Žinojau, kad to tikrai nepakanka; neįmanoma keliomis banalybėmis kompensuoti ištiso dešimtmečio. Rikis jau bus tapęs žmogumi… be mano pagalbos.
— Noriu, kad žinotum dar vieną, paskutinį, dalyką, — tęsiau. — Ričardai Bleinai Džerichai, dėl to nesuabejok nė akimirkos. Kadaise turėjai tėvą, ir jis tave mylėjo. Visada tai atmink.
Atsistojęs išjungiau vaizdo kamerą ir stovėjau darbo kambaryje, savo šventovėje.
22
Tai mane aplankė miegant, be abejo, dėl Rikiui padaryto vaizdo įrašo: tas aš, kuris gyvens po to, kai mano kūnas mirs. Taip susijaudinau, kad nusileidau žemyn kelis kartus pabarbenti į holoforminį dvylikasienį, tikėdamasis išsikviesti Holusą. Tačiau jis nepasirodė; turėjau laukti, kol kitą dieną forhilnoras pasirodys mano kabinete savo noru.
— Holusai, — kreipiausi, vos tik vaizdas stabilizavosi, — manau, jog žinau, kas palaidota grėsmingame landšafte tuose visuose negyvuose pasauliuose.
Holusas įbedė savo žvilgsnį į mane.
— Tai ne branduolinės atliekos, — pareiškiau. — Kaip sakėte, nėra jokių branduolinių atliekų ženklų, ir nėra reikalo dėl jų jaudintis, kai kalbame apie milijonus metų. Ne, ten palaidota tai, ką norėta išsaugoti amžiams, o ne tai, kuo norėta atsikratyti. Štai kodėl Kasiopėjos gyventojai net sustabdė geologinių platformų tektoniką susprogdinę savo mėnulį — jie norėjo būti tikri, kad požeminis rūsys išliks nepaliestas.
— Galbūt, — sutiko Holusas. — Tačiau ką jie norėjo taip rūpestingai išsaugoti, tuo pat metu stengdamiesi visus atgrasinti nuo kasinėjimo?
— Save, — atsakiau.
— Norite pasakyti, jog ten savotiškos slėptuvės nuo bombų? Seisminių matavimų duomenys rodo, jog Miu Kasiopėjos AI rūsyje tegali tilpti tik nedaug asmenų.
— Ne, — atsakiau. — Manau, jog jie visi yra ten. Milijonai, milijardai, visa populiacija. Manau, jog jie nuskenavo savo smegenis ir įkrovė save į kompiuterinį pasaulį, o tikroji įranga, sukurianti šį pasaulį — mašinos, kurių jie nenorėjo niekam leisti liesti, saugomos šių siaubingų kraštovaizdžių gelmėse.
— Nuskenavo, — pakartojo mano žodį Holusas kaire burna, po to dešine. — Tačiau mes radome tik tris pasaulius su dirbtiniu kraštovaizdžiu, skirtu išgąsdinti smalsuolius, — svarstė jis. — Kiti mūsų aplankyti pasauliai — Eta Kasiopėja A III, Sigma Draconis II ir Grumbridžas 1618 III — buvo tiesiog palikti.
— Tuose pasauliuose kompiuterinę įrangą galėjo tiesiog paleisti į kosmosą. Arba šios rasės galėjo nuspręsti, jog geriausias būdas pasislėpti yra tiesiog nieko nedaryti. Nes perspėjantis ženklas traukia smalsuolius; galbūt jie nusprendė paslėpti savo kompiuterinę įrangą, nepalikdami jokių ženklų kur ji.
— Tačiau kodėl ištisos rasės turėtų šitaip pasielgti? — svarstė Holusas. — Atsisakyti fizinio egzistavimo?
Man tai buvo visiškai aišku.
— Kiek jums metų? — paklausiau.
— Matuojant subjektyviais Žemės metais? Keturiasdešimt septyneri.
Tai mane nustebino. Kažkodėl tikėjausi, kad Holusas bus vyresnis už mane.
— Ir kiek ilgai gyvensite?
— Gal dar aštuoniasdešimt metų, jei neatsitiks kokia nors nelaimė.
— Tad forhilnorai paprastai gyvena šimtą trisdešimt metų?
— Moteriškos lyties — taip. Vyriškos lyties forhilnorai gyvena maždaug dešimčia metų ilgiau.
— Tai, hm, — o Dieve, — tai jūs — moteriškos lyties?
— Taip.
Buvau apstulbęs.
— Aš to nesupratau. Jūsų balsas… gana žemas.
— Tokie yra forhilnorų balsai — ir vyriškos, ir moteriškos lyties.
— Jei nieko prieš, aš į jus ir toliau kreipsiuos kaip į vyriškos lyties atstovą.
— Manęs tai nežeidžia, — atsakė Holusas. — Galite ir toliau taip kreiptis.
— Kad ir kaip ten būtų, — tęsiau, — jūs gyvenate maždaug šimtą trisdešimt metų. Man dabar penkiasdešimt ketveri; jei ne adenokarcinoma, gyvenčiau dar dvidešimt su trupučiu, o gal trisdešimt ar keturiasdešimt metų.
Holuso akių stiebeliai sujudėjo.
