— Tačiau, kiek jums pavyko išsiaiškinti, nė viena jums žinomų rasių, išskyrus tris mūsiškes, neegzistavo vienu metu. — Nutilau.
— Mūsų trys rasės galbūt pirmą kartą teikia galimybę šioje galaktikoje sukurti… planetų federaciją.
— Įdomi mintis, — pagyrė Holusas. — Ar manote, jog būtent dėl to Dievas įsikišo į mūsų pasaulius? Kad padėtų mums vienu metu pasiekti tą patį technologinį lygį, leidžiantį sudaryti tarpžvaigždinę sąjungą?
— Galbūt, — atsakiau. — Tačiau nežinau, ką tai galėtų duoti. Turiu omenyje tai, jog mūsų rasėms tai gali būti naudinga, tačiau kokia nauda kūrėjui?
Holusas nuleido savo šeštą pėdą.
— Tai labai įdomus klausimas, — galiausiai ištarė jis.
Vėliau tą vakarą, po to, kai paguldėme Rikį į lovą ir aš jam truputį paskaičiau, su Siuzana sėdėjome svetainėje ant sofos. Buvau ją apkabinęs per pečius, o Siuzana padėjusi galvą man ant krūtinės.
— Ar kada nors galvojai apie ateitį? — paklausiau jos, truputį pakeldamas ranką. — Turiu galvoje ne netolimą ateitį, — esu tikras, kad apie ją Siuzana galvodavo dažnai, — o tolimą, už tūkstančių ar net milijonų metų.
Nemačiau Siuzanos veido. Tikėjausi, kad ji šypsojosi.
— Tada manęs nebus, kad galėčiau pamatyti.
Kurį laiką tylėjau; nežinojau, ar tikrai noriu paliesti šią temą.
— Tačiau jei būtų įmanoma, — pasakiau, — gyventi amžinai?
Siuzana kaipmat viską suprato; tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių ją vedžiau.
— Ar Holusas tau įpiršo šią mintį? Nemirtingumo?
Papurčiau galvą.
— Ne, jis nė kiek ne geriau už mus išmano, kaip tai pasiekti. Tačiau jo rasė rado įrodymų, jog šešios rūšys galbūt atrado nemirtingumą… tam tikrą.
Siuzana truputį paslinko galvą ant mano krūtinės.
— Tikrai?
— Atrodo, kad jie… na, mes vartojome žodį „persikėlė”, į kitą egzistavimo lygį… matyt, įkeldami save į kompiuterius.
— Vargu ar tai galima pavadinti „amžinu gyvenimu”. Taip pat sėkmingai galima būti lavonu formaldehido tirpale.
— Mes manome, kad įkrautos į kompiuterį būtybės jame egzistuoja veikdamos, reaguodamos ir sąveikaudamos tarpusavyje. Tiesą sakant, jos galbūt net gali pasakyti, jog materialiai nebeegzistuoja; jutiminį patyrimą galbūt galima palyginti su tuo, prie kurio mes esame įpratę, arba jis yra galbūt net pranašesnis.
Siuzana negalėjo patikėti.
— Sakai, kad šitaip pasielgė ištisos rasės?
— Taip, tokia yra mano teorija.
— Ir tu manai, jog individuali sąmonė kompiuteriuose tęsiasi amžinai?
— Gali būti.
— Tai reiškia… tai reiškia, jog tau nereikės mirti?
— Na, mano kūnas ir kraujas, žinoma, mirs, ir nuskenavus mano sąmonę, į kompiuterį įkrautas variantas nebebus mano tęsinys. Tačiau kompiuterinis variantas prisimins, kad buvo manimi, ir toliau egzistuos po to, kai aš mirsiu. Tiek šiai esybei — tiek ir su ja sąveikaujančioms — tai būsiu aš. Taigi, jei mes galėtume pasinaudoti šia technologija, labai realia prasme man nereikėtų mirti. Manau, jog viena svarbiausių priežasčių žmonėms įkelti save į kompiuterį yra senatvės ar ligos keliami suvaržymai.
— Ar tai jau įmanoma? — paklausė Siuzana. Jutau, kaip smarkiai daužosi jos širdis. — Ar iš tiesų šito tau dar niekas nepasiūlė?
