Holusas man sakė, jog, dideliu greičiu nufotografavus jų akių stiebelių judesius, paaiškėjo, kad šie judesiai nėra veidrodinis vienas kito atspindys. Vienas stiebelis visada pradeda judėti pirmas, o kitas nuo jo atsilieka sekundės dalį. Kuris akių stiebelis pajuda pirmas — ir kuri smegenų pusė kontroliuoja — nuolat kinta; tyrimas, kuri smegenų skiltis sužadins kokius veiksmus, yra vienas svarbiausių forhilnorų psichologijos klausimų.
Kadangi Siuzanos klausimas man įstrigo, iš tiesų paklausiau Holuso, ar jis tiki egzistuojant sielą. Dauguma šiuolaikinių forhilnorų, įskaitant Holusą, netiki, tačiau forhilnorų mitai apie pomirtinį gyvenimą yra kilę iš jų padalytų smegenų psichologijos. Anksčiau dauguma forhilnorų religijų teigė, kad kiekvienas asmuo turi ne vieną, o dvi sielas, po vieną kiekvienai kūno pusei. Pagal jų pomirtinio gyvenimo sampratą buvo galima patekti į dvi vietas: į dangų (nors jis nebuvo toks palaimingas kaip judėjų-krikščionių — forhilnorų banalybė teigė, jog „net ir danguje turi lyti”) ir į pragarą (tačiau tai nebuvo kankinimų ir kančių vieta; forhilnorų dievas niekad nebuvo kerštingas). Forhilnorai niekad nebuvo linkę į kraštutinumus — matyt, dėl to, kad turėjo daug galūnių, jie visur išlaikė didesnę pusiausvyrą (niekada nemačiau Holuso labiau apstulbusio nei tada, kai stovėdamas ant vienos kojos tikrinau, ar kas nors neprilipo prie bato pado; Holusas stebėjosi, kaip aš nepargriuvau).
Kad ir kaip ten būtų, abi forhilnorų sielos galėjo patekti į dangų ar į pragarą arba viena nukeliauti toli, o kita dar toliau (požeminės karalystės buvo ne „aukštai” ir „žemai” — ir vėl žmogiškasis priešingų kraštutinybių supratimas). Jei abi sielos patekdavo į tą pačią vietą, net jei tai buvo pragaras, toks pomirtinis gyvenimas buvo geresnis už tą, kai sielos pasidalydavo, nes bet kurios asmenybės skilimas reiškia, jog būtybė praranda savo fizinę formą. Asmuo su padalyta siela yra iš tiesų negyvas; tai, kas buvo, išnyko visiems laikams.
Tad vieną Holuso dalį glumino mano mirties baimė.
— Jūs, žmonės, tikite esant vieną, integruotą, dvasią, — aiškino jis. Mes buvome kolekcijų salėje ir apžiūrinėjome į žinduolius panašius roplius iš Pietų Afrikos Respublikos. — Ir ko gi jūs bijote? Pasak jūsų mitologijos, jūs net ir mirę išsaugosite savo tapatybę. Juk asmeniškai jūs tikrai nebijote, kad pateksite į pragarą. Jūs juk nesate blogas žmogus.
— Aš netikiu siela ar pomirtiniu gyvenimu.
— Gerai, — sutiko Holusas. — Mane nustebino, kad šioje vėlyvojoje jūsų rasės raidos stadijoje tiek daug žmonių dievybės sąvoką vis dar sieja su jų pačių nemirtingos sielos samprata; nėra jokių abejonių, kad pripažįstant dievybę nereikia pripažinti sielos nemirtingumo.
Niekada apie tai nebuvau šitaip pagalvojęs. Galbūt Holuso Dievo samprata buvo aukščiausias nuvainikavimas Koperniko stiliuje: taip, kūrėjas yra, bet jo kūriniai neturi sielų.
— Tačiau, — tęsiau, — net jei tikėčiau, jog egzistuoja toks pomirtinis gyvenimas, kokį aprašo mano žmonos religija, nesu įsitikinęs, ar esu pakankamai geras, kad patekčiau į dangų. Kartelė gali būti baisiai aukštai iškelta.
— Kartelė?
— Tai metafora; ji susijusi su šuoliais į aukštį, žmonių sporto šaka. Juo aukščiau iškelta kartelė, per kurią reikia peršokti, tuo sunkiau tai padaryti.
— A. Mūsų panašioje metaforoje kalbama apie siaurėjantį koridorių. Tačiau privalote žinoti, kad mirties baimė yra iracionali; mirtis ištinka kiekvieną.
Visa tai jam tebuvo teorija; ne Holusui buvo likę gyventi keli mėnesiai.
— Žinau, — atsakiau, gal kiek per šiurkščiai. Giliai įkvėpiau, kad nusiraminčiau. Jis buvo mano draugas; nėra reikalo būti kandžiam. — Aš bijau ne visai mirties, — sumelavau, — tiesiog nenoriu, kad ji taip greitai ateitų. — Nutilau. — Mane vis dar stebina, kad jūs nenugalėjote mirties.
Nebandžiau jo kaulyti; tikrai nebandžiau.
