Tiesą sakant, man atrodė, jog Holusas buvo teisus: turėtų būti įmanoma bet kur ir bet kada ištiesti ranką ir tam tikra prasme iš karto nutverti kosmoso saują, ją išlukštenti bei atrasti Dievo aparatą.
Nekreipk dėmesio į žmogų, tūnantį už užuolaidos…
Ir aš nekreipiau. Visiškai nekreipiau dėmesio.
Tačiau dabar buvau vienas.
Arba…
Kristau, man niekada nebuvo atėjusios tokios mintys. Ar aš silpnesnis už Saganą? Silpnesnis už Gouldą?
Esu su jais abiem susitikęs; Karlas skaitė paskaitą Toronto universitete, o Stefeną kviesdavome į KOM, kai tik išleisdavome naują knygą; jis po kelių savaičių ir vėl turėjo atvykti ir pasakyti kalbą Burgeso skalūnų parodos atidaryme. Karlo ūgis mane nustebino, tačiau Stefenas buvo tarsi nulietas nedidukas apvalainas vyrukas iš animacinio filmo „Simpsonai”.
Fiziškai nė vienas jų neatrodė stipresnis už mane — tokį, koks buvau.
Bet dabar, matyt, buvau silpnesnis už juos abu.
Po velnių, nenorėjau mirti.
Juokaujama, kad paleontologai niekada nemiršta. Tačiau jie tikrų tikriausiai suakmenėja iš mirties baimės.
Pakilau nuo sofos. Ant svetainės kilimo beveik nebuvo jokių kliuvinių; Rikis vis dažniau pasidėdavo savo žaislus į vietą.
Neturėtų būti svarbu, kur tai daroma.
Pažvelgiau pro svetainės langą. Everslis — puiki sena gatvė miestelyje, kuris mano vaikystėje buvo vadinamas Viloudeilu; abipus gatvės rikiavosi seni medžiai. Kad praeivis ką nors išvystų namo viduje, jam reikėtų labai pasistengti.
Tačiau…
Priėjau prie lango ir užtraukiau rudas naktines užuolaidas. Kambaryje pasidarė tamsiau. Įjungiau sieninį toršero mygtuką. Žvilgtelėjau į melsvai švytintį vaizdo grotuvo laikrodį: dar turėjau laiko, kol Siuzana su Rikiu grįš namo.
Ar norėjau tai daryti?
Mokymo programoje, kurią dėsčiau Toronto universitete, nebuvo vietos kūrėjui. KOM buvo vienas eklektiškiausių muziejų pasaulyje, tačiau, išskyrus lubų mozaiką, skelbiančią muziejaus misiją pasiekti „kad visi žmonės pažintų Jo darbus”, nebuvo jokios atskiros galerijos, pašvęstos Dievui.
KOM steigėjai būtų pasakę, jog tokios galerijos ir nereikia. Kūrėjas yra visur.
Visur.
Net čia.
Garsiai išleidau orą, iškvėpdamas paskutinius mano priešinimosi šiai minčiai likučius.
Atsiklaupiau ant kilimo palei židinį. Mano šeimos nuotraukos aklai spoksojo stebėdamos mano veiksmus.
Atsiklaupiau.
Ir pradėjau melstis.
— Dieve, — tariau.
Žodis dusliai nuaidėjo plytų židinyje.
Pakartojau:
— Dieve?
Šį kartą klausdamas ir laukdamas atsakymo.
Žinoma, jokio atsakymo nebuvo. Kodėl Dievui turėtų rūpėti, kad aš mirštu nuo vėžio? Šią akimirką milijonai žmonių kovoja su viena ar kita šio seno priešo forma, ir kai kurie jų yra daug jaunesni už mane. Be abejonės, jo dėmesio pirmiausia turėtų sulaukti vaikai leukemijos palatose.
Vis tiek pabandžiau dar kartą, trečiąjį, ištardamas žodį kurį anksčiau vartodavau tik keikdamasis.
— Dieve?
Nebuvo jokio ženklo. Tiesą sakant, jo niekada ir nebus. Argi tai nėra tikėjimo esmė?
— Dieve, jei Holusas teisus — ir jei rydai bei forhilnorai neklysta, o tu po gabalėlį sukūrei visatą, visas pagrindines konstantas — tai kodėl negalėjai išvengti šito? Ką gera kam nors duoda vėžys?
Viešpaties keliai nežinomi. Tai nuolatos kartojo ponia Lansberi. Viskas turi tikslą.
Šūdas. Baisi nesąmonė. Pajutau spazmus skrandyje. Vėžys neturi jokio tikslo. Jis sudrasko žmones; jei Dievas sukūrė gyvybę, tai jis prastas darbininkas, nes pagamino brokuotų, susinaikinančių gaminių.
— Dieve, norėčiau… norėčiau, kad tu nuspręstom kai kuriuos dalykus daryti kitaip.