— Ne, — atsakiau. — Nei forhilnorai, nei rydai nežino, kaip padaryti — ir, tiesą sakant, mes tik spėjame, kad būtent šitaip atsitiko kitoms rasėms. Atrodo, jog visos protingos rūšys netrukus po to, kai atranda branduolinį ginklą, arba susinaikina, arba išlieka dar maždaug šimtą penkiasdešimt metų, tačiau vėliau nusprendžia įsikelti į kompiuterį.
Siuzana kilstelėjo pečius.
— Jei tai būtų įmanoma, jei tau jau dabar kažkas panašaus būtų pasiūlyta, mano atsakymas galbūt būtų kitoks. Zinai, kad…
Jos balsas užlūžo, tačiau aš žinojau, kad Siuzana norėjo pasakyti, jog padarytų bet ką, kad tik manęs neprarastų. Suspaudžiau jos ranką.
— Tačiau, — tęsė Siuzana, — jei ne tai, kas mūsų laukia, atsakyčiau „ne”. Neįsivaizduoju, jog galėčiau to norėti.
— Tu gyventum amžinai, — paaiškinau.
— Ne, amžinai egzistuočiau. Tai nėra tas pats.
— Juk viską būtų galima imituoti. Kiekvieną gyvenimo aspektą.
— Jei tai netikra, — atšovė Siuzana, — tai nėra tas pats.
— Negalėtum atspėti, jog tai netikra.
— Galbūt, — sutiko Siuzana, — tačiau tai žinočiau, ir tai keistų viską iš esmės.
Nežymiai gūžtelėjau pečiais.
— Atrodo, jog Rikis būna vienodai laimingas, kai žaidžia krepšinį „Nintendo” ir tikrą žaidimą — tiesą sakant, kompiuterinį variantą jis žaidžia dažniau; nemanau, kad jo kartai kils konceptualių problemų dėl to, kas kamuoja mus. — Nutilau. — Virtualus egzistavimas taip pat yra patrauklus. Nereikia užaugti. Nereikia mirti.
— Man patinka augti ir keistis, — susiraukė Siuzana. — Žinoma, kartais kyla noras turėti tokį kūną, koks buvo aštuoniolikos metų, tačiau dažniausiai esu savimi patenkinta.
— Atrodo, jog viena civilizacija po kitos nusprendžia šitaip pasielgti.
Siuzana suraukė antakius.
— Turi omenyje, kad jos nusprendžia arba įsikrauti į kompiuterį, arba susisprogdinti?
— Matyt. Holusas sakė, jog jo gentainiai buvo susidūrę su ta pačia branduoline krize, kurią mes vis dar bandome įveikti.
— Galbūt jie nusprendė, kad nėra kitos alternatyvos kaip tikrovę iškeisti į imitaciją. Jei, sakykime, JAV ir Kinija pradėtų karą, mes visi tikriausiai žūtume, ir žmonių rasė išnyktų. Tačiau jei visa tai būtų tik imitacija, ir reikalai pakryptų į blogąją pusę, galėtume iš naujo perkrauti imitavimo programą ir egzistuoti toliau. Galbūt smurtingoms rasėms nerealus egzistavimas yra vienintelė ilgalaikė viltis.
Tai tikrai buvo įdomi mintis. Galbūt neįmanoma augant pamiršti savo troškimą susprogdinti vieniems kitus. Gal neįmanoma išvengti, kad kuri nors tauta, teroristų grupė ar tiesiog koks nors beprotis ims ir tai padarys; kaip sakė Holusas, galimybė masiškai išnaikinti gyvybę laikui bėgant tampa pigesnė, mobilesnė bei prieinamesnė. Jei nėra galimybės grąžinti džiną į butelį — ar tai būtų atominės bombos, biologinis ginklas ar kita masinio naikinimo priemonė — gal rasės tada persikelia į kompiuterius, kai tik tampa įmanoma, nes tai yra vienintelis saugus dalykas.
— Įdomu, ką pasirinks žmonija, kai ateis toks laikas? — pasakiau. — Šią technologiją mes galime turėti maždaug per šimtmetį.
— Nebuvo reikalo dramatizuoti padėties; šiame laiko tarpsnyje mes su Siuzana buvome tame pačiame laive. — Tu ir aš tiek negyvensime, kad pamatytume, tačiau Rikis gali sulaukti. Įdomu, ką žmonės nuspręs.