje aplink saulę, galime paklausti daugybę paprastesnių klausimų — kodėl akmuo išlieka ant žemės, kodėl saulė yra saulės sistemos centre, — o radę įjuos atsakymus, patikimai galime atsakyti į sudėtingesnį klausimą. Tačiau etikos bei moralumo ir gyvenimo prasmės klausimų, panašiai kaip žiuželių ląstelėse, matyt, negalima suskaidyti į smulkesnius: jie neturi sudėtinių dalių, kurias būtų galima aptikti izoliuotai.
— Ar norite pasakyti, jog būti logiškai mąstančiu mokslininku — na, tokiu kaip jūs ar aš — reiškia, jog niekaip nepavyks išspręsti moralinių ar dvasinių klausimų?
— Kai kam pavyksta ir viena, ir kita, bet dažniausiai tada tenka vienus klausimus atskirti nuo kitų. Mokslas reiškia atsakomybę už vienus dalykus, religija — už kitus. Tačiau ieškantiems vienos visaaprėpiančios pasaulėžiūros sunku tikėtis ramybės. Protas yra sukonstruotas arba mokslui, arba religijai, o ne ir vienam, ir kitam.
Prisiminiau Blezo Paskalio sentenciją: jis sakė, jog saugiau yra kirsti lažybų, kad Dievas yra, net jei jo nėra, nei rizikuoti sulaukti amžino prakeikimo, jei suklydai. Paskalis, žinoma, buvo matematikas; jo protas buvo loginis, racionalus, operuojantis skaičiais — žmogaus protas. Senasis Blezas negalėjo pasirinkti savo smegenų; jis jas paveldėjo evoliucijos eigoje, taip pat kaip ir aš.
Tačiau jei galėčiau rinktis?
Jei sutrikimą dėl kai kurių faktų galėčiau iškeisti į tikrumą dėl etikos dalykų, ar taip padaryčiau? Kas svarbiau: žinoti filogenetinį ryšį tarp įvairių evoliucijos medžio šakų ar suvokti gyvenimo prasmę?
Sulingavęs Holusas išvyko, palikdamas mane vieną su knygomis, fosilijomis ir neužbaigtais darbais.
Pastebėjau, kad galvoju apie tai, ką norėčiau padaryti paskutinį kartą prieš mirdamas. Šiame etape suvokiau, jog labiau trokštu pakartoti ankstesnius malonius patyrimus nei patirti naujus.
Kai kurie dalykai, kuriuos dar norėjau padaryti, buvo akivaizdūs: pasimylėti su žmona, apkabinti sūnų, pasimatyti su broliu Bilu.
Taip pat buvo ir mažiau akivaizdžių dalykų, susijusių tik su manimi. Norėjau dar kartą nuvykti į „Oktagoną”, mano mėgstamiausią kepsnių restoraną Tomhile, kur pasipiršau Siuzanai. Taip, net ir kamuojamas chemoterapijos keliamo pykinimo, norėjau tai padaryti dar kartą.
Taip pat norėjau dar kartą pažiūrėti filmą „Kasablanka”. „Štai ir vėl žiūriu į tave, kūdiki… ”
Norėjau dar kartą pamatyti komandą „Blue Joys”, rungtyniaujančią pasaulio serijoje… tačiau manau, jog nedaug turėjau galimybių.
Norėjau sugrįžti į Drumhelerį ir pasivaikščioti gūdžiose vietose, sutemoje išgerti Nelemtoje žemėje tarp išmėtytų fosilijų nuolaužų, tolumoje stūgaujant kojotams.
Norėjau aplankyti savo senąjį gyvenamąjį rajoną Skarbore. Pasivaikščioti jaunystės gatvėmis, paspoksoti į seną tėvų namą ar pastovėti Viljamo Lajono Mahenzio Kingo viešosios mokyklos kieme ir leisti užplūsti dešimtmečių senumo prisiminimams apie mokyklos draugus.
Norėjau nušluostyti dulkes nuo savo seno trumpųjų bangų radijo aparato ir paklausyti — tik paklausyti — naktinių balsų iš viso pasaulio.
Tačiau labiausiai norėjau su Rikiu ir Siuzana nuvykti į mūsų namelį prie Oterio ežero, užslinkus sutemoms, pakankamai vėlyvu vasaros metu, kad nebūtų uodų ir juodųjų musių, atsisėsti prieplaukoje ir stebėti patekantį mėnulį, klausytis šiurpių paukščių narų klykavimų bei šokinėjančių ežere žuvų teškenimo, atsilošti šezlonge, sudėti rankas už galvos ir su pasitenkinimu atsidusti, visiškai nejaučiant skausmo.
21
Iki šiol Siuzana nieko nekalbėjo apie Salbandos plačiai išreklamuotus komentarus, jog visata turi kūrėją, kuris, matyt, penkiais pastaraisiais atvejais tiesiogiai įsikišo į protingos gyvybės raidą.