— Ir vėl žmogiškasis mąstymas, — pastebėjo Holusas. — Mirtis kaip priešybė.
Man reikėtų jam parodyti filmą „Septintasis antspaudas” — arba šį, arba „Bilo ir Tedo tariama kelionė”.
— Kad ir kaip ten būtų, — atsakiau, — maniau, jog jums turėjo pavykti labiau pratęsti savo gyvenimą.
— Mes ir pratęsėme. Vidutinė gyvenimo trukmė prieš atrandant antibiotikus tebuvo pusė dabartinės; o prieš atrandant vaistus, atkemšančius arterijas, ji buvo trys ketvirtadaliai dabartinės.
— Taip, tačiau, — nutilau, svarstydamas, kaip išreikšti savo mintį. — Neseniai per „CTV” televizijos kanalą mačiau interviu su vienu gydytoju. Jis pasakė, jog žmogus, gyvensiantis amžinai, galbūt jau gimė. Mes manome, jog galima nugalėti — atleiskite, išvengti — mirties, ir kad teoriškai nėra neįmanoma gyventi amžinai.
— Nežinau, ar norėčiau amžinai gyventi pasaulyje, kur vienintelis tikras dalykas yra mokesčiai, — nusišaipė Holusas, o jo akių stiebeliai suvingiavo išrašydami „S” raidę. — Be to, mano nemirtingumas — tai mano vaikai.
Sumirksėjau.
— Jūs turite vaikų?
Kodėl jo — jos — niekada šito nepaklausiau?
— Taip, — atsakė Holusas, — sūnų ir dukrą. — Ir staiga jis pasielgė stulbinamai žmogiškai paklausdamas: — Ar norite pamatyti jų nuotraukas?
Linktelėjau. Holoforminis projektorius tyliai sudūzgė, ir staiga kolekcijų salėje kartu su mumis atsirado dar du forhilnorai, natūralaus dydžio, tačiau nejudantys.
— Tai mano sūnus Kasoldas, — paaiškino Holusas, rodydamas į kairįjį forhilnorą, — ir dukra Pyldon.
— Ar jie suaugę? — paklausiau; Pyldon ir Kasoldas buvo panašaus ūgio kaip Holusas.
— Taip. Pyldon yra — kaip jūs tai vadinate? Ji dirba teatre ir aiškina atlikėjams, kaip leidžiama interpretuoti.
— Režisierė, — pasakiau.
— Taip, režisierė; viena iš priežasčių, dėl kurios norėjau pamatyti jūsų filmus, buvo noras geriau suprasti, kaip žmonių dramas būtų galima palyginti su forhilnorų spektakliais. O sūnus Kasoldas — psichiatras, manau, jog jūs taip vadinate šiuos gydytojus. Jis gydo forhilnorų psichikos sutrikimus.
— Esu tikras, kad labai jais didžiuojatės, — pastebėjau.
Holusas kilstelėjo aukštyn ir nusileido.
— Net neįsivaizduojate, — patvirtino ateivis.
Po pietų Holusas išnyko; jis — ne, ji, dėl Dievo meilės, yra motina — paaiškino, kad privalo dalyvauti kažkokiame tyrime. Atsiradusią laisvą valandėlę panaudojau tvarkyti ant rašomojo stalo susikaupusius popierius ir apmąstyti tai, ką padariau vakar. Vienas mano mėgstamiausių laikraščio apžvalgininkų, Alanas Deršovičius, kartą yra pasakęs: „Būtent meldžiantis mane užplūsta didžiausios abejonės dėl Dievo, o žvelgdamas į žvaigždes pajuntu tikėjimo antplūdį.” Klausiau savęs, ar…
Holoforminis projektorius du kartus supypsėjo. Tai mane nustebino; šiandien jau nebesitikėjau išvysti Holuso, tačiau ji vilnydama išdygo mano kabinete — ir atrodė labiau susijaudinusi nei anksčiau: akių stiebeliai greitai lakstė, o sferinis kūnas šokčiojo, tartum jį lyg kamuolį būtų daužiusi nematoma ranka.
— Paskutinioji žvaigždė, kurią aplankėme, prieš atvykdami čia, — pradėjo Holusas, vos tik jos atvaizdas tapo stabilus, — buvo Grumbridž 1618, esanti maždaug už šešiolikos šviesmečių nuo jūsų. Antroje šios žvaigždės planetoje, kaip ir kituose mūsų aplankytuose pasauliuose, kadaise buvo civilizacija. Tačiau planetos gyventojai dingo.
Nusišypsojau.
— Sveiki sugrįžę.
— Ką? Taip, taip. Ačiū. Tačiau mes juos dabar radome. Radome dingusius gyventojus.
— Ką tik dabar? Kaip?