— Tačiau tai yra viskas. Net jei nesirgčiau vėžiu, didžiąją šio likusio laiko dalį mano sveikata blogėtų. — Nutilau. — Ar forhilnorai sensta gražiai?
— Mano pasaulio poetas kartą yra pasakęs: „Viskas yra mėnulio užtemimas” — tai metafora, reiškianti maždaug tą patį ką jūsiškė „Viskas ritasi į pakalnę” — nuo to momento, kai gimėte. Laikui bėgant forhilnorų kūnai bei protai taip pat nyksta.
— Tada, jei būtų įmanoma egzistuoti virtualiai — jei būtų galima gyventi kompiuterio viduje — nuo pat žydinčios jaunystės, pavyktų gyventi amžinai ir nesenti.
— Nemirtingumas visada buvo mano tautos svajonė, — pripažino Holusas.
— Mano taip pat. Tiesą sakant, daugelis pamokslininkų naudojasi amžino gyvenimo, tik kitoje karalystėje, pažadu kaip pagrindiniu akstinu gerai elgtis. Tačiau, nors mes gerokai prailginome gyvenimo trukmę, pagerinę sveikatos priežiūrą, nė kiek nepriartėjome prie nemirtingumo.
— Mes irgi, — pritarė Holusas, — ar rydai. Tačiau ir vieni, ir kiti viliamės, kad amžinas gyvenimas taps įmanomu.
— Manėme, jog prieš kelerius metus mums pavyko padaryti mokslinį perversmą, kai atradome būdą vėl pritvirtinti DNR galiukus. Chromosomų galuose yra mažos apsauginės dalelės, panašios į plastikinius batų raištelių galų apvalkalus; kiekvieną kartą, kai chromosoma dalijasi, galiukai — vadinami telomerais — sutrumpėja. Įvykus pakankamam dalijimusi skaičiui, galiukai visiškai išnyksta, ir chromosomos daugiau nebesidalija.
— Mes tą taip pat atradome, — pastebėjo Holusas. — Maždaug prieš šimtą metų. Tačiau nors pakeitus telomerus laboratorinėmis sąlygomis atskiros ląstelės gali dalytis amžinai, integruotame organizme tai nebegalioja. Kai organizme atsiranda kritinė ląstelių masė, jų dalijimasis po tam tikro pasikartojimų skaičiaus arba liaujasi, kaip ir tada, kai telomerai sumažėja, arba reprodukavimasis tampa nebevaldomas, ir susidaro augliai. — Holuso akių stiebeliai nusviro. — Kaip žinote, netekau motinos dėl vostirarlo — organo, kuris atlieka beveik tokią pačią funkciją kaip jūsų kaulų čiulpai, vėžio.
— Leukemijos, — tyliai pasakiau. — Kaulų čiulpų vėžį mes vadiname leukemija.
Holusas kurį laiką tylėjo.
Taip, aš tikrai galėjau suprasti, kas čia žavi.
Galimybė įsikrauti į kitą kompiuterį.
Atsiskirti nuo fizinio kūno.
Gyventi be auglių ir be skausmo.
Jei man atsivertų tokia galimybė, ar taip pasielgčiau?
Tą pačią akimirką.
— Žinoma, jog atsisakyti fizinio egzistavimo — tai didelė pagunda, — tęsiau savo mintį. — Gyventi amžinai būnant jaunam ir geros sveikatos. — Pažvelgiau į Holusą, kuris stovėjo tik ant penkių kojų; atrodo, kad šeštai kojai jis leido pailsėti. — Tada jūsų rasei galbūt nėra ko baimintis. Galbūt pakankamai greitai jūsų rasė susikurs tą galimybę — matyt, ir visos kitos rasės. Tada, jei tik jūsų gentainiai panorės, jie… jie pereis į kitą egzistavimo formą.
Kelias sekundes Holusas nepratarė nė žodžio.
— Abejoju, ar to norėčiau, — prisipažino jis.
— Tai turėtų kelti didelę pagundą, jei viena rasė po kitos pasirinktų šį kelią.
— Tikriausiai, — sutiko Holusas. — Mano tautai pavyko padaryti didelę pažangą smegenų skenavimo technikos srityje — mums buvo sunkiau nei bus jums, nes mūsų smegenys yra kūno viduryje, be to, neabejotinai kyla sunkumų, stengiantis sujungti dvi pusės. Tačiau vis tiek manau, jog po kelių dešimtmečių mes pajėgsime jungtinę forhilnorų sąmonę įkrauti į kitą kompiuterį. — Jis nutilo. — Tačiau tai nepaaiškina reiškinio, kurį stebėjau jūsų parodytuose mokslinės fantastikos videofilmuose: kodėl ateivių rasės, gyvai susiduriančios viena su kita, visada būna maždaug to paties techninio lygio. Atrodo, jog tarpžvaigždinių skrydžių atsiradimą ir rūšių kūniško egzistavimo išnykimą skiria trumpas laikotarpis. Tai taip pat leidžia paaiškinti, kodėl dažniausiai nepavyksta radioteleskopais aptikti nežemiškąjį protą; radijo sukūrimą ir nustojimąjuo naudotis skiria trumpas laiko tarpas.