Tik tiek tegalėjau pasakyti. Siuzana aiškino, jog malda — tai ne prašymas, o aš negalėjau prisiversti maldauti pasigailėjimo, prašyti, kad nemirčiau, kad pamatyčiau, kaip sūnus baigia universitetą, kad čia pasenčiau su savo žmona.
Ir tada plačiai atsivėrė paradinės durys. Matyt, buvau paskendęs mintyse, kitaip būčiau išgirdęs, kaip Siuzana žvangina raktais rakindama spyną.
Pajutau, jog išraudau kaip burokas.
— Radau! — sušukau neva pats sau, suvaidindamas, jog pakeliu nematomą pamestą daiktą. Pakilau ir baikščiai nusišypsojau savo žaviai žmonai bei gražiam mažam sūnui.
Tačiau iš tiesų nieko neradau.
25
1997 metais Stefenas Pinkeris atvyko į KOM reklamuoti savo naujos knygos „Kaip veikia protas”. Dalyvavau jo puikioje paskaitoje. Be kitų dalykų, jis pažymėjo, kad žmonės, net skirtingose kultūrose, kalboje nuosekliai vartoja tas pačias metaforas. Ginčai visada yra kova. Jis laimėjo; aš pralaimėjau; jis mane įveikė; jis užsipuolė kiekvieną mano teiginį; jis privertė mane ginti savo poziciją; turėjau trauktis.
Meilės reikalai — tai ligoniai ir ligos. Jų santykiai buvo nesveiki; jis nuo jos pasveiko; ji juo susirgo; tai sudraskė jo širdį.
Idėjos — tai maistas. Penas apmąstymams; tą reikia sukramtyti; nuo jo siūlymo burnoje liko kartėlis; negalėjau suvirškinti šios sąvokos; gardi ironija, ši idėja man suteikė jėgų.
O dorybė matuojama vertikalia skale, matyt, susijusi su mūsų stačia padėtimi. Jis yra stačiai doras pilietis; šis poelgis mane žemina; aš taip žemai nepulčiau; jis pakilo į aukštybes; bandžiau pakilti iki jo standartų.
Tačiau, kol nesutikau Holuso, nesuvokiau, kokios unikaliai žmogiškos yra šios metaforos. Holusas puikiai išmoko anglų kalbą ir dažnai vartodavo žmogiškąsias metaforas. Tačiau retkarčiais aš jo kalboje pastebėdavau tai, kas, mano nuomone, atspindėdavo tikrąjį forhilnorų mąstymo būdą.
Holusui meilė buvo astronominė — du asmenys ima pažinti vienas kitą taip gerai, kad jų judesius galima absoliučiai tiksliai atspėti. „Patekanti meilė” reiškė, kad ir rytoj meilės jausmai bus tokie pat tikri kaip tikra, jog patekės saulė. „Naujas žvaigždynas” — tai naujai prabudusi meilė tarp senų draugų — pastebėtas žvaigždžių išsidėstymo dėsningumas, kuris buvo visą laiką, tačiau iki šiol į jį nebuvo atkreipta dėmesio.
O moralumas grindžiamas minties integravimu: „Ši mintis gerai kaitaliojasi” reiškia, jog sąvoka sukelia intensyvią kaitą tarp dviejų burnų. Amorali mintis yra tokia, kuri ateina tik iš vienos pusės: „Ši mintis atėjo tik iš kairės”. Neapgalvota mintis Holusui yra ne kvaila, o bloga. Ir nors forhilnorai, kaip ir mes, kalba apie „pagalvojimą dar kartą”, jie vartoja frazę, reiškiančią, jog pagaliau įsijungė antroji smegenų pusė, ir asmuo vėl tapo moralus.
Kaip Holusas paaiškino tą vakarą, kai buvo atvykęs vakarienės į mano namus, forhilnorai kaitalioja žodžius ar skiemenis tarp dviejų burnų todėl, kad jų smegenis, kaip ir mūsiškes, sudaro dvi skiltys, o sąmonė net labiau nei mūsiškė kyla iš šių dviejų skilčių sąveikos. Žmonės dažnai apie pamišėlį sako, jog jam „pasimaišė protas”, turėdami omenyje tai, kad jis prarado tikrovės pojūtį. Forhilnorai šios metaforos nevartoja, tačiau jie, kaip ir mes, kalba apie pastangas „sutelkti mintis”, tiesiogiai turėdami omenyje pastangas suvienyti abiejų smegenų pusių veiklą; sveiki forhilnorai, tokie kaip Holusas, savo vardų skiemenis visada perdengia — „sas” dešinėje burnoje visada prasideda anksčiau nei kairėje baigiasi „lu” — šitaip parodydami aplinkiniams, kad jų smegenų pusės yra patikimai susijungusios.