— Vėžys kamuoja ir mano gentainius. Tai jau jums sakiau.
— O rydai? Kaip rydai?
— Jie taip pat. Vėžys yra, na, gyvenimo tikrovė.
— Prašau, — maldavau, — prašau.
— Nieko negaliu padaryti.
— Jūs privalote, — primygtinai reikalavau. Mano balsas darėsi vis šaižesnis; negalėjau pakęsti jo skambesio, tačiau negalėjau liautis. — Privalote.
— Atleiskite, — teištarė ateivis.
Staiga ėmiau šaukti. Mano žodžių aidas atsispindėjo nuo stiklinių ekspozicinių spintų.
— Po velnių, Holusai. Po velnių. Aš jums padėčiau, jei galėčiau. Kodėl jūs man nepadedate?
Holusas tylėjo.
— Aš turiu žmoną. Ir sūnų.
Forhilnoro balsai-dvyniai patvirtino:
— Žinau.
— Tad padėkite man po galais. Padėkite\ Aš nenoriu mirti.
— Aš taip pat nenoriu, kad įnirtumėte, — atsakė Holusas. — Jūs mano draugas.
— Jūs nesate mano draugas! — šaukiau. — Jei būtumėte draugas, padėtumėte.
Maniau, kad jis išnyks, kad holografinė projekcija baigsis, ir aš liksiu vienas su senovinėmis kambro laikotarpio sprogimo liekanomis. Tačiau Holusas liko su manimi ir ramiai laukė, o aš palūžęs pravirkau.
Apie 4:20 po pietų Holusas išnyko, tačiau savo kabinete dirbau iki vėlumos. Gėdinausi savęs ir šlykštėjausi savo poelgiu.
Artinosi pabaiga; apie tai žinojau jau daugelį mėnesių.
Kodėl negalėjau būti drąsesnis? Kodėl negalėjau oriau pasitikti artėjančią mirtį?
Laikas buvo viską užbaigti. Aš tai žinojau.
Su Gordonu Smolu nebuvome kalbėjęsi trisdešimt metų. Vaikystėje buvome geri draugai, gyvenome toje pačioje gatvėje Skarbore, tačiau universitete išsiskyrėme. Gordonas manė, kad aš su juo pasielgiau siaubingai neteisingai; aš maniau, kad Gordonas su manimi pasielgė siaubingai neteisingai. Pirmuosius dešimt metų po mūsų didžiojo susirėmimo pagalvodavau apie Gordoną turbūt ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Vis dar siutau dėl to, ką jis man padarė ir, kai naktį gulėdamas lovoje mintyse perkratydavau viską, kas mane galėtų liūdinti, visada prisimindavau Gordoną.
Mano gyvenime buvo daug neužbaigtų reikalų — reikėjo užbaigti ar atkurti santykius su įvairiausiais žmonėmis. Žinojau, kad visko nespėsiu.
Pavyzdžiui, buvo Nikolė, mergaitė, kurią apvyliau mūsų mokyklos išleistuvių vakarą. Niekada neprisiverčiau jai pasakyti kodėclass="underline" kad mano tėvas pasigėrė ir nustūmė motiną nuo laiptų, o aš visą tą naktį praleidau su ja Skarboro ligoninės priėmimo skyriuje. Kaip aš apie tai galėjau papasakoti Nikolei? Žvelgdamas atgal, žinoma, manau, jog galėjau pasakyti, kad motina nukrito nuo laiptų, ir aš privalėjau ją nuvežti į ligoninę, tačiau Nikolė buvo mano mergaitė, ir ji galėjo panorėti aplankyti mano motiną, todėl aš pamelavau, jog turėjau bėdų su automobiliu, ir buvau pagautas meluojant, o vėliau taip ir neturėjau progos paaiškinti Nikolei, kas iš tiesų įvyko.
Buvo toks Bjomas Amundsenas, kuris universitete iš manęs pasiskolino šimtą dolerių ir niekada jų negrąžino. Žinojau, kad jis neturtingas, kad tėvai jam nepadeda taip kaip man; žinojau, jog buvo atsisakyta skirti jam stipendiją. Jam šimto dolerių reikėjo labiau nei man; tiesą sakant, jam visada pinigų reikėjo labiau nei man, ir jis niekada nepajėgė jų grąžinti. Pasielgiau kvailai, kartą pasakęs, kad Bjomas yra nepatikimas. Jis nusprendė verčiau manęs vengti nei prisipažinti, jog yra nepajėgus grąžinti skolą. Visada maniau, kad draugystė pinigais nematuojama, tačiau šiuo atveju paaiškėjo, jog matuojama — ir tai tebuvo niekingi šimtas dolerių. Labai norėčiau atsiprašyti Bjomo, tačiau net neįsivaizduoju, ką jis dabar veikia.