— Kai tik atrasdavome planetą, kuri atrodydavo apleista, nuskenuodavome visąjos dangų. Hipotezė buvo paprasta: jei gyventojai paliko savo pasaulį, jie tai galėjo padaryti pasinaudodami erdvėlaiviais. O erdvėlaivis tikriausiai pasirinktų trumpiausią kelią tarp planetos ir kelionės tikslo, vadinasi, branduolinės sintezės atliekos — jei erdvėlaivis buvo varomas branduolinės sintezės energijos — turėtų driektis planetos link. Septyniasdešimties Žemės šviesmečių spinduliu nuo Grumbridžo mes ištyrėme erdvę visų F, G ir K klasių žvaigždžių kryptimi, ieškodami dirbtinės sintezės požymių žvaigždžių nuosavuose spinduliavimo spektruose.
— Ar ką nors radote?
— Ne. Nieko. Iki vakar. Žinoma, visą skeną įrašėme į savo kompiuterius. Aš iškėliau tą skeną ir parašiau programą, kuri leidžia jį išsamiau ištirti, tikrinant kiekvieno tipo kiekvieną žvaigždę penkių šimtų šviesmečių — tai forhilnorų šviesmečiai, Žemės šviesmečių būtų maždaug septyni šimtai dvidešimt — spinduliu. Ir programa rado pėdsaką: branduolinės sintezės atliekas tiesėje, jungiančioje Grumbridžąir žvaigždę Alfa Orionis.
Tai turėjo būti ryškiausia Oriono žvaigždyno žvaigždė.
— Betelgeizę? — paklausiau. — Turite omenyje Betelgeizės žvaigždę? Tačiau tai juk raudonoji milžinė, tiesa? Šią žvaigždę esu matęs nesuskaičiuojamą daugybę kartų žiemos danguje; ji buvo Oriono — mano mėgstamiausio žvaigždyno — kairiajame petyje. Manau, jog žvaigždės pavadinimas arabų kalba reiškia „medžiotojo petį”.
— Taip, Betelgeizėje, — patvirtino Holusas.
— Į šią žvaigždę niekas neturėtų persikelti. Ten negali būti gyvenamų planetų.
— Būtent taip manėme ir mes. Betelgeizė yra didžiausia žvaigždė, matoma naktiniame danguje iš visų trijų mūsų pasaulių; jei ji atsidurtų Žemės saulės vietoje, išorinis žvaigždės kraštas nusidriektų net už Marso orbitos. Be to, ji daug vėsesnė nei Saulė, Delta Pavonis ar Beta Hydri; todėl, žinoma, ji ir švyti tik raudonai.
— Kaip toli yra Betelgeizė? — paklausiau.
— Už keturių šimtų dvidešimt devynių Žemės šviesmečių nuo Saulės — ir, žinoma, maždaug už tiek pat nuo Grumbridžo 1618.
— Tai ganėtinai toli.
— Tai tik pusė mūsų galaktikos skersmens procento.
— Vis tiek, — spyriojausi, — neįsivaizduoju, kodėl jie ten išsiuntė erdvėlaivį.
— Mes taip pat. Betelgeizė — vienas tinkamiausių kandidatų virsti supernova; ši žvaigždė visiškai netinka kolonijai.
— Tai ko ten vykti?
— Mes nežinome. Suprantama, gali būti, kad erdvėlaivis skrenda kuria nors kita kryptimi anapus Betelgeizės arba planuoja Betelgeizėje papildyti kuro atsargas — nedidelio tankio raudonos supermilžinės išretėjusioje atmosferoje turėtų būti nesunku prisirinkti vandenilio. Ir, žinoma, erdvėlaivis gali panorėti panaudoti Betelgeizę kaip gravitacinę laidynę, padidinančiąjo greitį pasukus kita kryptimi.
— Ar radote įrodymų, kad Grumbridžo gyventojai būtų išsiuntę ir kitų erdvėlaivių?
— Ne. Tačiau jei bet kuris šių erdvėlaivių nors truputį pakeitė kursą, ir jų branduolinės sintezės atliekos driekiasi ne gimtosios planetos link, mes nepajėgsime jų aptikti.
— Prieš kiek laiko buvo paleistas šis „gelbėjimosi laivas”? Ir kada jis atvyks į Betelgeizę?
— Tarpžvaigždinius atstumus vertinti labai sunku, ypač neturint ilgos bazinės linijos paralaksui matuoti. „Gelbėjimosi laivas” keliauja ne mažiau kaip 5000 metų — matyt, jiems nepavyko sukurti branduolinės sintezės variklių, išvystančių beveik šviesos greitį, kuriuos turime mes — ir tikrai yra įveikęs ne mažiau kaip penkis šeštadalius kelio iki Betelgeizės. — Holusas trumpam nutilo, o jos liemuo kilojosi aukštyn ir žemyn, nes ateivė buvo susijaudinusi. — Tačiau ar suprantate, Tomai? Galbūt tai, ką jūs siūlėte, įvyko kituose penkiuose mūsų aplankytuose pasauliuose; galbūt jų gyventojai įkrovė save į kompiuterius. Tačiau Grumbridžo čiabuviai šito nepadarė. Jie pasigamino gelbėjimosi laivą ir dar tebėra gyvi. Šiam laivui trūksta mūsų erdvėlaivių greičio; mes galėtume juos pasivyti. O tai reiškia, — ji dar truputį pasikilojo aukštyn ir žemyn, — jog yra dar viena rasė, su kuria galime susitikti.