Ir dar buvo Polas Kurusu, japonas moksleivis mano vidurinėje mokykloje, iš kurio kartą, pagautas pykčio, rasistiškai pasityčiojau — šitaip esu pasielgęs vienintelį kartą gyvenime. Polas pažvelgė į mane giliai įskaudintas; jis buvo girdėjęs panašius užgauliojimus iš kitų vaikų, tačiau mane jis laikė savo draugu. Nesuprantu, koks kipšas tada buvo mane apsėdęs, ir aš visada norėjau pasakyti Polui, kad labai gailiuosi. Bet kaip kalbėti apie tokius dalykus, prabėgus trisdešimčiai metų?
Tačiau privalėjau susitaikyti su Gordonu Smolu. Negalėjau — negalėjau keliauti į kapą, neišsprendęs šio klausimo. Devintojo dešimtmečio pradžioje Gordonas išvyko į Bostoną. Bostono telefonų sąraše buvo trys Gordonai Smolai, bet tik vieno vidurinysis vardas prasidėjo raide „F” — prisiminiau, jog Gordono vidurinysis vardas Filipas.
Skubiai užsirašiau numerį, surinkau devynis, savo tarpmiestinių pokalbių apskaitos kodą, o po to Gordono numerį. Atsiliepė mergaitės balsas:
— Alio?
— Alio, — pasakiau. — Norėčiau kalbėti su Gordonu Smolu.
— Sekundėlę, — atsakė mergaitė. Po toji sušuko: — Seneli!
Seneli. Jis jau buvo senelis — penkiasdešimt ketverių metų.
Absurdas; kiek daug laiko prabėgo. Jau buvau bededąs ragelį, kai išgirdau:
— Alio?
Tebuvo ištarti du skiemenys, tačiau aš iš karto pažinau Gordoną. Išgirdus šį „Alio”, mane užplūdo prisiminimai.
— Gordai, — tariau, — čia Tomas Džerichas.
Kelias sekundes tvyrojo tyla, po to pasigirdo ledinis:
— Aa.
Gordonas bent jau nenutrenkė ragelio. Gal jis pagalvojo, kad kažkas mirė — bendras draugas, kažkas, apie kurio mirtį jis norėtų žinoti, žmogus, tiek reikšmingas mums abiem, jog aš pamirščiau apie nesutarimus ir praneščiau apie laidotuves, kažkas iš senosios gaujos, mūsų buvusio gyvenamojo rajono.
Tačiau Gordonas daugiau nieko nepasakė. Tik „aa”. Jis laukė, kad aš tęsčiau.
Gordonas dabar gyveno Valstijose, o aš buvau gerai susipažinęs su amerikietiška žiniasklaidą: kai tik ateivis pasirodė JAV
žemėje — vienas forhilnoras dažnai lankėsi San Francisko teismuose, o kitas Čarlstono psichiatrijos ligoninėje — apie ateivių apsilankymus už Amerikos ribų nebuvo užsiminta nė žodeliu; jei Gordonas ką nors žinojo apie Holusą ir mane, jis to neparodė.
Žinoma, buvau surepetavęs, ką jam noriu pasakyti, tačiau Gordono tonas — šaltas, priešiškas — užrišo man liežuvį. Galiausiai leptelėjau:
— Apgailestauju.
Šį mano atsiprašymą Gordonas galėjo interpretuoti įvairiai: atsiprašau, kad trukdau, atsiprašau, kad sutrukdžiau daryti tai, ką darei, apgailestauju dėl to, kas tau kelia liūdesį, apgailestauju, kad mirė senas draugas — arba, žinoma, taip, kaip aš norėjau pasakyti: apgailestauju dėl to, kas įvyko, dėl pleišto, kurį per tuos visus praėjusius dešimtmečius įvarėme į mūsų santykius. Tačiau Gordonas neketino man padėti.
— Dėl ko?
Gana garsiai iškvėpiau į telefono ragelį:
— Gordai, mes buvome draugai.
— Tol, kol tu manęs neišdavei.
Vadinasi, pokalbis klostysis šitaip. Nebuvo jokio abipusiškumo; jokio pojūčio, kad abu nuskriaudėme vienas kitą. Dėl visko buvau kaltas tik aš.
Pajutau, kaip manyje ima kunkuliuoti pyktis; norėjau prapliupti keiksmais, papasakoti, kaip jaučiausi po to, ką jis man padarė, kaip verkiau — tiesiogine prasme — apimtas įsiūčio, nevilties ir agonijos, kai mūsų draugystė iširo.
Trumpam užsimerkiau, kad nusiraminčiau. Paskambinau, jog baigčiau, o ne iš naujo pradėčiau seną konfliktą. Krūtinėje pajutau skausmą; įtampa visada jį sustiprindavo.
— Apgailestauju, — pakartojau. — Gordai, tai man neduodavo ramybės. Metai iš metų. Neprivalėjau šitaip pasielgti.
— Velniška teisybė, — pritarė jis.
Tačiau negalėjau prisiimti visos kaltės; manyje dar buvo likę išdidumo ar kažko panašaus į jį.